Frankofonijos literatūra rašoma prancūzų kalba, bet sukurta ne Prancūzijoje. Ji gali būti parašyta tiek Šveicarijoje, tiek Afrikoje, LRT RADIJUI sako humanitarių mokslų daktarė doc. Genovaitė Dručkutė. 

Anot profesorės, frankofonijos literatūra – nauja sąvoka, o jos autoriai atneša negirdėtų temų ir problemų.

– Ar visada daug skaitydavote?

– Labai daug – kiek save atsimenu, nuo mažiausių dienų, vos išmokus skaityti. Taip jau nutiko, kad skaitymas – ir mano profesija, ir didžiausias pomėgis. Tai – mano gyvenimo būdas. Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – ir prancūzų, ir lietuvių kalbomis.

– Kaip išsiugdėte skonį knygoms?

– Sunku ir beatrasti, atkapstyti tą pradžią. Pirmiausia, žinoma, skaičiau vaikiškas knygas. Tačiau man regis, kad labai anksti pradėjau skaityti ir suaugusiesiems skirtas knygas. Mano vaikystė buvo gūdus sovietmetis, skaičiau tiek lietuvių literatūros, kiek tuo metu buvo galima jos gauti mano nedidelio miesto ir mokyklos bibliotekose.

Skaičiau vertimus į lietuvių kalbą, tais laikais versta klasika. Tikriausiai klasika ir padėjo intuityviai ugdyti skonį. Vėliau – vidurinė mokykla, universitetas. Taip viskas ir dėliojosi, klodas po klodo. Dabar esu išsiugdžiusi intuiciją knygoms. Tai individualus, nenusakomas atrankos būdas.

– Kas yra prancūzų, o kas – frankofonijos literatūra?

– Frankofonijos literatūra – gana nauja sąvoka. Mes įpratę prie to, kad jei literatūra parašyta prancūzų kalba, tai – prancūzų literatūra. Frankofonijos literatūra – ta, kuri parašyta prancūzų kalba už Prancūzijos ribų – Belgijoje, Šveicarijoje, prancūziškoje Kanadoje. Galiausiai, tai ir kai kurių Afrikos kraštų, kadaise buvusių Prancūzijos kolonijomis, literatūra. Prancūzų kalba ten – rašto ir kultūros kalba.

Taigi prancūzų kalba – vienijantis veiksnys, bet frankofonijos literatūros autoriai atneša naujų temų, problemų. Jų kalba, tas leksinis klodas ir sintaksinės konstrukcijos gali skirtis. Tie autoriai dovanoja skaitytojams kitokį pasaulio matymą per tą pačią prancūzų kalbą.

Yra ir autorių, kuriuos mes laikome prancūzų rašytojais, nors savo kilme jie ne prancūzai. Tai, pavyzdžiui, Jean-Jacques Rousseau. Jei kas prisimena, jis – Ženevos pilietis. Taip pat ir Romainas Gary, Guillaume`as Apollinaire`as. Arba – Oskaras Milašius. Mes jį savinamės, jis mums labai brangus, bet kita vertus, jis viską parašė prancūziškai. Manau, kad rašytojo identitetą pirmiausia nulemia kalba.

Negaliu teigti, kad labai gerai pažįstų visą frankofonijos literatūrą. Plačiau esu susipažinusi su prancūziškąja Šveicarijos literatūra, belgų literatūra. Tačiau jei ko nors paklaustumėte apie prancūzišką Kanados literatūrą, nelabai galėčiau ką nors pasakyti.

– Kokią knygą perskaityti rekomenduotumėte?

– Galėčiau rekomenduoti vieną autorių ir jo neseniai išleistą knygą. Tai Charles`is Ferdinandas Ramuzas ir jo romanas „Adomas ir Ieva“. Originalą esu perskaičiusi jau seniai, dabar pakartotinai perskaičiau vertimą. Jame gražiai išsaugotas Ch. F. Ramuzo kalbėjimo būdas ir stilistika, viskas tiksliai ir kūrybiškai perteikta.

„Adomas ir Ieva“ – nedidelė knyga. Galima sakyti, tai romanas apie meilę. Kaip rodo pavadinimas, tai pasaulio sukūrimo, jo pradžios savotiška parafrazė. Knygos siužetas tikroviškas, bet kartu poetiškas – apie vyrą ir moterį, apie vienatvę ir meilės ilgesį. Dar apie tai, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, kaip jiems reikia sutarti ir išsaugoti savo savastį, tapatybę, pažinti kitą ir įsileisti jį į save.

Dar viena knyga, kurią rekomenduočiau – netrukus bus išleistas Jacques`o Chessexo kūrinys „Tironas“. Tai nepaprastai stiprus kūrinys, kuriame kalbama apie tėvų ir vaikų, tiksliau – tėvo ir sūnaus – santykius. Apie destruktyvų tėvo vaidmenį savo sūnaus gyvenime. Romanas parašytas puikia kalba, barokiniu stiliumi, įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

– Kas jums yra rimta, nevienadienė literatūra?

– Žinoma, pirmiausia tai klasika. Pradedant antika, viduramžiais ir t. t. Tai yra pagrindas, literatūros kanonas. Perku klasikos vertimus. Tekstas pirmiausia turi būti labai gerai parašytas – puikaus stiliaus, gražios kalbos. Manau, kad esu išsiugdžiusi ir nuojautą, kaip atskirti gerai parašytą knygą nuo ne tokios geros.

Knygos man turi nešti ir skleisti egzistencinę žinią apie žmogų ir pasaulį, turi parodyti kitą egzistencijos galimybę. Mažiau vertinu žaidybinę, pramoginę literatūrą. Neneigiu, kad ir tokia literatūra gali būti įdomi, ją skaityti smagu. Mano bibliotekos lentynos užgriozdintos ne tokia literatūra.

– Kaip su šiuolaikine literatūra?

– Kalbant apie šiuolaikinę prancūzų literatūrą, įdomiausias laikas prasidėjo nuo XX a., sulig naujuoju romanu. Tai 5–7 dešimtmečiai. Iš tiesų, ne itin seku naujienas, tai nėra mano mokslinių tyrimų sritis.

– Kokias dar mėgstate knygas?

– Kaupiu grožinę literatūrą, originalus ir kai kuriuos vertimus. Taip pat labai mėgstu kultūrologines, literatūrologines studijas, istorines knygas, monografijas. Viena neseniai perskaityta ir patikusi studija – Solveigos Daugirdaitės „Švystelėjo kaip meteoras“.

Šioje studijoje mane labiausiai patraukė ir sudomino sovietinės realybės ir to absurdo rekonstrukcija. Ji labai tiksli, remiasi ir žodiniais, ir rašytiniais atsiminimais, spaudos tekstais, dokumentika.

– Kokią lietuvišką literatūrą mėgstate?

– Du autoriai pastaruoju metu man padarė įspūdį. Tai mūsų didieji literatūros vardai, vienas jų – Romualdas Granauskas ir jo paskutinės knygos, išleistos dar gyvam esant. „Šventųjų gyvenimai“ – fantastiško grožio, tekstai egzistenciniai. Nežinau, kaip man perteikti įspūdį apie R. Granausko kalbos grožį, leksiką, sintaksę, paprastumą ir tikslumą. Kiekvienas žodis, sakinys nugludinti.

Dar viena puiki knyga – Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Jo kalba subtili, V. Papievis mėgsta sakinyje veiksmažodį nukelti į pabaigą, sukurti tokį ritmą. Tai muzikali knyga.