Šiemet pasirodęs choreografo Pauliaus Prievelio šokio spektaklis „Tylėjimai“ tyrinėja bėgančias mintis ir kviečia iš šono žvilgtelėti į skubantį gyvenimo tempą. Spektaklis buvo pristatytas Kaune, Vilniuje, apkeliavo Raseinių rajoną, Rokiškį ir Varėnos rajoną.

Nors pradėjus vystyti kūrybinę idėją šokėjos neįtarė, kad su juo teks keliauti po Lietuvą, repeticijoms įgavus pagreitį choreografo solo eskizas „Katinėlių tylėjimas“ perstatytas į trio ir patraukė savo fiziškumu ne tik žiūrovus, bet ir pačias šokėjas.

Spektaklio „Tylėjimai“ turo metu kūrybinei komandai netrūko smalsumo, o choreografas P. Prievelis sako buvęs sužavėtas auditorijos nuoširdumo ir atvirumo. Po spektaklių vykę pokalbiai su žiūrovais suteikė pasitikėjimo ir progą dar geriau pajusti žiūrovą ir pačią auditoriją, giliau suvokti temos svarbą ir poveikį. Jau kovą kūrėjas žada naują šokio kūrinį – spektaklį „Signalas“, statomą drauge su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais. Čia atsiskleis žmogiškumo egzistavimas sistemoje ir savo vietos visuomenėje paieškos, o numatomo spektaklio turas jau planuojamas įvairiuose Lietuvos miestuose.

Apie spektaklio „Tylėjimai“ kūrėjų ir žiūrovų patirtis – pokalbis su šokėjomis Elmyra Ragimova (E. R.), Sigita Juraškaite (S. J.), Viktorija Praninskaite (V. P.).

Įspūdžiai: turo po Lietuvą metu spektaklio kūrėjai praplėtė ne tik žiūrovų, bet ir asmeninių patirčių lauką. / G. Žaltauskaitės nuotr.

– Tylėjimai ir bėgančios mintys kiekvienam reiškia skirtingą metaforą, judesį ir išgyvenimą. Kaip pavyko atrasti dermę?

E. R.: Man atrodo, kad ta dermė kūrėsi savaime. Nors ir metaforos gali skirtis, bėgančių minčių išgyvenimas yra ganėtinai bendražmogiškas. Aišku, svarbiausias vaidmuo čia choreografo Pauliaus – jis prižiūrėjo, kad mūsų bėgančių minčių interpretacijos, išreikštos judesiu, derėtų tarpusavyje ir kurtų tokį sceninį vaizdą, kokį jam norėtųsi matyti.

V. P.: Spektaklio kūrimo proceso metu daug dėmesio skyrėme pokalbiams. Kiekvienas aptardavome, ką mums reiškia vienas ar kitas dalykas, o diskutuojant dažnai mintys vienaip ar kitaip susitapatindavo. Kartais gaudavome ir namų darbų, pavyzdžiui, aprašyti savo išgyvenimus ir mintis apie tam tikras spektaklio dalis. Nors mintys ir skirdavosi, ieškojome, kas yra bendra, ką su šokėjomis galėtume panaudoti kurdami santykį spektaklyje. Be abejo, spektaklyje yra ir solo dalių, jų metu siekėme atskleisti skirtingas idėjas. Taigi, mūsų mintys, išgyvenimai vietomis sutapdavo, o kai kur išsiskirdavo.

G. Žaltauskaitės nuotr.

– Kaip dažnai jūs pačios patiriate bėgančias mintis? Gal įstrigo įsimintiniausia?

E. R.: Oi, dažnai! Tai man nutinka, kai esu tarpinės būsenos tarp užmigimo ir būdravimo. Mintys būna itin padrikos ir labai greit pasimiršta, tad dabar negalėčiau išskirti vienos. Paprastai tai būna tokia kasdienių išgyvenimų mėsmalė.

V. P.: Mane bėgančios mintys aplanko tuomet, kai dėl kažko nerimauju ar (ne)laukiu artėjančių įvykių. Dažniausiai jos atsiranda „kas būtų, jeigu būtų“ pavidalu ir tuomet kuriasi artimos ateities scenarijai. Jie nebūtinai logiški ir dažniausiai net neįvyksta, todėl dažnai tokias mintis sąmoningai stengiuosi sustabdyti. Antraip, leidžiant joms įsiplėtoti, kyla nereikalingas stresas. Kartais, bandant mintis nutildyti, iškyla dar kita mintis, jos pradeda pintis tarpusavyje, kol pasidaro sunku suprasti, kas apskritai vyksta galvoje.

Vietomis buvo gan sunku judesiu perteikti konkrečią idėją ar jausmą taip, kad stebintis žmogus ją suprastų ar pajustų.

Įvairiose situacijose man norisi viską atlikti tobulai, iki smulkiausių detalių. Jei nepavyksta, taip pat pradeda persekioti mintys apie tai, ką galėjau padaryti kitaip, kas tuomet būtų pasikeitę. Tokiu atveju viena įkyri mintis užstringa ir sukasi galvoje kaip sugedusi plokštelė.

Bėgančių minčių kyla ir tuomet, kai esu labai pavargusi ir noriu užmigti – jos būna apie tos dienos, praeities įvykius ir lekia nuotrupomis, fragmentais, susipina ir pereina į nelogiškus scenarijus ir neįmanomas situacijas.

S. J.: Bėgančias mintis tenka išgyventi nuolat, nes, esant dabartiniam gyvenimo tempui, srovę paversti ramiu telkiniu pavyksta rečiau. Kadangi ir dabar (per interviu – aut. past.) vis įbėga kokia mintis apie keltų kalbos vingrybes (ar jie valgė salierus, nes kepiau pyragą su salierais; įdomu, ar ateis draugė, ji kepa skanius sausainius; pamiršau išgerti vitaminus, reikia nepamiršti parašyti draugei apie jos planus eiti ar ne; kiek daug šiandien nuėjau ir nepavargau, reikia sugalvoti, kaip einant mišku prisitvirtinti pašikniuką ant nugaros, nes rankos nori būti laisvos, sparnai, sparniukai, padaryti pratimų šitiems rankų sparniukams aktyvuoti; kaip ten su mano uodegikauliu, haha vaikas vakar savo vilkui uodegą priklijavo, kokie ten klijai naudojami suplyšusiems knygų puslapiams klijuoti...). Tai toks lengvas įvadas į tą srovę (šypsosi).

Atpažįstama: spektaklis kalba daugumai šiuolaikinių žmonių aktualia tema – apie bėgančias mintis, kylančias iš įtempto gyvenimo ritmo. / G. Žaltauskaitės nuotr.

– Per šiuos spektaklio gyvavimo metus keitėsi dalis kūrybinės komandos. Koks jums buvo didžiausias iššūkis kūrybos procese, spektaklio ture?

E. R.: Man tai buvo solo partijos išgyvenimas. Nepasiduoti padėdavo studijų metu sugeneruotos žinios apie tai, kad, perlipus per nuovargį, atsiveria antras, trečias ir dar kitas kvėpavimas. Būdavo dienų (tiek pasirodymo, tiek repeticijų), kai nelabai tikėjau, kad tas antras kvėpavimas atsiras, bet jis atsirasdavo (antro kvėpavimo taisyklė tikrai veikia). Taip pat buvo labai malonu atrasti mažesnių publiką ir užmegzti ryšį su ja.

V. P.: Nemažas iššūkis buvo atrasti skirtingą improvizacijos kokybę, nes jų buvo daug ir įvairių, atskleidžiančių vis kitokių minčių, idėjų ar vaizdinių. Vietomis buvo gan sunku judesiu perteikti kažkokią konkrečią idėją ar jausmą taip, kad stebintis žmogus ją suprastų ar pajustų.

Dar vienas iššūkis ir atradimas buvo neleisti žvilgsniui iškeliauti į žiūrovus, atsitverti nuo žiūrovų ir visą spektaklio veiksmą vystyti viduje tarp keturių sienų, santykį vystyti tik su šokėjomis. Pradžioje tai buvo gana sunku, nes buvau įpratusi šokio metu žvilgsnį, judesius skirti labiau auditorijai nei viena kitai.

Dar įdomus iššūkis buvo tuomet, kai spektaklis transformavosi ir turėjome jį atlikti 360° kampu. Koncentruotis ne į scenos priekį, o visą sceną.

S. J.: Teko prisiminti, kaip dirbti su tikrai fizišku spektakliu, kaip padalyti energiją ir kartu stebėti kūną, kad jis būtų optimalus ilgam periodui. Pirmą kartą spektaklyje teko mokytis kito žmogaus partiją. Tad čia gal ir buvo didžiausias iššūkis – išlaikyti esamą kūrinį ir kartu jame surasti save.

G. Žaltauskaitės nuotr.

– Vos sukurtas spektaklis neapsiribojo pristatymu sostinėje. Turo metu aplankė ir mažesnius miestus.

E. R.: Pastebėjau, kad regiono publika buvo kiek smalsesnė ir atviresnė – drąsiau dalijosi mintimis po spektaklio vykusiame pokalbyje, daugiau klausimų užduodavo, galbūt spektaklio metu patyrė daugiau nuostabos nei didmiesčių žmonės. Regione publikos gretose mačiau daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie taip pat aktyviai įsitraukdavo į diskusiją, – buvo labai malonu.

V. P.: Turo metu truputį jaučiau nerimą dėl to, kaip pavyks visoms sušokti spektaklį, nes keitėsi spektaklio sudėtis ir neturėjome tiek daug laiko repeticijoms, kiek turėjome su ankstesnėmis šokėjomis. Buvo įdomu sužinoti, kokie žiūrovai ateis ir kaip jie reaguos.

Regionuose auditorija buvo daugiau vyresnio amžiaus žmonės, o didmiesčiuose daugiau jaunų žmonių. Spektaklio metu atrodė, kad regiono gyventojai jį stebi su nuostaba, įsitraukę. Miestuose buvo sunkiau suprasti, kokia yra žiūrovų emocija. Po spektaklio vykusių pokalbių metu atrodė, kad regionuose žmonės bendravo atviriau, neslėpė emocijų ir spektaklio metu patirtų jausmų, pasidalijo ir savo išgyvenimais. Miestuose žmonės bendravo uždariau, diskusijose uždavė daugiau klausimų mums ar Pauliui nei dalijosi asmeniniais jausmais ir emocijomis.

Žiūrovai regione daugiau įsitraukia, daugiau tyrinėja. Didmiesčiuose tikrai didesnė skeptiškumo dozė, gal dėl informacijos ir potyrių pertekliaus.

S. J.: Turas buvo itin smagus, puikiai sutariame komandoje, turėjome ne vieną linksmą epizodą. Lyginant auditorijas, skirtumai man jaučiasi iš atvirumo pusės: žiūrovai regione daugiau įsitraukia, daugiau tyrinėja, net jei nepatinka, tarsi kelia klausimus kas tai? Didmiesčiuose tikrai didesnė skeptiškumo dozė, gal dėl informacijos ir potyrių pertekliaus.

– Kaip manote, ką „Tylėjimai“ atnešė į Jūsų gyvenimą?

E.R.: Labai malonios ir profesionalios komandos patyrimą, artimesnę pažintį su nevilnietiška publika, taip pat savo, kaip atlikėjos, naujų spalvų atradimą.

V.P.: Spektaklio kūrimo procese galėjau tobulėti kaip šokėja, tobulinti technikos įgūdžius. Manau, geriausias dalykas buvo tas, kad stipriai pagilinau savo žinias apie improvizaciją ir, mano nuomone, patobulinau improvizacijos kokybę, nes nemažai užduočių buvo būtent improvizacinių. Daugiau patirties turėjau šokdama jau sustatytas choreografijas, o prieš tai daug improvizacijos pamokų nesu turėjusi. Tad improvizuoti neplanuojant trajektorijų ir judesių buvo nauja patirtis ir tam reikėjo skirti nemažai laiko, kol pavyko bent kiek atsiriboti nuo noro viską susistatyti į vietas ir susiplanuoti ir leisti kūnui keliauti. Taip pat pagilinau savo kūrybinius įgūdžius, nes kai kurias dalis kūrėme pačios. Bendrąja prasme daugiau pasigilinau į savo vidinį pasaulį, analizavau savo bėgančias mintis ir kodėl dažnai nuo jų stengiuosi pabėgti.

S. J.: Suteikė džiaugsmo ir vilties, kad dar krutu ir scenoje galiu būti visavertė. Tie momentai, kai ant scenos gali bent trumpam paleisti energiją, kuri nenori būti kontroliuojama, yra dovana.