A. Aleksandravičiaus nuotr.

AR POP TIKRAI YRA BLOGAI?

2014-02-22 19:00
Jūratė Čerškutė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė

Pradėsiu nuo įdomios ir netikėtos istorijos: skaitau 1993 m. rugsėjo 18 d. "Lietuvos ryte" (taip, tai buvo laikai: tikros knygų, parodų ir spektaklių recenzijos, neretai ir pirmajame puslapyje (!), Rolando Rastausko šeštadieninė skiltis etc.) publikuotą Valdo Kukulo recenziją apie trečiąjį, 1993-ųjų vasarą pasirodžiusį Ričardo Gavelio romaną "Vilniaus džiazas" (jį nuoširdžiai rekomenduoju neskaičiusiesiems perskaityti, nes jis bene vienintelis toks gyvybingas, linksmas ir kupinas šėlo, žinoma, greta kosminės depresijos, R.Gavelio tekstas – esu tikra, Elifonsą Džindžerį Sylabą Baknerį įsimylėsite išsyk!).

Akis užkliūva už tokio pasažo: "Baugu, kad ir "Vilniaus džiazą", kaip andai "Vilniaus pokerį", kai kas gali skaityti gabalais: R.Gavelis mėgsta savo tekstą "prifarširuoti" komercinio balasto, ir, būdamas neblogas masinės psichologijos žinovas, paprastai neapsirinka. Būtent tie gabalai atšviečiami ir pardavinėjami Gariūnuose."

"Nieko sau! Gariūnuose?! Ir dar lietuvių rašytojo romaną, gabalais?!" – galvoju nemenkai nustebinta ir išsyk imuosi kuklaus tyrimo. Su literatūra ir menu susiję socialinio tinklo bendraminčiai ir to meto liudytojai suniekina tokią mintį, esą nesąmonė, jie negirdėję, taigi taip nebuvę ir pan. Vidinė intuicija liepia nepasiduoti ir dar šiek tiek pasidomėti: sudėjus visas (ne)oficialias žinias, paaiškėja, kad toks atvejis tikrai galėjo būti ir atrodo itin tikėtinas (nepaisant to, kad gal kiek generuotas ir utrituotas paties R.Gavelio): R.Gavelio "Vilniaus pokeryje" esantys gaivališki ir atviri kūno vaizdiniai, erotinės laisvės, kūniškosios meilės ir gražių orgijų aprašai tikrai galėjo būti atšviesti ir pardavinėjami gūdžiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Gariūnuose.

Šia istorija norėjau dėmesį atkreipti, žinoma, ne į Gariūnus, o į autoriaus populiarumo problemą. Be abejo, dabar rašytojo populiarumas, skaitomumas ir gebėjimas patraukliai rašyti matuojamas anaiptol ne tokiais džiunglių kapitalizmo matais. Bet, nepaisant to, baimės – raktinis V.Kukulo žodis baugu – dėl autorių populiarumo išlieka tos pačios, todėl mano klausimas paprastas: kur prasideda ir baigiasi riba tarp autoriaus gerojo populiarumo ir skaitomumo ir kada atsiveria ta juodoji baisioji ir bauginanti skylė pop-? Taip, teisingai, "popsas užkniso juodai". Čia apie muziką, o kaip literatūra?

Anądien virtualioje erdvėje atokiai stebėdama įnirtingas diskusijas dėl vienos literatūrinės premijos kandidatų, supratau štai ką: jeigu esi itin skaitomas ir labai perkamas, vadinasi esi iš principo blogis, ką ten kūrėjas. Tirštinu, žinoma, bet pastaroji tendencija akivaizdi ir neretai ją generuoja bei skleidžia literatūros lauko žmonės, mėgstantys pavirkauti apie knygos mirtį, apie neskaitomumo mastą, ir apie tai, kaip reikia skaitymo skatinimo programų ir iniciatyvų.

Mėgindama suvokti, iš kur ir kodėl randasi tokie dalykai, prieinu tą pačią galvojimo stotelę (ji vis dažniau tampa galutinė stebint ir reflektuojant lietuvių kultūros lauką): vis dar esame valdomi įdiegto ir paveldėto suvokimo, kad gera literatūra yra susijusi su skaitymo kančiomis, vargais ir nuobodybe, o toji, kuri skaitosi smagiai, ir dėl kurios lengvai aukojasi dienos ir naktys – yra nevertinga, niekinga, gal net bloga, nereikalinga ir net uždraustina (?).

Ši verčių opozicija mums liudija, kad vis dar pernelyg dažnai aukštojo/ amžinojo / elitinio meno vertinimo kriterijus taikome paprastesniems ir į tokias aukštumas sąmoningai nepretenduojantiems kūriniams, pasakydami vieną paprastą, bet arogantišką ir net nenorminį žodį, kurio švelnusis variantas būtų blogai, labai blogai. Be abejo, kad blogai, jeigu žiūrime, tarkime, į detektyvą iš aukso fondui priskirtino sąmonės srauto romano perspektyvos arba į periferijos teatro spektaklį iš sostinės genijų varpinės. Jau supratote kur link vedu?

Ginkdie, nesakau, kad reikėtų atsisakyti elitinio meno vertinimo kriterijų – ne, tam tikras vertinimo etalonas ir atskaitos taškas turėtų būti ir išlikti, o kaipgi, tačiau pastaraisiais metais stebėdama neadekvatų (ne)dialogą tarp kritikų ir kūrėjų, imu galvoti, kad gal XXI a. vertinimo kriterijai galėtų būti lankstesni, atitinkantys bent jau žanro rėmus, ypatybes, reikalavimus, kontekstą, ir svarbiausia – būtų ne tokie kategoriški.

Žinoma, kategoriškumas sveikas, jeigu jis pateikiamas tikrąja kritikos kalba: argumentuotai ir atlikus išsamią kūrinio analizę, tačiau šis dalykas pastaruoju metu tampa dinozaurine retenybe, ko negalėtum pasakyti apie tokius kategoriškus pareiškimus (dažniausiai be jokios analizės ir refleksijos): tai ne spektaklis! čia nėra režisūros! tai ne romanas! autorius neturi jokio stiliaus! – kurie vis dažniau sakomi taip įprastai it būtų iš serijos: "Labas, kaip sekas?"

Iš esmės mes tapome viską žiną ir išmaną, mes pernelyg dažnai teisiame ir viską rūšiuojame, matuojame paprastu matu "gerai – blogai", "tikrasis menas – ne menas". O jeigu staiga vieną dieną šitos sąvokos dingtų? Ką mes darytume tada? Ką veiktų mūsų kategoriškas, suprask, teisingas žinojimas? Ar tik nedūlintų kampan susigėdęs ir nuleidęs galvą? Taigi. Būtent todėl ir šypsojausi stebėdama tą diskusiją apie blogą rašytoją, nes jį skaičiau iki paryčių, nes jį skaitydama džiaugiausi, kad lietuvių literatūroje randasi patrauklių ir pagaulių tekstų, kad pagaliau išmokstama išrašyti siužetą, kurti įvykį, intrigą ir įtampą, ir kad beveik nebelieka vietos peizažo aprašymams ir vidiniams verksmams. Ir pabaigai – svarbiausia: tas rašytojas grąžino jauną skaitytoją į lietuvių literatūrą. Taip, tai Andrius Tapinas ir jo "Vilko valanda". (Šalia kurios su džiaugsmu miniu ir Justiną Žilinską su "KGB vaikais".)

Gairės: knygos, pop, Skaitymas, Santaka, literatūra(santaka)

Rašyti komentarą

Komentarai (1)