Lietuviškai išleista pirma išsami vienos garsiausių Lietuvos mokslininkių – archeologės Marijos Gimbutienės – biografija ir recepcijos istorija. Dr. Rasos Navickaitės knyga „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ pasakoja apie mokslininkės gyvenimą, profesinę veiklą, įtaką feminizmui JAV ir Lietuvoje bei idėjas, pralenkusias laiką.

Nuopelnai mokslui

M. Gimbutienė (1921–1994) – pasaulyje žymi lietuvių mokslininkė, ilgametė Kalifornijos universiteto profesorė. Apie jos įtaką mokslui byloja jau vien faktas, kad prieš trejus metus M. Gimbutienės gimimo 100-metis UNESCO iniciatyva buvo minimas visame pasaulyje.

M. Gimbutienė pasiūlė kurganų hipotezę, kuri paaiškina indoeuropiečių atsikraustymą į Europą iš šiandien Ukrainos ir Rusijos teritorijose esančių stepių. Ši teorija ir dabar yra labai aktuali: moksle neseniai įvyko lūžis, patvirtinantis šią M. Gimbutienės hipotezę. Mokslininkės teiginiui pritarė kelių atskirų universitetų studijų autoriai, ji patvirtinta DNR tyrimais.

Antroji – Senosios Europos teorija, dėl kurios į M. Gimbutienę dažnai norima žiūrėti kaip į feministę. Šios teorijos centre – deivės moters-kūrėjos vaizdinys, kurį neolito žmonės, anot M. Gimbutienės, suprato kaip pamatinį. Mokslininkės nuomone, jie moterį vertino ne tik kaip gyvybę suteikiantį žmogų – laikė ją viso pasaulio pamatu, visa ko kūrėja, pradžia ir pabaiga.

Tačiau archeologai prieštaringai vertino 1974 m. pasirodžiusią M. Gimbutienės knygą, kurioje autorė, remdamasi archeologiniais radiniais, pasiūlė idėją, kad senovėje galėjo gyvuoti taiki ir pažangi moterų valdoma civilizacija, garbinusi Didžiąją Deivę.

„Ji aprašė kitokią civilizaciją – matristinę civilizaciją, ne matriarchatą, šio žodžio ji neminėjo. Remdamasi folkloro žiniomis, ji bandė interpretuoti, kaip tuo metu gyvenę žmonės galėjo matyti pasaulį. Tai buvo radikalus žingsnis“, – sakė R. Navickaitė.

M. Gimbutienė pavadino šią civilizaciją Senąja Europa. Ji kritiškai pasisakė apie gamtai ir žmonėms agresyvią progreso sampratą, griežtai kritikavo ne tik totalitarinę SSRS, bet ir vartotojišką Vakarų kultūrą – dvi skirtingas modernybės apraiškas. Kai kurios radikalesnės mokslininkės mintys sulaukė akademinės bendruomenės kritikos, tačiau išgarsino ją visame pasaulyje ir įkvėpė įvairius feministinius judėjimus.

Adaptuota: verčiant anglų kalba parašytą R. Navickaitės knygą, ji buvo pakoreguota derinant prie platesnio potencialių skaitytojų rato. / Leidyklos nuotr.

Žvilgsnis į asmenybę

Naujosios knygos autorė – Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė R. Navickaitė. Penkerius metus rašytą knygą anglų kalba pernai išleido prestižinė tarptautinė akademinė leidykla „Routledge“.

Tiek teksto akademiškumas, tiek orientacija į Vakarų skaitytoją autorizuotame lietuviškame leidime ne tokie ryškūs – verčiant knygą kai kurios itin akademiškos teksto vietos išmestos arba pakeistos, kai kur įterpti paaiškinimai. Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė, redaktorė Jūratė Šamelienė, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Knygoje pateikiama M. Gimbutienės biografija, anot archeologės, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės, parašyta patraukliu stiliumi – tarsi romanas. Juk mokslininkė buvo atviras žmogus, nenorėjo užsisklęsti tik savo profesiniame rate, buvo tarsi ta senovės deivė – drąsi (ypač kai vairuodavo automobilį), mylėjo įvairias gamtos apraiškas – nuo gėlių iki keturkojų.

Per Antrąjį pasaulinį karą bėgdama iš Lietuvos M. Gimbutienė daktaro laipsnį apsigynė gyvendama pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.

Emigravusi į JAV, dėl savo užsispyrimo ir atkaklaus darbo atsidūrė Harvarde, vėliau dirbo Kalifornijos universitete. Tuo metu Jungtinėse Valstijose vyravo namų šeimininkės kultas: moteris turėjo rūpintis namais, vaikais ir vyru, kuris turėjo būti vienintelis šeimos maitintojas, o archeologija apskritai buvo itin vyriška profesija. Tad iš pradžių būsimoji garsi mokslininkė buvo priimta dirbti tik kaip vertėja – negaudama atlyginimo ji padėjo vyrams archeologams skaityti beveik visomis Europos kalbomis.

Tik gavusi stipendiją, parašė veikalą apie bronzos amžių Rytų ir Vidurio Europoje, kuriame apibendrina visą turimą medžiagą, žvelgia tarsi iš paukščio skrydžio. „Ji buvo nepaprastai šiltas žmogus. Į kokią konferenciją benuvažiuodavo, iškart susirasdavo draugų“, – apie charakterio bruožus, padėjusius lietuvei sulaukti pripažinimo akademinėje bendruomenėje, pasakojo dr. R. Kačkutė.

R. Navickaitė knyga padeda suvokti, kaip M. Gimbutienė, savęs nelaikydama feministe, tapo JAV feminisčių įkvėpėja.

Savo išskirtiniu darbštumu M. Gimbutienė stebindavo kasinėjimų pietryčių Europoje, kuriems vadovavo, dalyvius.

Aplenkė laiką

Leidinyje atskleidžiama akademiniu keliu žengiančios, tarp konservatyvių ir neretai seksistinių tiek Amerikos, tiek Lietuvos intelektinių kontekstų naviguojančios, ambicingos ir talentingos išeivės patirtis XX a. politinių perversmų verpetuose.

Įsitvirtinti tuo metu vyrų dominuojamame archeologijos moksle lietuvė sugebėjo savo darbu, užsispyrimu, nepaprastomis žiniomis, erudicija. „Dar gyvendama Lietuvoje ji buvo parašiusi disertaciją, kurioje aiškiai atsiskleidė jos gebėjimas aprėpti labai daug medžiagos. Tai matyti visuose jos darbuose. Tačiau tuo metu archeologai buvo vienos srities specialistai“, – pristatydama knygą sakė R. Kačkutė.

R. Navickaitės knyga padeda suvokti, kaip M. Gimbutienė – emigrantė, trijų vaikų motina ir pasaulinio garso mokslininkė, – savęs nelaikydama feministe, tapo JAV feminisčių įkvėpėja.

Autorė knygoje daug dėmesio skiria tam, kaip mokslininkės idėjos buvo priimtos feministinių judėjimų JAV ir Lietuvoje. M. Gimbutienė, pasiūlydama mintį, kad priešistorėje gyvavo moterų vadovaujama visuomenė, aplenkė laiką, nes tuo metu archeologijos mokslo dar nebuvo pasiekusios moterų išsilaisvinimo judėjimo idėjos.

Archeologė nevadino savęs feministe, tačiau palaikė ryšius su feministinių judėjimų atstovais, kurie savo ruožtu rėmėsi jos idėjomis.

Knygoje R. Navickaitė pateikia įvairių perspektyvų, kodėl dalis feminisčių M. Gimbutienės mintis laikė kenksmingomis moterų išsivadavimo tikslams, kodėl Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę M. Gimbutiene rėmėsi tiek įvairių atmainų feminizmo judėjimai, tiek netgi labai konservatyvios visuomenės grupės. Galiausiai knygoje pateikiama ir nauja, kritiškai feministinė M. Gimbutienės idėjų interpretacija.