TITULAI PAŽIRO, BET DĖL IŠGYVENIMO TENKA SUKTI GALVĄ

Prieš ketverius metus pakaunės kalvis Ričardas Grekavičius buvo atsidūręs kryžkelėje: pasirinkti tik meną ar likti vien versle. Jo dilemą išsprendė gyvenimas, tiksliau, besikeičiančios technologijos ir metalo puošybos mados – kalvis užsakymų sulaukia vis mažiau. Nors vienas po kito pažiro titulai, senojo amato puoselėtojui dėl išgyvenimo tenka pasukti galvą. Tačiau vienintelis Kauno rajono kalvis labiau jaudinasi dėl to, kad nėra kam perduoti sukauptą patirtį.

Žada jungti pagonizmą su krikščionybe

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Karmėlavos seniūnijoje besidarbuojantis R.Grekavičius pernai vasarą pripažintas Lietuvos kalvių kalviu. Toks vardas vienam iš šalies kalvių suteikiamas kas trejus metus už reikšmingą ir kūrybišką kalviškosios kryždirbystės plėtojimą. Neseniai respublikiniame liaudies meno parodos "Aukso vainikas" konkurse šiam kryždirbiui atiteko antroji vieta.

R.Grekavičius neslėpė, kad kaip ir kiti tautodailininkai, jis paslapčia siekia "Aukso vainiko", dalyvauja jame, nori įvertinimo. "Šiame konkurse dalyvauju nuo 2005 m. Pradžia buvo mizerna. Kai pažiūriu, ką gaminau prieš keturiolika metų, matau savo tobulėjimą ir krebžda noras būti gerai įvertintam, tai yra natūralu, postūmis, motyvacija. Juk kartu su įvertinimu ateina ir vidinis pasitenkinimas", – teigė kalvis.

Jo žodžiais, su kryžiais dar yra kur sukinėtis, tebesama galimybių ką nors sukurti. "Kryždirbystėje man didžiausią postūmį davė ir įtaką padarė tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas. Jo įtaka, kad anksčiau kaliau saulutes, vėliau pasukau prie kryžių. Dabar bandysiu jungti Sakalausko pagonizmą su krikščionybe. Manau, kad sugrįšiu prie gražių dalykų ir bandysiu juos pateikti kitaip. Tulpės, kurios konkurse pernai man atnešė sidabrą, jau kiek pabodo. Reikės surasti naujieną, gal dabar kalsiu rugio varpas", – kūrybiniais sumanymais dalijosi paškekovas.

Kalvis atviravo turįs minčių dalyvauti "Aukso vainiko" konkurse vaizduojamojo meno kategorijoje, padaryti avantiūrą. "Tereikia susikaupti – juk kryžius darau ne vieną dieną. Darau autentiškai, be jokių suvirinimų. Tai techninė pusė. Iš vizualinės pusės gal mano saulutės pernelyg turtingos, netgi prašmatnios? Mano supratimu, padaryti kūdą kryžių yra tas pats, kas nukopijuoti jį nuo senovinės knygos. Todėl noriu avantiūros.Tik ar būsiu suprastas?" – retoriškai klausė R.Grekavičius.

Kalvystė – duotybė iš aukščiau

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas, senojo amato puoselėtojas teigia, kad kalvystė – tai charakterio gludinimas, duotybė iš aukščiau. Jis kiek apgailestauja, kad pačiam teko perprasti amato paslaptis, mokytis iš savų klaidų.

"Iki šiol esu savamokslis, be pagrindų. Tačiau sakoma, kad tie savamoksliai išlieka ieškojimų kelyje visą gyvenimą, yra šiek tiek kūrybiškesni. Tačiau visada su baltu pavydu žiūri į tuos, kurie tuos pagrindus turi", – prisipažino R.Grekavičius.

Save R.Grekavičius vadina praktikuojančiu kalviu. "Praktikuojantis – tai iš šio amato gyvenantis ir dar parodose, mugėse dalyvaujantis. Kol yra paklausa, šalia eina verslas, o meną užsikrauni ant kupros. Tautodailė yra sunkinanti aplinkybė, kuri valgo tavo laisvalaikį, verčia aukoti artimus žmones. Iš tiesų paaukojau, matyt, nesugebėjau susidėlioti prioritetų arba norai buvo per dideli", – neslėpė Lietuvos kalvių kalvis. Jis neslėpė: daryti parodoms kolekcijas – neatsiperkanti investicija. Tėra vienintelis įvertinimas – žmonių džiaugsmas ir grožėjimas.

Tačiau prieš ketverius metus kamavusi dilema – pasirinkti tik meną ar likti vien versle – išsisprendė savaime. Verslai, pasak R.Grekavičiaus, baigėsi, liko mažoji architektūra. "Keičiasi tendencijos ir metalo apdirbimas, ypač puošyboje, tampa mažai kam reikalingas. Metalas reikalingas kaip medžiaga, o kompiuteriu sudėliotą ornamentą išpjauna lazeris. Tik tas, kuris supranta, lieka ištikimas archajiškam amatui, prie lazeriu pjaustomo dirbinio neprisiliečia nei žmogaus ranka, nei širdis. Tačiau dažnas vaikosi modernumo, nori žengti koja kojon su pokyčiais, su mada. Šiandien metalas puošyboje jau reikalauja funkcionalumo", – pasakojo kalvis.

Filosofiškai į gyvenimą žiūrintis Lietuvos kalvių kalvis linkęs akcentuoti ne trūkumus, o pranašumus. "Kai dirbi vienas, smulkūs darbai – gerai. Turiu užsakymą padaryti dideles sūpynes. Susimeistravau kraną, kad nereikėtų pačiam visko kilnoti, nes sveikata jau nebe ta. Esu geležinis žmogus, bet ne išskirtinis. Tačiau vidinės ugnelės dar turiu", – šypsojosi pašnekovas.

Paklaustas prie kokių darbų šiuo metu kaukši jo kūjis, R.Grekavičius prisipažino, kad šiuo metu yra kaip ir kūrybinėse atostogose, dirba nedaug. "Puošiu Kauno rajoną. Neseniai Kačerginei dariau aukurus, Ramučių kultūros centrui kaliau stovus. Mugėms darau šaukštus, mažus kryželius", – vardijo darbus.

Darbo rinką praradau, kryžius daryti tenka ne kasdien, o iš tautodailės – nepragyvensi.

O štai angelai, prieš kelerius metus užvaldę R.Grekavičiaus fantaziją, nutilo, nuleido sparnus, guli prie žaizdro. Nė pats kalvis nežino, kada jie atgis. Prieš kelerius metus Tautinės kultūros centras organizuodavo parodas, po kurių Ričardo angelus graibstyte išgraibstydavo ir dar krūvos užsakymų sulaukdavo. Mat kalvio angelai buvo unikalūs, tokie, kad nesupainiosi su kitų meistrų darbais, – visi beveidžiai, simboliškai užsibaigiantys ar prasidedantys spirale.

Liko vienišas ir tapo vienišiumi

Lietuvos kalvių kalviui nerimo kelia mintis, kad jis pakaunėje ir Kaune liko vienišas su kryžiais. "Kauno tautodailės skyriuje penkiolika metų vienintelis dalyvauju kryžių parodose. Per tiek laiko jau spėjau išsiugdyti supratimą, kas tautodailė yra kalvystėje", – sakė R.Grekavičius.

Ir savo kalvėje jis tapo vienišium. "Dveji metai karaliauju vienas, taip ir vadinu savo kalvę – mano karalystė. Kai dirbi vienas, esu produktyvesnis, nes niekas nesimaišo po kojomis. Tačiau tampi buitiniu, nes kalvę reikia tvarkyti. Pavyzdžiui, šiandien nieko nepadariau kaip kalvis, nes pjoviau malkas", – šypsojosi vyras.

R.Grekavičiui apmaudu, kad kiti nedemonstruoja kalvystės, jis linkęs amato paslaptimis dalytis, perduoti patirtį, ruošti pamainą. "Suprantu, kad reikia tai daryti, tačiau šio amato neišmokstama per vieną dieną. Kalviams laikai dabar sunkūs, reikėtų užsitikrinti darbo penkeriems metams, kad išlaikyčiau save ir mokinį, juk stipendijos niekas nemoka. O kur garantija, kad jis nori išmokti iki galo, kad ištemps, kad liks patenkintas savo pasirinkimu?" – abejonėmis dalijosi pašnekovais. Todėl jis ketina sukti kitu keliu – daryti edukacijas.

Lietuvos kalvių kalvio prognozė amatui irgi ne rožinė. "Jei išlįs į viešumą koks nors jaunas kalvis pakaunėje, amatas gyvuos. Tačiau poreikis kalvystės darbams mažėja, mažėja ir kalvių. Dabar yra didžiulis  suvirintojų poreikis, kas žino, gal ir aš netrukus savo kalvėje dirbsiu suvirinimo darbus ar važinėsiu pas užsakovus, kad išgyvenčiau ir galėčiau sumokėti mokesčius. Toks atsarginis variantas. Darbo rinką praradau, kryžius daryti tenka ne kasdien, o iš tautodailės – nepragyvensi", – neslėpė R.Grekavičius.