„KAUNO DIENOS“ REDAKTORĖ T. MAČIULIENĖ – KARALIŠKAS PĖDSAKAS GYVENIME IR DIENRAŠTYJE

Šiuolaikinė vadyba į užmarštį išstūmė viršininkiškus vadovus. Šių dienų etalonas – darbuotojų motyvaciją ir emocinę gerovę puoselėjantis lyderis. Legenda tapusi ilgametė „Kauno dienos“ redaktorė Teklė Mačiulienė, gerokai aplenkdama laiką, taip ir vadovavo. Sušildžiusi pareigas meile, ji įrodė, kad žmogiškumas yra didžiausia vadovo vertybė.

Kai artėjant rugsėjo 30-ajai, T. Mačiulienės 85-mečiui, ėmėme vardyti esamus ir buvusius kaunadieniečius, kurie norėtų ir turėtų už ką padėkoti redaktorei, sąrašas išėjo neįtikėtinai ilgas.

Vienus ji atvedė į profesinį kelią, kitiems padėjo augti ir tobulėti, tretiems – išsikapstyti iš asmeninio gyvenimo duobių. Neatsitiktinai visiems laikams prilipo taip jos mėgtas kreipinys: „Vaikas tu mano.“ Visi dirbę su T. Mačiuliene jai išties buvo tarsi vaikai – išklausyti, apglostyti, nuraminti, padrąsinti, o kartais ir žnybtelėti ar tušinuku ant rankos kokia širdute pažymėti.

Tas jaukus betarpiškumas, fenomenali bendrystė, kai kolektyvas tampa šeima, gal nelabai suprantama šių dienų jauniems žmonėms, lengvai mainantiems darbus ir kolektyvus. Tačiau „Kauno diena“, ilgiausiai gyvuojantis miesto dienraštis, garsėjo ir ilgamečiais darbuotojais. Paslaptis paprasta – toje šeimoje buvo gera. Šilta.

Klausyti, girdėti ir atspindėti – redaktorės suformuotas kūrybinis kredo.

Fenomenalu ir tai, kad redaktorė tokiam pačiam atvirumui ir jaukumui subrandino ir laikraštį. Redakcijos durys buvo atviros visiems miestiečiams, o laikraščio puslapiai – įvairioms nuomonėms. Klausyti, girdėti ir atspindėti – šis redaktorės suformuotas kūrybinis kredo padėjo dienraščiui pelnyti skaitytojų meilę ir pagarbą, o jos drąsa ir principingumas – sukurti nepriklausomą miesto laikraštį ir įveikti visus sunkumus.

Anuometėje šeštadieninėje „Kauno dienoje“, priede „Aukštyn žemyn“, buvo rubrika-tostas – „Už žmones, paliekančius karališką pėdsaką!“. Už Jus, redaktore! Už Jūsų karališką pėdsaką mūsų gyvenimuose ir laikraštyje.

Su meile –

esami ir buvę kaunadieniečiai

Išskirtinė: vadovaujant T. Mačiulienei, 1990 m. vasario 16-ąją „Kauno tiesa“ tapo nepriklausomu laikraščiu, o 1992 m. birželio 17 d. „Kauno tiesos“ pavadinimas pakeistas į „Kauno dieną“. E. Katino nuotr.

Aušra Lėka, lig šiol kaunadienietė, 1999–2007 m. „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Teklės Mačiulienės legenda

Legendinė redaktorė – taip T. Mačiulienę girdžiu vadinant net tuos, kuriems neteko su ja dirbti ar pažinti. Mums pasisekė būti jos, nepasakyčiau, kad mokiniais, greičiau – sekėjais.

Kauno miesto dienraščiui vadovauti 1987 m. ji atėjo iš Kauno rajono laikraščio vyriausiosios redaktorės posto. Beje, ji buvo viena iš dviejų moterų redaktorių visoje Lietuvoje. Neatsimenu, kad būtų dėsčiusi, ką dabar reikės daryti kitaip. Tačiau su tais pačiais redakcijos žmonėmis be kažkokių revoliucijų, lyg savaime, sugebėjo padaryti kokybiškai kitokį laikraštį. Aukščiausios prabos redaktorius, jei taip sugeba padėti kiekvienam atsiskleisti.

Ir iš tiesų darė viską, ko tik prireikdavo, buvo ne virš mūsų, o su mumis.

Nuo Kauno gatvių senųjų pavadinimų sugrąžinimo iki žurnalistinio eksperimento Žaliakalnio turguje pardavinėjant neva stebuklingą smėlį, nuo gerumo akcijų padedant kauniečiams iki visoms nuomonėms atviro Haid parko – dienraštyje buvo plėtojama daugybė temų, bet redaktorei visada svarbiausia buvo paprastas žmogus ir jo rūpesčiai. Dėl jos idėjos – „Redakcijos priimamojo“ – ant jos net paburbėdavome, nes užplūsdavo minios kauniečių su savo bėdomis. Kartais atrodė, kad, užuot kruopščiai planavus laikraštį, redaktorė per daug pasikliauna atsitiktinumu, kad ims ir nukris kokia tema. Tačiau pavarčius tų laikų egzempliorius supranti, kad laikraštis buvo toks, koks ir gyvenimas, – ne visuomet pagal planą.

T. Mačiulienei teko vadovauti dienraščiui valstybės virsmo laiku – „Kauno tiesa“ tapo „Kauno diena“. Pamenu, kaip ją kompartijos veikėjai išsikviesdavo ant raudono kilimėlio, o mes laukdavome jos su žinia, ar drįsime leisti kokį partkomo nepageidaujamą rašinį. O ji grįžta ir sako: „Vaikelyčiai jūs mano, tai kodėl laikraštis dar ne spaustuvėje?“. Paskui jau nauji politiniai veikėjai jai aiškino, kad dabar laikraštis, net žurnalistų tušinukai – jų. Tačiau jos stuburo nesulaužė nei vieni, nei kiti. Ji sakydavo: „Jei reikės „Kauno dienai“, ir gatvę prie jos durų šluosiu.“ Ir iš tiesų darė viską, ko tik prireikdavo, buvo ne virš mūsų, o su mumis.

„Kauno diena“ tvirtėjo, per trylika T. Mačiulienės redaktoriavimo metų tapo antru pagal tiražą nacionaliniu dienraščiu. Ir nors mūsų redaktorė jau daugiau kaip du dešimtmečius ja oficialiai nėra, mus vis dar labai atidžiai skaito, jaudinasi dėl mūsų sėkmių ir suklupimų. Ji tebėra ir bus mūsų legendinė redaktorė.

Arūnas Andriuškevičius, „Kauno dienos“ vyriausiasis redaktorius nuo 2014 m.

Artūro Morozovo nuotr.

Iš jos mokėmės atsidavimo „Kauno dienai“

Į „Kauno dieną“ atėjau 1994-aisiais – buvau studentas, turėjau atlikti žurnalistinio darbo praktiką. Tapęs dienraščio korespondentu, iš pradžių rašiau jaunimo, vėliau – politikos temomis.

T. Mačiulienė buvo ne tik vyriausioji redaktorė – tai buvo Žmogus. Iš jos mokiausi kantrybės, atsidavimo savo darbui, apskritai – atsidavimo „Kauno dienai“.

T. Mačiulienė buvo ne tik vyriausioji redaktorė – tai buvo Žmogus.

T. Mačiulienė vadovavo „Kauno dienai“ keičiantis epochoms: baigiantis sovietmečiui ir atkūrus nepriklausomybę. Tai buvo sudėtingas laikas, bet redaktorė sugebėjo išlikti objektyvus, teisingas žmogus. Labai iškalbingas faktas, kad, skirtingai nei daugelyje to meto laikraščių, privatizacijos metu „Kauno dienos“ akcininkais tapo ne vien vyr. redaktorė, bet daugelis tuomečių darbuotojų: nuo vyriausiosios redaktorės iki žurnalistų, buhalterių ir kitų darbuotojų.

Žavėjo ir žavi T. Mačiulienės dėmesingumas. Nors jau seniai nebedirbame kartu, kasmet per savo gimtadienį sulaukiu jos skambučio ir sveikinimų. Ilgametės „Kauno dienos“ vyriausiosios redaktorės T. Mačiulienės jubiliejus – puiki proga padėkoti už jos nuopelnus dienraščiui ir palinkėti ilgų, sveikų gyvenimo metų.

Birutė Garbaravičienė, ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė, V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Aukštai iškelta žmogiškumo kartelė

T. Mačiulienė man asocijuojasi ne tik su žodžiu „redaktorė“, bet ir su žodžiais „moteris“, „mama“, draugė“. Man teko laimė ją pažinti ypatingu laikotarpiu, iki Atgimimo ir jam prasidėjus. Lietuva dar nebuvo laisva, o ji buvo laisvas žmogus. Atėjusi vadovauti dienraščiui ėmėsi ypatingos diplomatijos: mokėjo išsaugoti visus darbuotojus, sutelkti juos, įkvėpti, o prireikus – apginti.

Man teko rašyti apie 1944-ųjų Burbinės tragediją. Redaktorė mane apgynė nuo tuo metu aktyviai veikusių kagėbistų ir partinių funkcionierių. Ji buvo kaip siena! „Kauno tiesa“, o vėliau „Kauno diena“ buvo kaip flagmanas – mes atspindėjome nuotaikas, rašėme apie Prisikėlimo bažnyčios atstatymą, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą, Karo muziejaus sodelį.

Lietuva dar nebuvo laisva, o ji buvo laisvas žmogus.

Tuo virsmo laiku buvo ypač vertingas redaktorės gebėjimas būti pažangos varikliu ir kartu saugoti savo žmones, žinant, kas gali atsitikti. Prasidėjus Sąjūdžiui, ji buvo labai aktyvi ir labai pilietiška. Vėliau, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, ji buvo telkiantis žmogus. Ne veltui mūsų redakcijoje viešėdavo iškliausi žmonės, tarp jų – ir prezidentas Valdas Adamkus, kuris iki šiol ją labai vertina ir gerbia.

Ji stebėtinai mokėjo gesinti gaisrus, burti skirtingiausių pažiūrų žmones. Ji būrė ir patį redakcijos kolektyvą. Mes buvome labai skirtingi, tačiau redaktorė kiekvienam rado raktą: kaip kalbėti, kaip ištraukti tai, ką turi geriausio, kaip pasiekti, kad maksimaliai gerai dirbtum ir atskleistum savo asmenybę.

Kai kuriais atvejais ji buvo kaip mama, palaikanti visus: nepaisant, ar esi žinomas žurnalistas, ar redakcijos patalpų valytoja. Visi visą laiką sulaukdavo vienodo jos dėmesio. T. Mačiulienė aukštai iškėlė žmogiškumo kartelę. Ji puoselėjo kiekvieną žmogų, kiekvieną rėmė kaip asmenybę, o ne kaip sraigtelį redakcijos mechanizme.

Ir kai išsiskirstėme, ji niekada nepamiršo savo buvusių kolegų: iki šiol pamena gimtadienius, šeimos narius, visuomet randa geriausią žodį. Iki dabar stebina jos supratimas, viso konteksto pajutimas. Nedaug tokių žmonių – optimistų po nevilties. Tai Arvydo Šliogerio terminas – net tada, kai tau sunku, išlik optimistu. Sunkumų redaktorei teko daug, bet ji sugebėjo būti tvirta, pozityvi, tiesiu moraliniu stuburu.

Stebinantis optimizmas! Ir dabar, sulaukus tokio garbaus amžiaus, ji atrodo puikiai, nes puikiai veikia jos emocinis variklis. Ir dabar ji gali labai daug duoti šalia esantiems žmonėms. Linkiu, kad ir toliau tokia išliktų – žmogus laidininkas, jungiantis, telkiantis, vienijantis.