Muziejaus nuotr.

B. SRUOGOS KALNŲ DŽIAUGSMAS: DVASINĖ ŠVENTOVĖ IR SAKRALI VIETA

Rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, publicistas, vertėjas, pedagogas Balys Sruoga prisimenamas ir kaip aistringas keliautojas, didžiulis kalnų entuziastas. Šalia įvairiausių jo pomėgių kalnai užėmė kitokią, ypatingą, vietą jo pasaulyje. Jie buvo B.Sruogos dvasinė šventovė, sakrali vieta, kurioje menininkas jautė sielos vienybę su visata ir absoliučią dvasinę laisvę bei pilnatvę.

Įkvėpė poezijai

Kalnus B.Sruoga atrado ir jais susižavėjo anksti, studijuodamas Rusijoje. 1917 m. jaunasis Maskvos universiteto studentas keturis mėnesius keliavo po Kaukazą ir Krymą. Šios kelionės įkvėpėjas buvo rašytojo bičiulis inžinierius P.Narutavičius.

Anot poetės, žurnalistės Janinos Narūnės-Narutavičienės, vieną 1915-ųjų vasario vakarą P.Narutavičius papasakojęs Baliui apie Kaukazą, iš kurio buvo neseniai grįžęs, apie legendarinę Svanetiją. "Tas nepaprastas kraštas yra aukštuose kalnuose (…), neprieinamas ne tik geografiškai, bet ir gyventojai nemielai įsileidžia svetimus. Klausėsi, klausėsi šito pasakojimo Balys. Staiga, trenkdamas kumščiu į stalą, sušuko: "Aš ten būsiu!" – prisiminė J.Narūnė-Narutavičienė.

Savo pažadą B.Sruoga ištesėjo. 1917 m. atostogų metu išvažiavo į Jekaterinodarą (dabar – Krasnodaras), kuriame tuo metu gyveno didelė lietuvių kolonija. Šiame mieste jis kūrė kelionės planą – kokiais keliais ir kaip pasiekti tikslą. Plaukė garlaiviu per Juodąją jūrą, Osetinų krašto ir Sakartvelo karo keliais apkeliavo beveik visą Kaukazą. Kelionė iš Maskvos į išsvajotą kraštą buvo ilga, sunki ir varginanti, tačiau kalnai išsklaidė nuovargį ir neigiamas emocijas.

Puikus B.Sruogos pojūčių ir išgyvenimų Kaukazo kalnuose atspindys – laiškai bičiulei Valerijai Čiurlionytei į Rusiją. Juose mažai informacijos apie maršrutus ar kelionių peripetijas, užtat per kraštus liejasi susižavėjimas. Kartais tai tiesiog keli apsvaigimo žodžiai, kartais ištisos novelės.

"Vakar visą dieną valkiojaus po kalnus ir tyčia užsirioglinau ant aukšto kalno. Ir iš ten taip staiga išvydau reginį aplink save gal genties per kelius šimtus varstų. (...) Iš ten matėsi ilgiausia nugara snieguotų kalnų ir žalių ir marės, kurios iš tolo, iš kalno tolumoj panašios in mėlynus degančius kalnus! Iš karto rėkiau, paskui šokinėjau, o paskui atsiguliau ant kalno saulėj ir gulėjau", – 1917 m. gegužės 5 d. laiške V.Čiurlionytei rašytojas dalijosi potyriais Kaukazo kalnuose.

Kitame laiške (1917 m. birželio 19 d.) B.Sruoga rašė: "Tokia tyli saulolaida kalnuose! Už dešimčių ir dešimčių varstų liejas raudonos spindulių srovės po melsvas viršūnes ir vėsius klonius, liejas ramybė ir gyvenimas – viename spindulėlyj... O tųjų spindulėlių daugel, daug – pilnos erdvės, pilnos pakalnės ir dauburai, pilni debesys ir upeliai..."

Šios kelionės įspūdžių sujaudintas parašė apie 20 eilėraščių. O naktiniai pasisėdėjimai su sakartvelų kalnų piemenimis prie laužo, ilgi pokalbiai ir išgirstos istorijos, senosios svanetų genties legendos įkvėpė sukurti ir išleisti pirmąją knygelę, poemą "Deivė iš ežero" (Vilnius, 1919). Šios knygelės herojės deivės Dalės vardu rašytojas nedvejodamas pavadino 1925 m. gimusią dukrą.

Knyga: pirmoji kelionė po kalnus, vietos žmonių pasakojimai įkvėpė B.Sruogą poezijai.

Alpių rožių kvepmenyse

Aistringu kalnų entuziastu B.Sruoga tapo Miunchene, kai 1921–1924 m. Maksimiljano universitete studijavo slavistiką bei teatro ir meno istoriją. Čia jaunas studentas susipažino su vietiniais rašytojais, dailininkais, lankėsi jų sueigose, vakarėliuose, o atsiradus kelioms laisvoms dienoms, traukdavo į kalnus.

1922 m. Berlyne studijuojančiai būsimai žmonai Vandai Daugirdaitei jis rašė: "Šiandien šeštadienis. Prieš piet straipsnį rašiau, o dabar... batus aliejumi tepu, maišą rengiu – jei rytoj lietus nelis... važiuoju į kalnus. Ir visai vienas. Ir pasikelsiu aukštai. Per visą savaitę saulė ir buvo, ir buvo ne mano. Noriu, kad vėlei visą kūną spinduliais išraižytų, kad kur paskui prisiliesti, kad ten raudona žaizda būtų..."

Kartais kelionėse dalyvaudavo ir būsimoji žmona. Vėliau savo atsiminimuose Vanda Sruogienė užsimins apie bendras juodviejų keliones: "Bet didžiausia vyro aistra buvo kalnai! Pabuvęs Kaukaze, jis stačiai sirgo kalnų liga. Bavarų Alpėse, Tirolyje praleidom stebuklingas dienas dar nebūdami vedę, kai studijavom Vokietijoje..."

Dažni bendrakeleiviai būdavo B.Sruogos tėvynainiai, tuo metu studijavę Vokietijoje, – A.Krušinskas, K.Kanauka, A.Janulionis. Yra keliavęs ir rašytojo brolis Juozas. Kelionių metu būdavę nesutarimų. Jautrųjį Balį erzindavo viskas, kas trukdydavo greičiau patekti į jo šventovę. Iš laiško broliui Juozapui: "Kaip aišku, pakeliui su Janulioniu susipykom. Aš atsikėliau 5 val. ryto, jis be 7 atsisakė keltis. Paskui dar panašus dalykas buvo, nors išties dvi dienas nei vieno popiroso nerūkėm ir be limonado nieko negėrėm."

Palikęs bičiulį, į kalnus iškeliavo vienas ir neigiamų emocijų – kaip nebūta: "Tiek buvo saulės, tiek spindėjo sniegas, kad išsitryniau veidą ir akis taukais, apsukau galvą šlapiu abrūsu ir bijau, kad smegenų uždegimo nebūt. Vienais marškiniais įsikasiau į sniegą ir laukiu debesėlio, bet jis, žinoma, neužėjo. Dar daug neregėtų gražybių."

Dažnai B.Sruoga leisdavosi į kalnus su tuomet labai mylimu ir artimu bičiuliu Faustu Kirša, studijavusiu Berlyne. "Saulė, saulė, saulė. Baisu pasirodyti, sudegti. Kiršos pakaušis (?) nuo saulės jau beveik visas kruvinas, mano krūtinė nuo saulės ugny. Bet šiandie užėjom tokią vietą, iš kur kelio nebėra. Jei Tu dar gausi šį laišką, vadinas, mes gyvi ir rytoj lipam į vieną aukščiausių vokiečių Alpių viršūnę – Watzman – 3 000 m. Iš kažkur atsirado spėkų, stiprybės, dūšioj vėjas, saulė ir laisvė dainuoja... Alpių rožių kvepmenyse!" – rašė 1922 m. būsimajai žmonai.

Dalijosi kelionių magija

Ledyno plyšiai žiopso savo mėlynomis bedugnėmis prarajomis, kuriose kalnų vėjai švilpia, staugia nelyginant velniai per raganų vestuves.

1924 m. grįžęs į Lietuvą B.Sruoga vedė V.Daugirdaitę, dirbo Kauno, vėliau – Vilniaus universitetuose, dėstė rusų literatūros ir teatro istorijos kursą, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, dalyvavo įvairių kultūros organizacijų ir draugijų veikloje. Vis dėlto grįžimas į tėvynę nenumaldė profesoriaus kelionių troškimo, kalnai jau buvo tapę būtinybe, tąja magiškąja ir vienintele vieta, kurioje jautėsi laisvas ir nevaržomas.

Mėgęs keliauti ir pažinti pasaulį, jis manė, kad jaunimui svarbu pamatyti kitas šalis, jų kultūrą, gamtą, žmones, jų gyvenimą, rūpesčius ir pramogas. Todėl buvo vykstama pažiūrėti šalies, jos architektūros ir meno paminklų, muziejų. Tačiau svarbiausios ekskursijos, organizuojamos profesoriaus, žinoma, būdavo į Alpes. Kalnai labai viliojo ekskursantus ir dažnai suteikdavo daug stipresnių įspūdžių nei garsių miestų vaizdai. Šios ekskursijos buvo labai populiarios ir laukiamos.

"O, kaip aš laukiau liepos pradžios, – pasakojo Antanas Venclova, – Jau keli mėnesiai žinojome, kad 1929 m. vasarą bus nepaprasta kelionė. Mažiau valgėme, atsisakėme reikalingo drabužio, kiekvieną litą taupėme, kiek galėdami. Litų vis dėlto buvo mažoka. Vieną rytą mes, iš viso trylika žmonių (Sruogos nuomone, laimingas skaičius), susirinkome Kauno geležinkelio stoty. Buvome su lagaminais, o Sruoga ant pečių nešė kuprinę – vadinamąją rukzaką, prikimštą dešrų, lašinių, bedkerių, žemėlapių. Rankoje laikė alpinistišką lazdą ir buvo apsivilkęs brezentiniu švarku – vadinamąja vindjake. Taip turėsime atrodyti ir mes, kai pakliūsime į Alpes..."

Emocijos: „Dūšioj vėjas, saulė ir laisvė dainuoja“, – apie potyrius įveikus Alpių viršūnes rašė B.Sruoga. Nuotraukoje – 1929 m.

Ištvermės išbandymas

1925–1930 m. B.Sruoga studentus dažniausiai vesdavo į Vokietijos Alpes, tačiau pakeliui jie aplankydavo ir kitas šalis – Austriją, Italiją, Belgiją. Tris kartus – 1927, 1929 ir 1930 m. – lankėsi Šveicarijoje ir kopė į Šveicarijos Alpes. Natūralu, kad ant profesoriaus pečių guldavo visi ekskursijų organizavimo rūpesčiai. Jau ankstyvą pavasarį ar net žiemą buvo sudaromi detalūs būsimos kelionės maršrutai ir preliminarūs norinčiųjų keliauti sąrašai. Vėliau prasidėdavo intensyvus susirašinėjimas su įvairiausiomis įstaigomis, užsienio pasiuntinybėmis.

Rašytojas rūpinosi viskuo: vizomis, gidais, nakvynėmis, bilietais geležinkeliu ar laivais, bilietais į teatrus, alpinistų leidimais. Stengdavosi viską gauti pigiau, kreipdavosi pagalbos į valdiškas instancijas nes, kaip ne sykį rašė įvairiuose prašymuose, "studentai yra labai suvaržyti lėšų reikalu".

Kelionių metu B.Sruoga būdavo ekskursijos siela. Pats viskuo domėdamasis ir išgyvendamas, vedžiodavo ekskursantus po miestus, lydėdavo į teatrus ir muziejus. Buvo sąmojingas, draugiškas ir paprastas, sykiu stengėsi palaikyti gana griežtą tvarką, neišskirdamas pačių artimiausių žmonių. Tačiau kalnuose profesorius jau kitoks – tylus, susikaupęs, pykdavęs, jei kas nepajusdavo kalnų grožio.

Pats vesdamas grupes po kalnus, B.Sruoga mėgdavo rizikuoti, rinkdavosi sunkius, dažnai draudžiamus maršrutus. Todėl paprastai rinkdavosi fiziškai stipresnius asmenis – šalia romantikos tykodavo daug pavojų ir sunkumų. Išimtis buvo padaryta trapiai, gležnai Salomėjai Nėriai ir kelioms kitoms moterims.

Lemtingoji kelionė

Laimei, pasiklydęs buvo tik vienintelį, lemtingąjį, kartą – 1930 m. liepos mėnesį, kai su grupe, kurioje buvo poetė, nenusisamdęs brangiai kainuojančio vadovo, kopė į kalno Jungfrau viršūnę. Jungfrau (lietuviškai Mergelės) kalnas – aukščiausias Berno kantone Šveicarijos Alpėse (4 158 m). Šiandien nekeliantis problemų turistams kalnas, nesunkiai prieinamas geležinkelio linija, anksčiau buvo sunkiai pasiekiamas.

"Šveicarija. Ciuricho ežeras. Keturių Kantonų ežeras su savo nuostabiais krantais, su Viliaus Telio budinčia dvasia. (…) Sunkus, svaiginantis pasikėlimas į Jungfrau mėlynąjį aukštį. Nakvynė erelių lizde, – romantiškai apie šią kelionę pradeda pasakoti B.Sruoga. – Tačiau nusileidimas nuo Jungfrau apledėjusio kalno buvo itin komplikuotas: visi smarkiai sušlapo, sušalo, pavargo, pasiklydo ir vos išsigelbėjo nuo mirties. Baisi kelionė į apačią, kai, užgriuvus kalnų debesiui, visa ekskursija pasiklydo gletšero plyšiuose, per kuriuos bešokinėjant suspėjo jau ne vienas kaktą prasiskelti, – visi alkani, mirtinai nuvargę, šlapi iki paskutinio siūlelio, iš lauko jau ledais suspėję apaugti. Nebuvusiam kalnuose, ypač gletšeruose, neįmanoma įsivaizduoti alpinisto išgyvenimų esmės, bet kiekvienas alpinistas žino, kaip jie giliai paliečia žmogaus psichiką. (…) Jungfrau ledynuose, kai ne vienas iš ekskursantų buvo atsidūręs beviltiškos isterikos slenkstyje, kai giltinė tykojo iš pasalų kiekviename žingsnyje, Salomėjos veidas buvo itin giedras. Ledyno plyšiai žiopso savo mėlynomis bedugnėmis prarajomis, kuriose kalnų vėjai švilpia, staugia nelyginant velniai per raganų vestuves, alpinizmo naujokams plaukai šiaušiasi iš išgąsčio... Salomėja nuostabiai rami. Nuostabiai drąsi."

Po kelionės, vienoje Miuncheno alinėje besklaidant laikraščius, paaiškėjo, kad ekskursantai buvo netoli pražūties: toje pačioje vietoje ties Jungfrau tą pačią dieną žuvo keturi patyrę alpinistai. Kaip skelbė laikraščio kronika, du iš jų rado sušalusius, o kitų dviejų net pėdsakų neužtikę.

Ši ypatinga, tragiškai pasibaigti galėjusi kelionė buvo paskutinė B.Sruogos organizuota kelionė į Vakarų Europą. Būtent po jos poetas parašė eilėraščių ciklą "Alpės".

Kas? Paroda "Į kelionę su Baliu Sruoga". Parodos autorius – Jindřichas Čeladínas, dailininkė – Inga Zamulskienė, teksto autorė – Birutė Glaznerienė.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 14 d.