DĖL KARIŲ PALAIKŲ – IR ATGAILA, IR PYKTIS

Greitai nebeliks žmonių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, tačiau jo dalyvių palaikai vis dar perlaidojami. Tai kaitina kai kurių mūsų šalies gyventojų aistras. Vokietijos atstovai, dalyvaujantys perlaidojimo ceremonijose, pripažįsta abiejų pasaulinių karų metu buvę okupantai ir padarę siaubingų kančių vietos žmonėms. Panašių pasisakymų iš kitų okupantų kol kas negirdima.

Palaidojo dar devynis

Savaitgalį Poilsio parko pakraštyje esančiose vokiečių karių kapinėse vyko rami ceremonija.

Čia amžinojo poilsio atgulė devyni Šiaurės vakarų Lietuvos krašte Antrojo pasaulinio karo metais žuvę vokiečių kariai.

Tuo pat metu paminėta ketvirčio amžiaus sukaktis nuo tada, kai Klaipėdoje pradėta rūpintis vokiečių karių kapinėmis.

Panašios, tik kur kas kuklesnės ceremonijos mūsų mieste vyksta kasmet, o kartais ir kelis kartus per metus.

Šįkart renginiu siekta padėkoti Klaipėdos žmonėms už Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu žuvusių vokiečių karių kapų priežiūrą.

Prieš 27 metus tarp Vokietijos ir Lietuvos pasirašyta sutartis dėl vokiečių karių kapų priežiūros ir išsaugojimo yra vykdoma.

Klaipėdoje amžinojo poilsio atgulusių karių mirtis neturėtų likti be prasmės. Tokios kapinės primena gyviesiems apie praeitį ir karo bei smurto padarinius.

Iškilmėse dalyvavo Vokietijos ambasados darbuotojai, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovė ambasadorė Gitana Grigaitytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro mokslininkai, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Lietuvos ir Vokietijos karinių pajėgų atstovai, bendrovės „Kultūros vertybių paieška“ vadovas Linas Kvizikevičius, vokiečius mieste vienijančių visuomeninių organizacijų nariai.

Renginį organizavo Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugija „Volksbund“. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus.

Subtiliai surežisuotas renginys neužtruko. Prie tribūnos stojo tik du kalbėtojai, o jų pasakyti žodžiai vertė klausytis ir ne tik juos suprasti, bet ir pajausti širdimi.

Į vieną duobę buvo suguldyti devyni presuoto popieriaus karstai, kuriuose – neseniai rastų vokiečių karių kaulai.

Ne visų perlaidojamų karių duomenys yra žinomi, juos įmanoma nustatyti tik tada, kai randami ir kario žetonai.

Tyrėjai Vilniuje bando identifikuoti palaikus, o apie jų perlaidojimą informuojami artimieji, jei palikuonis ar giminaičius apskritai pavyksta aptikti.

Ceremonija: tik po vieną gvazdiko žiedą į kapo duobę įmetė ceremonijos dalyviai. D. Janauskaitės nuotr.

Tironijos aukoms atminti

Vokietijos gynybos atašė generalinio štabo pulkininkas leitenantas Konstantinas Bellini pažymėjo, kad apsilankymas Klaipėdoje yra stiprus draugystės ir solidarumo ženklas.

„Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo kariai surado čia paskutinio poilsio vietą. Jie krito toli nuo savo namų ir savo šeimų. Vokiečių karių kapai yra ne tik palaikų amžinojo poilsio vieta. Tai yra ir vieta, skirta tironijos aukoms atminti. Čia palaidotų žmonių gyvenimas buvo sunaikintas ir atnešė kančią šeimoms. Šiandien norime pažiūrėti praeičiai į akis. Todėl turime nepamiršti, kad čia besiilsintys kariai atvyko kaip agresoriai, užpuolikai ir okupantai, o kai kurie ir kaip karo nusikaltėliai, atnešę kančią ir vargus. Tokios vietos verčia pajusti mums karo siaubą ir beprasmybę. Taigi atminkime tai, kas mus susieja, ir įveikime tai, kas mus skiria. Tai labai svarbu šiais laikais, kai karas grįžta į Europą, kai Ukrainoje kasdien miršta žmonės, kai Rusija, kaip agresorė, nori sugriauti mūsų vertybes, mūsų taikų gyvenimą. Labai liūdna, kad ten nepripažįstamos pamokos, kurias mes visi išmokome iš baisių praėjusio amžiaus karų. Labai vertinga, kad šiandien tapome draugai ir partneriai. Šiandien mūsų kariai draugiškai stovi vieni šalia kitų“, – kalbėjo K. Bellini.

Turime nepamiršti, kad čia besiilsintys kariai atvyko kaip agresoriai, užpuolikai ir okupantai, o kai kurie ir kaip karo nusikaltėliai, atnešę kančią ir vargus.

Jis įsitikinęs, kad kuklus, bet orus kapas kiekvienam kare kritusiam yra padorumo klausimas. Kartu jis dėkojo Lietuvai už galimybę palaidoti čia savo tautiečius, nepaisant jų praeities darbų.

Kapo duobę pašventino katalikų ir liuteronų kunigai. Kapo vieta nebuvo papuošta gėlėmis ar vainikais. Kraujo raudonumo spalvos gvazdikai krito tik į duobę prieš ją užkasant.

Oficialūs asmenys padėjo vainikus ir puokštes prie kapinėse stovinčio kryžiaus.

Jis skirtas atminti ne tik vokiečių karius, bet ir 1944 m. lapkričio 20 d. nuskendusio motorinio laivo „Fusilier“ žuvusiems ir dingusiems be žinios kariams, įgulos nariams, civiliams. Daugelis žuvusiųjų nebuvo atpažinti.

Paieškos: kasmet Lietuvoje randama ir ekshumuojama nuo 100 iki 150 vokiečių karių palaikų. D. Janauskaitės nuotr.

Šeimai – istorijos kirčiai

Ypač jautri ir naujai istorijos pamokas verčianti įvertinti buvo Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugijos „Volksbund“ generalinio sekretoriaus Dirko Backeno kalba.

Jis prisipažino, kad Lietuvai jaučia ypatingus sentimentus, nes jo mama ir močiutė buvo lietuvės ir gyveno Tauragėje, o šeima Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo išgyveno daugelio patirtas kančias ir išgyvenimus.

Būtent todėl pirmąjį draugijos renginį ponas D. Backenas suplanavo Lietuvoje.

Prisimindamas savo šeimos istoriją jis pasakojo, kad lietuvaitė močiutė Stanislava Kazlauskaitė buvo ištekėjusi už jo senelio vokiečio Vilhelmo ir prieš karą gyveno Tauragėje.

D. Backeno senelis buvo paimtas į tarnybą Vermachte, o močiutė su trimis vaikais karo pabaigoje pabėgo į Vakarus. Senelis pateko į nelaisvę Rytų fronte, tad šeima susijungė tik 1953 m., per tą laiką išgyvenusi labai daug nepriteklių ir kančių.

„Savo vaikystėje ir jaunystėje iš arti girdėjau istorijas apie karą ir pabėgimą, apie tėvynės Lietuvos praradimą, apie karo kovas ir vargus nelaisvėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano močiutė su dukromis dar kartą grįžo į savo tėviškę. Taip ji atgavo ramybę ir mirė paguosta minties, kad jos mylima ir neužmiršta tėvynė vėl laisva“, – pasakojo D. Backenas.

Kai 1995 m. Klaipėdoje buvo pašventintos vokiečių karių kapinės ir draugijos nariai ėmė jose lankytis, D. Backeno močiutė dar buvo gyva ir labai patenkinta simboliniu lietuvių ir vokiečių susitaikymu.

Susitaikymas: dabar Vokietijos ir Lietuvos kariškiai – ne priešai, o sąjungininkai. D. Janauskaitės nuotr.

Vis dar rūpinasi saviškiais

Vokiečių karių kapinių Klaipėdoje istorija – ypatinga. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais daugiau nei 100 karių, kovojusių prie Nemuno, čia rado paskutinio poilsio vietą.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje miesto gyventojai paaukojo pinigų kapavietei pertvarkyti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje kapinaitės buvo išplėstos.

Iki 1945 m. čia buvo palaidota dar apie 1,3 tūkst. karių – dauguma jų žuvo 1944 m. rudenį atsitraukiant vokiečių kariuomenei.

Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugija „Volksbund“ čia pradėjo laidoti žuvusius karius iš Vakarų Lietuvos regiono. 1995 m. Klaipėdoje buvo iškilmingai atidarytos vokiečių karių kapinaitės.

Šią vasarą čia planuojama palaidoti dar 190 karių, tada šios kapinės bus priglaudusios per 1,9 tūkst. per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus žuvusių karių.

Nuo 1996 m. liepos 4-osios, kai Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos vyriausybės sudarė sutartį dėl vokiečių karių kapų priežiūros mūsų valstybėje, „Volksbund“ bendradarbiauja su Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentu ir vietos administracijos institucijomis.

„Volksbund“ finansuoja vokiečių karių palaikų paieškas. Bendrovės „Kultūros vertybių paieška“ archeologai suburia kasmet po dvi ar tris grupes, kurios patikrina informaciją apie galimas karių užkasimo vietas.

Per metus taip patikrinama apie 20–30 vietų.

Pasak bendrovės vadovo archeologo Lino Kvizikevičiaus, 90 proc. atvejų turima informacija pasitvirtina – vietos gyventojų parodytose vietose randama palaikų, dažniausiai pasitvirtina dokumentuose užfiksuoti duomenys. Kasmet ekshumuojama nuo 100 iki 150 kūnų.

Daugiausia vokiečių karių palaikų randama Vakarų Lietuvoje.

L. Kvizikevičius mano, kad Lietuvos laukuose ir pamiškėse vis dar guli nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. vokiečių karių. Pirmajame pasauliniame kare žuvusiųjų randama itin retai.

Ieškodami vokiečių, archeologai tarybinių karių beveik neaptinka, toks radinys pasitaikė tik kartą.

„Mes darome savo darbą – sugrąžiname giminaičiams viltį. Toks žinojimas svarbus seniai žuvusio kario palikuonims. Karai vis kyla, o tokios vietos, kur palaidojami žuvusieji, verčia tokių karų nenorėti. Vokietijos gynybos atašė ceremonijos metu paminėjo, kad čia perlaidoti kariai buvo okupantai, ir niekas dėl to neatsitiko. Okupantai yra visi, kas su ginklu ateina į svetimą valstybę. Ir sovietai buvo okupantai. Beje, jie Lietuvą okupavo pirmi. Rusai neprašo, kad ieškotume jų karių. Per sovietmetį labai daug tarybinių karių buvo perkelta į kapines“, – teigė archeologas.

Sovietinės simbolikos besikratanti Lietuva, o tuo pat metu ir Klaipėda, nuo tarybinių karių kapų nuėmė svetimą ideologiją demonstruojančius paminklus. Tačiau patys kapai neliečiami.

Gegužės 5-ąją uostamiestyje vyks šios vietos projekto idėjos recenzijų pristatymas. Jame galės dalyvauti ir visuomenė.