LNDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) šį penktadienį 18 val. atidaromos dvi naujos parodos: Česlovo Lukensko „Laikas medyje 2022“ ir Gintauto Trimako „#atsakymas#spalva#slinktis“. Kuratorė – menotyrininkė Agnė Narušytė.

Č. Lukenskas (gim. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Č.Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių menininkų, indėlis į mūsų XX a. 10-ojo dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.

Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesniu požiūriu. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą (objektą) naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių (ženklų) (ap)deginimas („Deginiai“, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.

Tačiau, ko gero, visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo (idėjos auginimo), santykio su šia idėja, esminis klausimas. Antai medienos atraižose po pramoninio apdorojimo − ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles („Ikonos, skirtos tapyti mintimis“, 2021−2022) galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką (t. y. lukenskišką jos interpretaciją), kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č.Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ − tokį Esmą (Dievą), kuris atsiranda (išnyksta) ties riba, kurioje susiduria (ir susilieja?) gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (gim. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimako naujausios spalvos paieškos, pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.

Abi parodos veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.