BRITŲ KALĖJIMAS LIETUVIO AKIMIS: GYVENTI GALIMA

Užsienyje gyvenantys tautiečiai noriai pasakoja apie savo kasdienybę, tačiau dažniausiai tai – gražioji emigrantų gyvenimo pusė. Yra ir kita realybė – daugybė lietuvių ten sėdi kalėjimuose. Vienas tautiečių, neseniai deportuotas namo, papasakojo apie patirtį juose. Vyras neatskleidė tik savo asmens duomenų ir neatviravo apie įvykdytus nusikaltimus.

Grįžus stebino klausimai

Lietuvis, neseniai su palyda parskraidintas iš Junginės Karalystės, kalėjo vieno pramoninių šios šalies miesto kalėjime.

Tai buvo lietuvišką tardymo izoliatorių atitinkanti įstaiga, kurioje be teismo laukiančių įtariamųjų kalinami ir iki pusantrų metų įkalinimo bausmę gavę nuteistieji.

Parskraidintas iš Jungtinės Karalystės būrys bausmę atlikusių deportuotų tautiečių nustebo Vilniaus oro uoste išgirdę jiems pateiktus klausimus.

Kažkokia moteris dar tą patį rytą iš kamerų išvestų vyrų klausė, kur jie karantinuosis, kokiu elektroninio pašto adresu naudojasi ir koks yra kiekvieno jų telefono numeris.

Vos prieš kelias valandas kalėjimo rūbus nusimetę deportuotieji neturėjo ką į tai atsakyti. Tarnautoja nuo žodžio kišenėje neieškančių vyrų atsakymų į, jų manymu, kvailus klausimus gūžėsi ir bandė slėptis už kompiuterio monitoriaus.

Po tokio pokalbio pasieniečio paklausti, ar bendravo su visuomenės sveikatos centro darbuotoja, linktelėjo galvas ir išėjo iš oro uosto.

Lietuviai net buvo įsigudrinę kameroje gaminti svaigiuosius gėrimus.

„Juokingi tie klausimai. Prieš įlaipinant į lėktuvą mane tris kartus testavo, vadinasi, esu saugus, neužsikrėtęs, o į kitus atsakyti negaliu, nes tą akimirką pats nežinojau, nei kur pirmą laiką gyvensiu, nei kokį telefono numerį gausiu nusipirkęs“, – teigė vyras.

Kamerose – tautų katilas

Pasakodamas, su kokiais žmonėmis teko susidurti Jungtinės Karalystės įkalinimo įstaigoje, vyras vardijo, kad lietuviai dažniausiai ten patenka už automobilių vagystes ir narkotikus. Panašius nusikaltimus vykdo latviai, estų ir rusų kalėjime neteko sutikti.

Kartu kalėjo du ukrainiečiai – pabėgėlius gabenusio laivo įgulos nariai: kapitonas ir mechanikas. Šie vyrai greitai buvo išleisti, nes įrodė, kad patys buvo tapę pabėgėlių įkaitais.

Europiečiams sunkokai sekasi bendrauti su pabėgėliais iš Afrikos. Šie dažniausia nuteisiami už nelegalų sienos perėjimą ir vagystes.

Europiečiai ir kalėjime dažniausiai nenori tokių kaimynų, nes jie nesistengia, kad kameroje būtų švaru, nesirūpina savo higiena, gali bet kurią akimirką imti rėkauti, daužytis be jokios priežasties.

Pasak pašnekovo, tokie kaimynai – neprognozuojami, todėl su jais būti vienoje patalpoje – menkas malonumas.

Dauguma lenkų kalėjo už narkotikus, muštynes, vairavimą apgirtus, keli – už žmonių pagrobimą.

Juodaodžiai, pasak lietuvio, dažniausiai nuteisiami už apiplėšimus, narkotikus, ginklų nešiojimą.

Pasirodo, britai labai griežtai baudžia už disponavimą nešaunamaisiais ginklais. Net už ašarinių dujų balionėlio nešiojimąsi baudžiama net iki penkerių metų bausme.

Mašinoje aptikę peilį ar beisbolo lazdą pareigūnai neklauso jokių argumentų – griežta bausmė garantuota.

Auksinis kanapių verslas

Kalėjime buvo daug albanų, beveik visi jie nuteisti už sunkiųjų narkotikų prekybą.

Albanai dažniausiai baudžiami už tai, kad išnuomotame name augina dešimtis krūmų kanapių. Koks nors asmuo išsinuomoja namą, visą jį apstato vazonais su kanapėmis, prijungia šildymo lempų ir pasamdo tautietį visą tą „ūkį“ prižiūrėti.

Jei viename name taip vienu metu auginama 80–100 krūmų, per porą mėnesių toks namas gali duoti apie 40 tūkst. svarų pelno.

Vienas organizatorius gali tokių namų turėti ne vieną. Paprastai tokie „verslininkai“ pasirūpina, kad už elektrą, kurios sunaudojama daug, nereikėtų mokėti.

Pasamdomi auksarankiai meistriukai, kurie pareguliuoja elektros skaitiklius ir šie neberodo realiai suvartojamo elektros kiekio.

Lietuvis, organizavęs tokį verslą, buvo nuteistas 3 metų 2 mėnesių nelaisvės bausme. Albanai, dirbantys tokiuose namuose, gauna vos daugiau nei pusantrų metų įkalinimo.

Pašnekovą stebino tai, kad visiškai oficialiai, teisėtai veikiančioje parduotuvėje parduodama įranga kanapėms auginti.

Tiesa, parduotuvėje nėra teigiama, kad galingos lempos ir kita įranga skirta būtent kanapėms, tik kiekvienas daržininkas žino, kad pomidorų tokiomis priemonėmis niekas nepuoselėja.

Už sėdėjimą dar ir sumoka

Kalėjimo, kuriame kalėjo lietuvis, kameros – vienvietės arba dvivietės.

Administracija, pasak jo, stebi kalinių psichologinę būklę, stengiasi, kad kaimynai nekonfliktuotų ir net dėl menkniekio pakeičia kameros kaimynus.

Ypač akylai stebima, kad nuteistųjų nuotaika būtų stabili, kad jų neapimtų savižudiškos nuotaikos.

Kartais kaliniai tuo piktnaudžiauja, grasina persipjauti venas, jei nebus įvykdyti jų reikalavimai. Lietuvis atviravo taip pasiekęs, kad būtų sutvarkyti dokumentai jį išsiųsti į Lietuvą. Mat kalinimo laikas jau buvo pasibaigęs, o darbuotojas, atsakingas už deportacijos formalumus, nesuskubo laiku sutvarkyti popierių.

„Teko griebtis drastiškų priemonių, pridėjau prie riešo peiliuką ir pažadėjau paskandinti viską kraujyje, jei jis tuojau pat nepadarys man popierių. Žiaurus jis tinginys buvo, bet tą dieną pas mane atėjo net po darbo valandų“, – neslėpė pašnekovas.

Britų kaliniai, pasak pašnekovo, kaip ir mūsų šalyje, už grotų randa būdų svaigintis. Daugelis rūko į elektronines cigaretes dedamas kvaišinančias priemones.

Lietuviai net buvo įsigudrinę kameroje gaminti svaigiuosius gėrimus.

„Viskas paprasta, cukraus nusiperki, kasdien gaudavome visokių vaisių: obuolių, bananų, kriaušių, ananasų, melionų. Užraugi brogą iš ananasų ir cukraus ir po kelių dienų ją jau gali parduoti. Jei nori, gali nesunkiai iš jos padaryti ir naminę, ypatingos įrangos nereikia. Parduodi ir iškart pinigai į kišenę“, – kalėjimo verslą atskleidė lietuvis.

Maistą kaliniai gali kasdien užsisakyti, tam yra kompiuteriai. Kaliniai gali dirbti ir už tai gauna algą.

Už grotų asmenys kasdien dar ir gauna tam tikrą sumą pinigų – kiek daugiau nei du svarus. Prieš karantiną iš šios sumos administracija paimdavo po 30 pensų už kameroje naudojamą televizorių. Prasidėjus karantinui ši paslauga tapo nemokama.

Duris laužia paryčiais

Įtariamą asmenį sulaikyti britų policininkai imasi paprastai tik tada, kai turi svarių įrodymų.

Sulaikymo operacija – drastiška, laikomasi netikėtumo taktikos.

Dažniausiai ankstyvą rytą, kai žmonės dar miega, grupė ginkluotų pareigūnų tiesiog išmuša specialiais taranavimo prietaisais duris ir įsiveržia į būstą.

Krata, pasak pašnekovo, atliekama be jokių kviestinių. Bet po kratos lietuvio namai atrodė taip pat, kaip ir prieš ją – pareigūnai kiekvieną daiktą tvarkingai padėjo į vietą, gal todėl ji vyko keturias valandas.

Įstatymu reglamentuota, kad durys būstuose turi atsidaryti tik į vidų. Jei nepavyksta įsiveržti pro duris, daužiami langai, o durys tiesiog išpjaunamos. Taip daroma, kad įtariamasis nespėtų sunaikinti įkalčių.

Kadangi daugelis sulaikomų asmenų gyvena su šeimomis, turi vaikų, su pareigūnais atvyksta ir socialiniai darbuotojai, jie rūpinasi didelį stresą patyrusiais šeimos nariais.

Pašnekovas pasakojo apie pažįstamą lietuvį, kuris savo būste buvo įsirengęs ypatingą, paprastai neįveikiamą spyną. Pareigūnams šio užrakto nepavyko įveikti net pjaunant.

Vyras atidarė duris pats ir stebėjosi, kad prieš tai pareigūnai nė nebandė belsti. Priešintis nebuvo jokios logikos, namas apsuptas iš visų pusių, pasprukti – jokios galimybės.

Įrodymai – prieš sulaikymą

„Tokių pokalbių, kaip pas mus, kai pareigūnai klausinėja, ar padarei tą ir aną, britai nepraktikuoja. Iškart sako įtariantys sulaikytą asmenį įvykdžius tokius nusikaltimus ir klausia, ar jis prisipažįsta. Gali į visus klausimus atsakyti: „Nekomentuosiu“. Jokio spaudimo įtariamas asmuo nejaučia. Jam skiriamas valdiškas advokatas, kuris realiai, o ne taip, kaip Lietuvoje, padeda sulaikytajam. Jis iškart paaiškina, kurie įtarimai bus įrodyti, o kuriuos galima neigti, nes pakankamai įrodymų nesurinkta. Vienas advokatas dirba tyrimo metu, o kitas eina į teismą, jie dirba kartu. Tyrimas trunka vos mėnesį ar porą. Žinoma, jei tai žmogžudystė ar koks sunkus nusikaltimas, dėl kurio žmogus neprisipažįsta, tyrimas gali trukti metus. Kai pripažįsti kažkuriuos inkriminuojamus nusikaltimus, jau gali tikėtis trečdaliu mažesnės bausmės“, – nusikaltimų tyrimų sistemą aiškino lietuvis.

Vyras atviravo, kad jį sulaikė tik praėjus keturiems mėnesiams po to, kai įkliuvo jo bendrininkas. Per tą laiką buvo surinkti įkalčiai, kurių visiškai užteko kaltei įrodyti.

Pasak pašnekovo, labai daug nusikaltimų demaskuojama todėl, kad patys įtariamieji išduoda savo bendrininkus.

„Ten labai dažnai už visokias nuolaidas žmonės liudija apie kitus, gal ir atlygį gauna. Jokių nuostatų ir „paniatkių“, kaip čia, nėra, kiekvienas už save“, – atviravo bausmę atlikęs vyras.

Už išvykimą – nuolaidos

Probacijos tarnyba Jungtinėje Karalystėje turi kur kas daugiau galių nei Lietuvoje. Jos darbuotojai nustato nuteistojo pavojingumo visuomenei lygį ir sprendžia, ar sutrumpinti nuteistajam bausmės atlikimo laiką.

Taip neapkraunami teismai ir išvengiama korupcijos tikimybės.

„Žinojau, kad kalėsiu ne tiek, kiek man skirs teismas. Pirmiausiai už prisipažinimą bausmė sumažinama trečdaliu. Vos patenki į įkalinimo įstaigą, jau žinai, kad realiai už grotų būsi tik pusę likusios bausmės. Bausmė gali būti trumpinama dar iki devynių mėnesių, jeigu emigrantas, kaip aš, sutinka būti deportuotas. Bet nesutikti nėra prasmės, nes kiekvienas nuteistas metams ar daugiau išsiunčiamas iš šalies nė neatsiklausus. Taip iš 44 mėnesių bausmės realiai atlikau tik 13, – tenykštę bausmių skyrimo sistemą aiškino lietuvis. – Probacijos tarnyba ten labai daug dirba ir yra didelė jėga. Jos darbuotojai nustato, kokiomis sąlygomis nuteistasis gyvens likusį bausmės laiką, kai anksčiau laiko išleidžiamas į laisvę. Pasirūpina gyvenamąja vieta tokiam žmogui, randa darbą, net taksi pasamdo, kad nuo kalėjimo vartų iki hostelio nuvežtų, duoda telefoną, papildo jo sąskaitą, daro viską, kad tu nenorėtum grįžti į kalėjimą. Jie gali uždrausti bendrauti su tam tikrais žmonėmis. Su manimi kalėjo anglas, kuriam buvo uždrausta bendrauti su broliais, nes jie – narkomanai ir galėjo jam daryti blogą įtaką.“

Grynieji pinigai – neteisėti

Visus pašnekovo namuose rastus grynuosius pareigūnai konfiskavo, kaip gautus į neteisėtu būdu.

Nors vyras surinko įrodymus ir pagrindė šių pinigų įgijimo pagrįstumą, jų neatgavo, visa namie rasta suma buvo panaudota civiliniam ieškiniui atlyginti.

Tyrėjai smulkiai išnagrinėjo pastarųjų penkerių metų banko sąskaitas ir suskaičiavo visus pinigus, kuriuos vyras grynaisiais bankomatu padėjo į savo sąskaitą. Nors sąskaitoje tos sumos nebuvo, vėliau buvo pareikšta, kad ši suma iš nuteistojo taip pat priteistina.

Jungtinėje Karalystėje nuteistas vyras stebėjosi, kad už tuos pačius nusikaltimus nuteistam jam ir jo bendrininkui priteista kiekvienam atlyginti visą žalą.

Skirtingai nei Lietuvoje, kur visa suma būtų iš abiejų priteista solidariai, britai iš kiekvieno bendrininko reikalauja atlyginti visą žalą.

„Man paaiškino, kad aš šiuos pinigus skolingas karalienei, esą, pas juos tokie įstatymai. Bet ten aš neturiu jokio turto, o Lietuvoje esančio nejudins, taip manau“, – samprotavo lietuvis.

Grįžo, kaip karaliai

Deportacijos niuansai stebino lietuvį.

Deportacijos dieną prie įkalinimo įstaigos atvažiavo keli „Neoplan“ tipo autobusai. Į kiekvieną buvo įlaipinti tik keturi ar penki deportuojamieji.

Prie kiekvieno jų buvo po du policininkus. Dar du asmenys kiek daugiau nei valandos kelionės metu siūlė vandenį, kavą, arbatą, sumuštinius. Koloną lydėjo po autobusą priekyje ir gale.

Į lėktuvą kiekvienas buvęs kalinys buvo laipinamas keturių pareigūnų, vienas iš nugaros, vienas ėjo priešais ir po vieną iš šonų.

Vyrai buvo susodinti šachmatų tvarka, kad negalėtų tarpusavyje bendrauti.

Dvi dešimtis deportuojamų lietuvių skraidino didelis lėktuvas, kokiais lietuviui iki tol neteko skraidyti. Neilgas skrydis iš Londono Stanstedo oro uosto iki Vilniaus buvo prabangus – su karštu maistu, gėrimais, galima buvo žiūrėti televizorių.

Visa ši prabanga baigėsi vos nusileidus. Britų pareigūnai net neišlipo iš lėktuvo.