Šimto metų prijungimo prie Lietuvos sukaktį minintis Mažosios Lietuvos kraštas dar ir dabar stebina neįmintomis istorijos mįslėmis.

Dėmesys išsaugojimui

Europos paveldo dienų minėjimui Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija pakvietė visuomenę į paveldo pažinimo kelionę, pavadintą „Gyvojo paveldo dienos“.

Besidomintiems istorija buvo naujiena, kad klaipėdiškiais save vadino ne tik uostamiesčio gyventojai, o visi Klaipėdos krašto lietuvininkai.

„Kalbėdami apie karinio paveldo objektų išsaugojimą Pajūrio regioninio parko teritorijoje, sakralinio paveldo objektus Nemuno deltos regioniniame parke, medinės architektūros ir dvarų paveldą Rambyno regioniniame parke, siekėme atkreipti dėmesį į daugiasluoksnio kultūros paveldo objektų būklę ir jų priežiūros problematiką Mažosios Lietuvos saugomose teritorijose“, – apie renginio tikslus pasakojo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius.

Specialistai pripažįsta, kad dalies šio Lietuvos regiono kultūros paveldo objektų būklė iki šiol yra apgailėtina ir blogėjanti.

Tai lemia daug priežasčių. Nebėra tikrųjų krašto gyventojų (autochtonų), kuriems nuoširdžiai rūpėtų atminties išsaugojimas.

Mindaugas Žilinskis

Bažnyčios įtaka

Pusšimtis keliautojų iš žinomų istorikų, kunigų ir paveldo specialistų išgirdo unikalių pasakojimų.

Aplankę Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčią, „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviai iš kunigo Valdo Miliausko išgirdo, kad po Antrojo pasaulinio karo likusi tuščia parapija šiuo metu atgimsta.

„Liuteronų tikėjimą atranda tie, kurie neturi dvasinio tapatumo savo gyvenime. Jei atranda bažnyčią, atranda tikėjimą. Žmonės ima suvokti, ką visas protestantiškas judėjimas davė lietuvių kultūrai“, – tikino kunigas V. Miliauskas.

Liuteroniškos kultūros paveldas Mažosios Lietuvos regione yra ta esminė sudedamoji regiono kultūros dalis, kuri nusipelnė itin daug lietuvių kalbos išsaugojimui.

Kunigas Mindaugas Žilinskis ekskursijos dalyviams minėjo, kuo visai Lietuvai svarbi buvo liuteronų bažnyčia.

„Pats Martynas Liuteris teigė, kad Dievo žodis turi būti skleidžiamas motinos kalba, dėl to, sklindant liuteronybei, daugelyje valstybių atsirado pirmosios gramatikos. Būtent iš šio krašto į Lietuvą knygnešiai gabeno knygas. Didžioji Lietuva kalbą išlaikė tik šio krašto dėka. O Lietuvos valstybė atsirado dėl to, kad kalba buvo išsaugota. Jei nebūtų liuteronų, gal ir Lietuvos valstybės nebūtų“, – svarstė M. Žilinskis.

Kunigas pastebėjo, kad liuteronų bažnyčioms trūksta dėmesio.

„80 proc. bažnyčių priežiūrai valstybės skiriamų lėšų atitenka katalikų bažnyčioms. Liuteronų bažnyčioms tenka vos 20 proc. Tai – neteisingas skaičius. Mes turime daug kultūros paveldo objektų, kuriuos reikia prižiūrėti. Šie objektai pasauliui ir Lietuvai skelbia, kad Mažosios Lietuvos kraštas yra išskirtinis“, – tikino M. Žilinskis.

Tai – neteisingas skaičius.

Atradimai Rusnėje

Neįtikėtinu pastebėjimu su „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviais pasidalijo istorikas Kęstutis Demereckas. Iki šio nebuvo tiksliai žinoma, kada buvo pastatyta Rusnės bažnyčia.

„Neturime nė vieno dokumento apie Rusnės bažnyčios datavimą. Tačiau 1498 metų smuklininko privilegijoje minima bažnyčia, pažymėta, kad smuklininkas turi rūpintis bažnyčia. O šios privilegijos liudininku įvardintas bažnyčios kunigas Jokūbas. Tai reiškia, kad bažnyčia tada jau buvo“, – kalbėjo K. Demereckas.

Tokia Rusnės bažnyčia, kokią dabar mato gyventojai ją išlikusią, stovėjo ir 1648 metais.

Tokią išvadą K. Demereckas padarė žvelgdamas į Klaipėdos didžiojo valsčiaus žemėlapį.

„Ji buvo tokio pat dydžio, tokiu pat stogu. Viskas atitinka, net langų skaičius, tik smailė gal kitokia. Visa tai reiškia, kad bažnyčia buvo prižiūrima ir remontuojama. Per gaisrus galėjo tik nendrinis stogas sudegti“, – pastebėjo K. Demereckas.

Gimė Prūsijos prezidentas

Renginio „Gyvojo paveldo dienos“ dalyviai aplankė ir vieną seniausių pastatų regione – Šereitlaukio dvaro svirną.

Šereitlaukis garsus tuo, kad čia buvo vienas didžiausių Mažosios Lietuvos dvarų.

Petras Dusburgietis 1276 m. minėjo pilį castrum Sarecka (Sareikos pilį), buvusią Skalvos ir Lietuvos paribyje. Manoma, kad nuo kunigaikščio vardo kilo vietos pavadinimas.

Šereitlaukio dvare gimė Heinrichas Theodoras Schön. Jis 1809–1816 metais ėjo Prūsijos karalystės Lietuvos departamento Gumbinės karo ir domenų rūmų prezidento pareigas, o 1824–1848 metais buvo Prūsijos provincijos oberprezidentu.

Nuo 1792 metų dvarą valdė Dresslerių šeima.

Šereitlaukio dvare buvo užsiimama žirgininkyste, prieš Antrąjį pasaulinį karą auginta apie 200 veislinių žirgų. Šereitlaukio dvaras buvo vienas stambiausių ūkinių vienetų visoje Mažojoje Lietuvoje, dvare veikė spirito varykla, pieninė, lentpjūvė, vandens malūnas, bitynas bei žirgynas.

Šereitlaukio dvaro sodybos teritorijos dalyje buvo demontuoti bešeimininkiai statiniai, sutvarkyta teritorija, pašalinti menkaverčiai želdynai, atlikus archeologinius tyrimus, pažymėta ir išryškinta dvaro rūmų vieta, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, išryškinta medžių alėja į Koplyčkalnį, pastatyti suolai ir informaciniai stendai. Įvykdžius tvarkybos darbus Šereitlaukio dvaras pritaikytas lankymui.

Sėkmingai gaivinamo paveldo pavyzdžiu galėtų būti vadinama ir Martyno Jankaus sodybos Bitėnuose rekonstruota daržinė, kuri tarnaus klojimo teatrui ir kitokiems renginiams.

Parengta įgyvendinant projektą „Klaipėdos kraštas: ar mums rūpi paveldas žemės, kurioje gyvename?“ Įgyvendina Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija. Projektas iš dalies finansuojamas iš KPD prie KM valstybės biudžeto lėšų per veiklos plano priemonę 08-001-04-06-08 „Vykdyti kryptingą kultūros paveldo komunikaciją ir sklaidą, užtikrinant visuomenei kultūros paveldo pažinimą“.