Žemėlapiuose pasaulis – mažytis, o tai, kiek daug lietuvių menininkų gyvena ir kuria skirtingose pasaulio vietose, parodo, kad ir realybėje jis – vis mažesnis. Tolimoje Kalifornijoje jau kelerius metus gyvena jaunosios kartos lietuvių kompozitorius, vieno ryškiausių pastarojo meto sceninių kūrinių, komiksų operos "Alfa" muzikos autorius Albertas Navickas.

Už Atlanto išvykęs tęsti karjeros molekulinės biologijos srityje – A.Navicko biografijoje – biochemijos studijos Vilniaus universitete ir muzikos kompozicijos mokslai Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) bei doktorantūros studijos Prancūzijoje – jis tyrinėja ir vietinę, San Francisko, naujosios muzikos sceną, generuoja naujų projektų idėjas ir su Lietuvos šiuolaikinės muzikos scena išlaiko itin glaudų ryšį. Mintimis apie naująsias patirtis, muzikos kūrimą ir mokslinius tyrimus A.Navickas pasidalijo Lietuvos muzikos informacijos centro parengtame interviu.

– Ilgą laiką žinojome, kad kompozitorius A.Navickas gyvena Prancūzijoje, tačiau prieš kurį laiką išgirdome, kad jis jau – už Atlanto. Kuo tiksliai dabar ten užsiimi?

– Dirbu Kalifornijos universitete, San Fransiske, laboratorijoje, kuri tiria vėžio plitimo molekulinius mechanizmus. Mūsų laboratorija koncentruojasi į krūties vėžio metastazių molekulinius procesus, bet dirba ir su kitomis vėžio rūšimis. Tai posūkis mano moksliniame darbe – anksčiau daugiau dirbau su fundamentine molekuline biologija, o persikraustęs į Jungtines Valstijas dirbu labiau apčiuopiamoje srityje, kuri labai įdomi, reikalinga, prasminga, nors skambanti nelinksmai.

– O kokią vietą tavo kasdienybėje šiuo metu užima muzika?

– Dabar toks etapas, kai daugiau galvoju apie įvairiausius projektus, bet konkrečiai nieko nerašau. Šiuo laisvesniu laikotarpiu galiu mąstyti, kuriuo projektu labiausiai norėčiau užsiimti ir kam galėčiau jį pasiūlyti. Muzikos prasme – labiau įkvėpimo ir atostogų metas.

Yra žmonių, kuriems sunku įsivaizduoti, kur muzikoje gali būti mokslas, tačiau turbūt tiems žmonėms viskas, kas nėra branduolinė fizika, sunkiai suvokiama kaip mokslas.

– Pakalbėkime apie tai, kas jau sukurta. Ruošdamasi interviu skaičiau, kas apie tavo kūrybą pasakojama. Matyt, dėl to, kad gana ilgai gyvenai Prancūzijoje, ten ir mokeisi, daug kur prancūzų kultūros įtaka išskiriama kaip esminga tavo kūrybai. Sutinki ar manai, kad tai – daugiau primesta klišė?

– Nėra vieno atsakymo. Tik galiu pasakyti, kad įvairių laikotarpių prancūzų muzika man yra artima – mėgstu jos klausytis, joje ieškoti įkvėpimo. Tokių embleminių prancūzų kompozitorių kaip Debussy ir Ravelis nuo senų laikų daug klausau. O prancūzų kompozicinė mokykla šiuolaikinėje muzikoje gana populiari, pradedant spektralizmu, baigiant įvairiausiais elektroninės muzikos eksperimentais, kuriems gana didelis dėmesys skiriamas iki šiol, ypač IRCAM’o (Akustikos ir muzikos tyrimo ir koordinavimo instituto) aplinkoje. Žmonės iš įvairiausių pasaulio kraštų važiuoja ten pasitobulinti.

Atsimenu, kai dar mokiausi Prancūzijoje, paskui, jau grįžęs į Lietuvą, daug klausiau Kaijos Saariaho muzikos. Ji suomė, bet dažniausiai priskiriama prancūziškajai mokyklai – Saariaho rašo muziką prancūziškais pavadinimais ir prancūziškais tekstais. Jei ne įtakos, tai įkvėpimo iš jos tikrai esu pasisėmęs. Kiek tai susiję su tuo, kad gyvenau Prancūzijoje – nežinau. Šiek tiek ten mokiausi, bet Paryžiaus konservatorijoje mano profesorius buvo italas.

– Paminėjai profesorių ten, o aš paminėsiu profesorių čia – Lietuvoje mokeisi pas Osvaldą Balakauską. Anksčiau turbūt dėstytojo ir studento ryšys būdavo pastebimesnis – tąsa, kartais – griežta opozicija. Pats save laikai, viena ar kita prasme, Balakausko idėjų tęsėju? Ką, tavo manymu, perėmei iš šio dėstytojo?

– Įdomus klausimas. Labai vertingi buvo metai, kuriuos praleidau pas prof. O.Balakauską. Atsimenu, jis yra minėjęs, kad, kai pats mokėsi pas Liatošinskį, laisvė ir savo balso, savo braižo ieškojimas buvo tai, kas jam labiausiai įstrigo iš studijų Ukrainoje. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris galėtų palikti daugiau laisvės nei O.Balakauskas. Aš pats gal net būčiau norėjęs, kad jis ir aiškiau pasakytų, ką kurioje vietoje daryti. Tačiau jis skatindavo mane patį suprasti, kaip reikia elgtis.

Į Akademiją atvažiavau mokytis labai sužavėtas O.Balakausko kūrybos ir, man atrodo, bent pirmuosiuose bandymuose jo harmonijos būta daug. Tačiau jo sistema tokia savita ir atpažįstama, kad nemanau, jog kas nors galėtų meistriškiau ja naudotis. Visi, kurie tai bandytų, būtų tik imitatoriai.

Taigi didžiausią įspūdį ir įtaką man padarė tai, kad Balakauskas leido pačiam ieškoti atsakymų į klausimus. Pamenu vieną svarbiausių jo patarimų: "Albertai, gali ieškoti daug ir toli, bet melodija yra kaip gravitacija – tu negali jos nepaisyti, nes ji vis tiek veikia." Jis sakydavo, kad negalima apeiti žmogaus psichikos, nes ši vis tiek identifikuos garsiškai aukščiausią faktūrą kaip melodiją, vis tiek klausysis ritminių faktūrų kaip ritmo, harmonija vis tiek bus girdima, kad ir kaip norėtum nuo to pabėgti.

Anksčiau, atsimenu, atrodė, kad norisi revoliucijos, o O.Balakauskas išlaikydavo tokią išminčiaus poziciją sakydamas: "Revoliucija nelabai tikiu, tikiu evoliucija." Tada pats į viską žiūrėjau radikaliau, todėl ta jo išmintis ir dėmesys esminiams dalykams – formai ir jos išsprendimui laike – manau, buvo vienas naudingiausių dalykų.

– O savo kūryboje pastebi evoliuciją? O gal joje būta ir revoliucijų?

– Neturiu vieno atsakymo. Man atrodo, kad kūrybinės idėjos, kurių turėjau pradėdamas kurti muziką, palyginti su dabartimi, tebeatrodo priimtinos ir įdomios. Kas, tikiuosi, pasikeitė ir, viliuosi, toliau smarkiai keisis – tai techniniai gebėjimai idėjas įgyvendinti. Matau, kaip kai kurias idėjas būtų buvę galima įgyvendinti geriau, efektyviau. Taip pat jau matau, kaip būtų buvę galima tobulinti naujausius kūrinius – tiesiog laukiu ir mokausi, vildamasis prikaupti vis daugiau įgūdžių.

– Tavo kūryba Lietuvoje pasirodo gana reguliariai – tai "Gaidoje", tai kituose festivaliuose, "Operomanijos" kontekstuose. Ar galima sakyti, kad tas ryšys per muziką yra vienas pagrindinių tavo saitų (be šeimos, draugų, aišku) su Lietuva, kurioje jau gana seniai negyveni?

– Be abejo. Šiuo metu užsiimu dviem dalykais – molekuline biologija ir muzikos kūryba. Paskutinį kartą biologijos srityje Lietuvoje dirbau prieš dešimt metų, o su muzika čia grįžtu nuolatos.

– Ar tavo kolegos San Fransiske žino, kad esi ir kompozitorius? Kaip į tai reaguoja?

– Be abejo, žino. Pasipasakoju, ką darau, kai važiuoju į Lietuvą su kūrybiniais projektais. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę užsiimti veikla, kuri man teikia daug džiaugsmo, ir tuo dalijuosi. Neigiamų reakcijų nesu girdėjęs – natūralu, kad žmonės dažniausiai džiaugiasi, susidomi, klausinėja, kaip čia atsitiko, kad dirbu ir biologijos, ir muzikos srityse. Tai puiki proga užmegzti pokalbį.

– O San Fransiskas jau girdėjo Alberto Navicko kūrybą?

– Ne, dar negirdėjo. Nereikia slėpti, kad darbo turiu nemažai. Vis dar stengiuosi atrasti šiuolaikinės muzikos kanalų, erdvių, kuriose skamba naujoji muzika, tačiau dabar negaliu tam skirti daug laiko. Tuoj bus treji metai, kai čia gyvenu, tad esu radęs keletą vietų, pro kurias eidamas nepagalvotum, kad ten vyksta šiuolaikinės muzikos koncertai.

Neseniai buvau Žibuoklės Martinaitytės kūrinių koncerte. Ji yra gyvenusi San Fransiske prieš išsikraustydama į Niujorką, tad turi čia išlikusių pažinčių. Ir mane ji pašefuoja šiuolaikinės muzikos klausimais. Taigi tas vietas po truputį atrandu, bet kol kas – kaip klausytojas.

– Paryžius, kur gyvenai prieš tai, pasižymi didžiule šiuolaikinės muzikos įvairove. Kokia ta San Fransisko šiuolaikinės muzikos scena, kurią atrandi?

– San Fransiskas nėra labai didelis miestas. Pačiame mieste gyvena mažiau nei milijonas žmonių, regione – keli milijonai. Lyginant su didžiausiais megapoliais – Paryžiumi, Londonu, Niujorku – čia mažiau žmonių. Institucinių vietų muzikai skambėti yra daug, pavyzdžiui, San Fransisko simfoninio orkestro salė. Garsusis jo dirigentas Michaelas Tilsonas Thomasas šiemet išeina į pensiją, tad visas sezonas skirtas jo karjerai pažymėti. Taip pat San Fransisko opera, kitos vietos. Tačiau čia stebėtinai nedaug naujosios muzikos. Greičiausiai dėl to, kad daugiau yra klasikinio skonio žiūrovų. Manau, pasiūla atspindi paklausą.

Iš pradžių man tikrai atrodė, kad ranka pasiekiamo šiuolaikinės muzikos turinio trūksta, bet dabar manau, kad pati scena gana įdomi ir įvairi, tik reikia jos giliau paieškoti – neužtenka perversti koncertų repertuarą. Buvau įpratęs, kad Paryžiuje pilna šiuolaikinės muzikos salių, kai kurios – specialiai jai ir skirtos. Paryžiaus konservatorija yra tas gravitacijos centras, kuriame telkiasi daugybė studentų iš įvairiausių šalių su savomis idėjomis. Čia, San Fransiske, to man iš pradžių trūko. Tačiau po truputį atrandu tą pogrindinį naujosios muzikos pasaulį, kuris yra kitoks nei Paryžiuje, kitoks nei Vilniuje.

– O pavyksta rasti laiko pasidomėti tuo, ką veikia kolegos Lietuvoje? Ar tik fragmentiškai, čia sugrįžus?

– Žinoma, pavyksta ir man labai įdomu. Visi mano ryšiai atsiradę iš to, kad su daugeliu žmonių kartu mokėmės LMTA, kartu rengėme įvairiausius projektus, matėmės koncertuose. Draugai, koncertų afišos papasakoja, kas nauja. Jeigu yra galimybių naujosios lietuvių muzikos pasiklausyti ne koncerte, o kitais būdais, nepraleidžiu progos.

– Viena tų sričių, kuriose tavo paties pavardė dažnai prašmėžuoja – šiuolaikinė opera. Jautiesi šiame žanre patogiai?

– Man patinka rašyti vokalinę muziką, dirbti su tekstu. Apie patį operos terminą galima ilgai diskutuoti – jį turbūt reikėtų dėti į kabutes. Jeigu nebūtų buvę "Operomanijos" iniciatyvos, gal būtų kitaip, bet taip atsitiko, kad šiame kontekste galėjau įgyvendinti kai kurias savo idėjas. Džiaugiuosi tuo, kad paskutiniai sumanymai su Anos Ablamonovos, "Operomanijos" idėjinės, dvasinės ir visokios kitokios vadovės, pagalba įgavo būtent tokį kūną.

– Tas kūnas – tai puikių atgarsių, taip pat ir solidžių apdovanojimų sulaukusi komiksų opera "Alfa". Labai įdomu būtų, jei papasakotumei apie šios operos kūrybinį procesą, nes su veikalo bendraautoriais dirbote gyvendami skirtinguose pasaulio kraštuose.

– Buvo geografinio daugiasluoksniškumo. Aš dažniausiai susitikdavau su Ana, tada su Ana ir Gintare (Dr. GoraParasit, – aut. past.), tada su Ana, Gintare ir Gabriele (Gabriele Labanauskaite-Diena, – aut. past.) savo atostogų metu, kai būdavau Lietuvoje. Tad esminius momentus apsitardavome būdami Lietuvoje, o paskui jau dirbdavome individualiai savo kampeliuose. Būčiau norėjęs dalyvauti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, tačiau realybė yra tokia, kokia yra. Save guodžiau tuo, kad mano muzika parašyta, libretas taip pat, viską esame sutarę, visi žino, ką norėjau pasakyti, turi mano idėją, savo idėjas, yra laisvi menininkai, kurie gali pastatyti operą ir be mano fizinio dalyvavimo. Nusiraminęs atvažiavau į premjerą kaip daugelis kitų klausytojų. Buvo jaudulio tiek man, tiek kitiems kūrėjams – ar man patiks? Galima būtų pagalvoti, kad kaip kokioje nors pigioje televizijos dramoje atvažiuosiu ir pasakysiu: "Ne, negalima, neleisiu rodyti!" Žinoma, nieko tokio neįvyko – likau sužavėtas. Aišku, man labai nuskilo, kad dirbau su talentingais kūrėjais. "Alfa" apskritai buvo labai įdomi patirtis – atvažiavau, pamačiau ir pagalvojau, kad šitoks kūrybinis bendradarbiavimas iš tikrųjų gali pasiteisinti.

– Turiu įdomų klausimą, kuris šiek tiek susijęs su tavo patirtimi dviejuose visiškai skirtinguose laukuose. Teorija, mokslas, kaip esame įsitikinę mes, muzikos lauko žmonės, šiame mene užima labai svarbią vietą. Tačiau netrūksta žmonių, neturinčių su muzika jokio ryšio, bet, tarkim, dirbančių tiksliųjų, gamtos mokslų srityse ir nesuprantančių, kaip muzika gali būti mokslas. Kadangi tu pats dirbi ir toje srityje, dėl kurios moksliškumo visuomenei abejonių turbūt nekyla, kiek keblus tau atrodo muzikos moksliškumo klausimas?

– Baigdamas studijas LMTA, rašiau mokslo darbą apie minimalistinės muzikos analizę ir socialinio perskaitymo būdus, kurie gali būti jai taikomi. Vienas būdų, kurį radau minimą literatūroje, buvo toks, kad minimalistinę muziką galime perskaityti kaip rekombinantinę ar genetiškai modifikuotą. Man tai pasirodė priimtina, tapo kabliuku, už kurio norėjau kabintis ir pasidalyti savo biologijos žiniomis. Tai buvo mano ekskursija į muzikologiją, savotišką muzikos antropologiją, sociologiją, istorinį jos perskaitymą. Tai pasirodė neįtikėtinai įdomi sritis. Muzikos kūryba, jos vartojimas, terpės, kur muzika reiškiasi – čia tiek daug neatrastų dalykų. Garsinė aplinka ir muzika kaip jos dalis yra mažai tyrinėtas dalykas, todėl muzika kaip mokslas, mano nuomone, turi didžiulę ateitį. Yra žmonių, kuriems sunku įsivaizduoti, kur muzikoje gali būti mokslas, tačiau turbūt tiems žmonėms viskas, kas nėra branduolinė fizika, sunkiai suvokiama kaip mokslas. Bet manau, kad tokių žmonių – mažuma.