Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko | kl.lt

CHOREOGRAFĖ A. ŠEIKO: POKYČIAMS REIKIA LAIKO

Klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko šiemet, regis, visur pilna. Vos spėjusi sugrįžti iš gastrolių Kinijoje puolė krautis lagaminų į JAV. O kur dar paskaitos, nauji spektakliai, gastrolės Lietuvoje ir proginiai renginiai. Šiemet Agnijai buvo patikėtas Klaipėdos tapimo Lietuvos kultūros sostine renginys ir pagrindinių šalies scenos meno apdovanojimų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija.

Į uostamiestį Agnija grįžo prieš dvylika metų, baigusi choreografijos studijas Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“. Klaipėdoje ji ėmėsi aktyvios meninės ir organizacinės veiklos kartu su menininkų grupe „Žuvies akis“ ir koordinuoti kasmetinio Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PLArTFORMA“ veiklą, o prieš penkerius metu kartu su bendraminčiais dar įkūrė ir šokio teatrą „Padi Dapi Fish“, kuris jau spėjo apsilankyti Švedijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Kinijoje. Agnija jau yra pelniusi du „Auksinius scenos kryžius“, o pernai apdovanota dar ir Boriso Dauguviečio auskaru už tarpdisciplininę kūrybą.

Vis kažkur leki, viena veikla veja kitą, nuolat gastroliuoji užsienyje. Ar tai įprastas tavo ritmas, ar šie metai ypatingi?

– Manau, kad atsiliepia ilgametis įdirbis, imame jausti ilgo ir nuolatinio darbo rezultatus. Šiemet sukrito dar ir nemažai palankių aplinkybių. Žinoma, smagu, kad užsitarnavau tokį statusą, kad jau pasitikima ir tenka atsakingos užduotys. Viskas tiesiog kažkaip susidėjo.

Mūsų užsienio gastrolių gausa – kokių šešerių metų nuolatinio ir nuoseklaus darbo rezultatas. Kai nuolat dirbi, sieki kokybės, tai galiausiai ir prisibeldi – tave pastebi.

Neseniai vėl grįžai iš Kinijos. Kelintos tai gastrolės šioje šalyje šiemet?

– Penktos.

Kas kinus taip žavi „Padi Dapi Fish“ repertuare?

– Šokis mobilus ir lengvai keliaujantis menas. Be to, Kinija – be galo didelė ir galėtum po ją su vienu spektakliu gastroliuoti visą gyvenimą. Kinams labai artima ir priimtina mūsų estetika, spektaklių temos. Dabar lankėmės tarptautiniame Mianjango teatrų vaikams festivalyje, Sičuano provincijos sostinėje Čengdu, kur pasirodė dvylika trupių iš viso pasaulio. Žinoma, dėl šios sėkmės nemažas nuopelnas tenka ir Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnei Biliūnaitei.

O kaip pavyksta susikalbėti su kinų publika?

– Jie nepratę prie monochrominių spalvų ir kamerinių spektaklių, kas būdinga mūsų teatrui, bet jiems tai labai priimtina. Po spektaklio neatsiginame vaikų. Festivalių organizatoriai į mums paprastai žiūri atsargiai, nes pavadinimas jiems nieko nesako, tad pradžioje būna sunkiau prisikviesti publiką. Tačiau po pirmų poros spektaklių jau susirenka pilnos salės. Net sulaukėme klausimų, ar spektaklius kuriame specialiai Kinijos rinkai.

Rodėme spektaklį „Baltoji lopšinė“, kuris atliepė tėvų nebuvimo šalia vaikų problemą. Ji Kinijoje labai aktuali: tėvai palieka vaikus kaime ir važiuoja dirbti į Šanchajų ar Pekiną, o vaikai augina vieni kitus. Tad Kinijoje vaikai labai noriai ir aktyviai dalyvauja susitikimuose po spektaklių, teikia savo pasiūlymus ir pastabas. Lietuvoje kalbame apie emigravusių tėvų paliktus vaikus, o Kinijoje kitaip, bet panašiai.

O kaip dialogą su publika sekasi megzti Klaipėdoje?

– Klaipėda labai specifinis miestas ir visi apie tai kalba. Visų pirma tai – pramoninis miestas. Čia nėra daug žmonių, kurie gali ar nori kultūrai skirti pinigų, dėmesio ir laiko. Tačiau su „Padi Dapi Fish“ komanda esame išsikėlę tikslą pasiekti tą auditoriją, kuri pati neateina. Mes žinome, kad jiems tikrai patiks mūsų spektakliai. Na, tikrai. Tad ieškome to dialogo.

Karjeros pradžioje paprastai įsivaizduoji esąs didis menininkas, kurį visi turi priimti ir į jo spektaklius ateiti. Bet juk taip nėra. Dialogui žmogų reikia pakvieti, žiūrovai turi jaustis laukiami. Ilgai mūsų teatro bėda buvo ta, kad apie mus iš viso nelabai žinojo. Dabar bandome atrasti būdų, kaip prieiti prie žmonių. Gal jie kartais net nežino, kad jiems to šokio reikia. Kuriame nemažai spektaklių, kurie vyksta mieste, pavyzdžiui, kaip mūsų „Keliaujančios bažnyčios“, „Lucky Lucy“ ir naujausias „Neužšąlantys namai“, apie koklinę krosnį. Žiūrovams nebereikia ateiti į teatrą, kad mus pamatytų, o mums nebūtina stovėti su plakatais nurodant, kad va štai čia yra šiuolaikinis šokis. Mėginame žiūrovus susitikti kažkur kitur, prisipratinti ir tada jau pasikviesti į teatrą. Nesame didelę produkciją kuriantis teatras. Mums svarbus asmeninis santykis su publika, tad ieškome būdų susitikti su žiūrovais.

Sakei, kad galbūt žmonės nežino, kad jiems reikia šokio. O kodėl manai, kad jiems turėtų reikėti?

– Čia geras klausimas. Manau, kad teatras yra susitikimas ir su savimi, ir su kitu. Susitikęs kitą žmogų, šiuo atveju šokėją scenoje, kartu susitinki ir su savimi.

Meno buvimas mieste keičia ir paties miesto veidą, ir žmonių tarpusavio santykius. Visi nuolat kalbame apie susvetimėjimą, apie atitrūkimą. Manau, kad atėjęs į kultūros renginį tuo metu tampi bendruomenės dalimi, o tą bendrystę pajusti labai svarbu. Net kai pagalvoju apie mūsų spektaklių temas, labai dažnai juose kalbame apie buvimą su žmonėmis, tad man tai įdomiausia ir svarbiausia.

Neseniai gavau klausimą: „Jeigu tavo teatras būtų asmenybė, su kuo ji susitiktų?“ Ir žinoma, man, kaip nuolat mąstančiai apie savo teatro ateitį, į galvą pirmiausia šovė garsiausi prodiuseriai ir festivalių vadovai, bet tuomet susimąsčiau: palauk, o dėl ko mes visa tai darome? Net jei ir susitiksiu su paties svarbiausio festivalio direktoriumi, kas iš to, juk iš tiesų aš noriu susitikti su žmonėmis, kuriems mes tą spektaklį jo festivalyje rodytume. Taip pat ir su gastrolėmis Kinijoje. Ten mane labiausiai papildo susitikimai su vaikais, kurių akys tiesiog šviečia.

Kai prieš dešimtmetį baigei šokio studijas Roterdame, tavęs daug kas klausė, kodėl nelikai Olandijoje. Šiandien turbūt reikėtų klausti, kodėl lieki Klaipėdoje?

– Man atrodo, kad pokyčiams reikia laiko. Nesakau, kad pastarasis dešimtmetis Klaipėdoje man buvo lengvas, visokių minčių būna. Gal nuskambės pernelyg idealistiškai ar naiviai, bet jei savo miestą galiu nors kažkiek padaryti gražesnį, tai jaučiu prasmę būti čia.

Klaipėda – mano gimtasis miestas, tačiau meilės istorijos su juo niekada neturėjau. Gal tik dabar jį prisijaukinau. Kita vertus, šiais laikais vieta, kurioje gyveni, nebėra tokia svarbi, mat pasaulis – čia pat.

Kad ir kalbant apie Lietuvos kultūros sostinės atidarymą. Savo mieste turėjau galimybę režisuoti tokį didelį renginį. Žinoma, galima jį kritikuoti, bet iš esmės tai buvo galimybė įgyvendinti pokytį. Jei žmonėms galiu sukelti pasididžiavimo savo miestu jausmą, man tai yra labai prasminga.

Klaipėda – mano gimtasis miestas, tačiau meilės istorijos su juo niekada neturėjau. Gal tik dabar jį prisijaukinau. Kita vertus, šiais laikais vieta, kurioje gyveni, nebėra tokia svarbi, mat pasaulis – čia pat. Vos grįžome iš Kinijos, jau netrukus keliaujame į Ameriką. Pasaulis nebėra toks didelis. Tačiau jaučiu prasmę sulaukti pokyčių, o jie įmanomi tik su laiku. Tikriausiai būtų ne mažiau prasminga ir karjera keliaujant po skirtingus miestus ar šalis, bet asmeniškai aš tikiu santykių artumo ir pokyčių, kuriuos gali sukelti, svarba.

Kažkada Loreta Juodkaitė man papasakojo gerą palyginimą apie į Afriką atvykusius batsiuvius: pirmasis sušuko, kad neturi čia ką veikti, nes karšta ir niekas nenešioja batų, o antrasis sušuko: „Kiek aš čia turiu darbo, nes niekas nenešioja batų!“ Tad tokia ta likimo čia prasmė: gali veikti, daryti įtaką, kelti kultūrą, šokio meninį lygį. Su kolegomis taip skatiname, drąsiname vieni kitus ir liekame.

O kokį pokytį tas dešimtmetis atnešė tavo kūrybai, tam, kaip suvoki šokį?

– Bėgant metams ir dirbant periferijoje atsiranda pavojus nuleisti kartelę, kartais gali imti tenkintis ir ne aukščiausio lygio dalykais. Todėl stengiuosi palaikyti pulsą, kad tokios tendencijos man netaptų norma. Tai mane labiausiai neramina. Nes kai grįžti iš centro, tai kurį laiką patiri lengvą paniką dėl to nutolimo, o paskui kažkaip pasidaro viskas savaime suprantama. Todėl svarbu vis išvažiuoti pasitikrinti.

Choreografijos prasme išsigrynino mane dominanti kryptis. Ji, žinoma, nuolat kažkiek kinta. Dabar mane labiausiai domina įvairių sričių jungimasis, tarpdiscipliniškumas. Vis susimąstau apie šokio instrumentalizaciją, t.y., kad šokis man vis labiau tampa tik priemone, o ne tikslu. Man įdomu stebėti, kaip šokis susikalba su kitomis disciplinomis – vaizdo menais, muzika, drama ar net archeologija. Šokį aš visada matau kažkokiu platesniu kontekstu.

Pastaruoju metu vis dažniau spektakliuose šoki ir pati. Smagu tave stebėti scenoje. O pačiai smagu?

– Smagu. Nors įdomu tai, kad niekada nemačiau savęs kaip šokėjos. Visada maniau, kad turiu būti toje kitoje pusėje. Net neleidau sau kitaip mąstyti. Ypač po studijų Olandijoje, kur teko stebėti kone tobulus šokėjus ir suvokti, kad tau jau 25-eri, nesi praėjusi tos mokyklos ir nieko nebepakeisi, nebepasieksi tokio lygio. Tuomet supratau, kad tai man netrukdo būti stipria choreografe, tad to ir ėmiausi. Bet dabar, prabėgus metams, kai atradau sau artimiausią estetiką, supratau, kad man būti scenoje gana natūralu. Nors man ir pačiai tai šiek tiek keista. Be to, man labai įdomu scenoje stebėti vyresnius šokėjus.

Ką planuoji toliau?

– Dabar išsigryninimo etapas. Apsisprendimo, kur einame ir ką darome, laikas. Dabar atrodo visko daug ir viską norisi daryti, bet reikia apsispręsti ir atsirinkti, nes visko aprėpti neįmanoma, o ir nereikia to daryti.

Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujame su Prancūzų institutu Lietuvoje ir manau, kad dėl neseniai pasirašytos Klaipėdos ir Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo sutarties turime nemažų galimybių uostamiestyje suformuoti naują tarptautinį darinį ir taip sustiprinti šokio poziciją Klaipėdoje. Jau antrus metus uostamiestyje vyksta prancūzų kūrėjų kūrybinės dirbtuvės, turime nemažai su tuo susietų planų, tad manau, kad šis bendradarbiavimas taps pagrindine kryptimi artimiausioje ateityje.


"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.

GALERIJA

  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
  • Choreografė A. Šeiko: pokyčiams reikia laiko
Rašyti komentarą
Komentarai (6)

R

Mačiau porą pastatymų, jos is tolo negalima prileisti prie šokio, nes choreografijos kurti ji nemoka, vien paskutinis reformacijai skirtas renginys lauke, sugadino viską, aktorių nuoširdų darbą!

Deja

Mačiau, žiūrėjau ir labai labai nusivyliau.

nene

Visokioas koncepcijos nurašytas nuo protingų knygų paskaityti būna įdomu. O pats šokis apnuogina choreografės neapsiskaitymą, banalumą. Tai viso labo prisitaikėlė, bet ne menininkė
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS