„Prie valstybės finansuojamų meno projektų dirbantys menininkai retai sulaukia tinkamo atlygio“, – sako sociologas Tadas Šarūnas. Atlikęs tyrimą ir vizualiojo meno lauko atstovų apklausą, jis siūlo būdą, kaip  menininkams užtikrinti teisingą ir orų atlygį.

Atsiduria silpnesnėje pozicijoje

2021 m. Lietuvos kultūros taryba atliko tyrimą „Teisingas atlygis už kūrybą“, kuris atskleidė, kad valstybės finansuojamuose meno projektuose didžiausias biudžetas dažniausiai skiriamas projekto sklaidai ir reklamai, o menininkų atlygiui lieka paskutinės biudžeto eilutės. Tyrimo metu paaiškėjo, kad labiausiai tokiuose projektuose būna nuskriausti vizualiojo meno kūrėjai – jų atlygis už kūrinių sukūrimą ir eksponavimą yra vienas žemiausių. Remdamasis šiuo tyrimu, sociologas T. Šarūnas su trimis Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų sąjungomis nusprendė paieškoti būdų, kaip būtų galima menininkams užtikrinti teisingą atlygį.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad ne tik vizualiojo meno kūrėjų, bet ir kitų menininkų kūryba tokiuose projektuose dažnai būna prastai finansuojama, nors be kūrėjų projektas gal nė nebūtų įgyvendintas. Vis dėlto vizualiojo meno atstovų padėtis yra šiek tiek sudėtingesnė. Visų pirma, vizualieji menininkai veikia rinkoje, kurioje nėra aiškių, stabilių įkainių. Šiuo atveju prasčiau veikia ir grupinės sutartys, nes vizualieji meno kūriniai ir jų sukūrimo išlaidos gali būti labai skirtingi. Būtent dėl individualių vizualiųjų menininkų darbo aplinkybių patys kūrėjai linkę laikytis nuomonės, kad atlygis už jų darbą gali būti sutartas tik individualiose derybose su projektų įgyvendintojais“, – pabrėžė sociologas.

Pasak T. Šarūno, tai, kad menininkai už savo darbą retai sulaukia teisingo atlygio, susiję ir su kultūros operatorių patiriamu ekonominiu spaudimu iš valstybės pusės.

„Nedidindama biudžeto, valstybė dažnai reikalauja kuo didesnės kokybės ir kiekybės. Tad neteisingose derybų pozicijose atsiduria ir patys kultūros operatoriai. Norėdami įgyvendinti projektą, jie mažina išlaidas, skirtas menininkų atlygiui, o silpnesnėje pozicijoje atsidūrę menininkai ne visada išdrįsta tam paprieštarauti“, – sako jis.

Garantija: R. Stepanovaitė siūlo kūrėjams pasirašyti sutartis, net jei paroda organizuojama artimo bičiulio galerijoje. / I. Juodytės nuotr.

Sprendimas – aiškūs įkainiai

Svarstant, kaip valstybės finansuojamuose projektuose užtikrinti menininkams teisingą atlygį, T. Šarūnas su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga apklausė jų narius ir pasižvalgė į užsienio pavyzdžius.

Atliekant tyrimą buvo remtasi Airijos neseniai patvirtinta „Paying the Artist“ politika, kuri taip pat sprendžia neteisingo apmokėjimo menininkams valstybės finansuojamuose projektuose problemą. Šioje šalyje vizualiojo meno kūrėjams atstovaujančios organizacijos nustato tam tikrus vidutinius menininko darbo įkainius, kuriais remiantis deramasi individualiu atveju.

„Diskutuojant apie teisingą atlygį su Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų sąjungų nariais, iš pradžių menininkai teigė, kad labai sunku nustatyti tinkamą užmokestį. Juk kiekviena meno praktika yra autentiška ir unikali. Tačiau toliau diskutuojant paaiškėjo, kad vis dėlto galima nustatyti standartines situacijas ir jas paversti rekomenduojamais įkainiais. Tad apskaičiavome sąjungų narių išsakytų pageidaujamų atlygių vidurkius ir sudarėme tam tikras vizualiųjų menininkų darbo įkainių rekomendacijas, kurias siūlome įtvirtinti įstatymu. Įtvirtinus šiuos įkainius, derantis dėl atlyginimo, derybos prasidėtų ne nuo nulio, o nuo tam tikro aiškaus įkainio. Planuojant valstybės finansuojamo projekto biudžetą, aiškūs įkainiai suteiktų tam tikrą kontrolę, kuri neleistų menininko honoraro sąskaita didinti projekto sklaidos išlaidų“, – paaiškino sociologas.

Pasak T. Šarūno, atliekant tyrimą buvo pasiremta Airijos pavyzdžiu, nes jis yra naujausias. Vis dėlto nebuvo stengiamasi aklai kopijuoti kitų šalių politikos menininkų atlyginimo klausimais, nes tai nebūtinai tiktų Lietuvai.

„Nors, nustatydami pradinius menininkų darbo įkainius, pasirėmėme Airijos pavyzdžiu, ne viskas šios šalies politikoje patiko apklaustų sąjungų atstovams. Lietuvos kūrėjų požiūris kur kas liberalesnis, tad Airijos variantas jiems pasirodė pernelyg kontroliuojamas. Pavyzdžiui, šioje šalyje yra įtvirtinti tam tikri amžiaus rėžiai, todėl su amžiumi menininko darbo įkainis kyla. Lietuvos kūrėjams tai pasirodė nepriimtina“, – atskleidė tyrėjas.

Valstybė reikalauja didelės kokybės, tačiau projektui dažnai neskiria tinkamo biudžeto, o kartais, nepasitarusi su kultūros operatoriais, jį dar ir apkarpo.

Pasak pašnekovo, įkainių įtvirtinimas valstybiniu lygmeniu geriausiai veiks, jei bus pasirašytas trišalis susitarimas tarp valstybės, kultūros operatoriaus ir menininko.

„Žinoma, čia iškyla ir pakankamo finansavimo klausimas. Pastebime, kad valstybė reikalauja aukštos kokybės, tačiau projektui dažnai neskiria tinkamo biudžeto, o kartais, nepasitarusi su kultūros operatoriais, jį dar ir apkarpo. Tad manau, kad kalbėti apie tikruosius meno projektų kaštus yra labai svarbu, siekiant, jog kultūros sektorius galėtų augti, tobulėti ir konkurencingai dalyvauti tarptautinėje meno scenoje“, – neabejoja sociologas.

Vietoje užmokesčio – viešumas

Meno darbuotojų profesinės sąjungos koordinatorės Vaidos Stepanovaitės teigimu, siekiant gauti teisingą atlygį, vizualiojo meno kūrėjams išties kyla nemažai iššūkių. Pasak jos, visų pirma, vizualiojo meno lauke trūksta skaidrumo ir bendro sutarimo dėl atlyginimo dydžio. Susiformavusi bloga praktika menininkams už darbą atsilyginti ne pinigais, bet jų kūrinių viešinimu. Esą didesnis kūrinių viešinimas menininkams padės daugiau uždirbti ateityje, todėl tai tinkamas atlygis.

„Net labai profesionalūs ir žinomi menininkai neretai sulaukia pasiūlymų už savo darbą gauti atlygį ne pinigais, bet viešumu. Ką jau kalbėti apie pradedančiuosius menininkus, kurie dažniausiai bijo paklausti apie honorarą. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai, menininkui paprašius adekvataus atlygio, jo kūrinius eksponuoti parodoje atsisakoma, – atskleidė V. Stepanovaitė. – Čia vizualiojo meno lauko darbuotojai patiria kiek daugiau iššūkių nei, sakykime, teatro, šokio ar kino atstovai. Performatyviųjų menų laukuose dažnai, nors ne visada, nustatyti aiškūs įkainiai, nurodantys, kad, tarkime, šokėjas už dieną darbo tam tikromis sąlygomis gauna tam tikrą konkretų atlyginimą. Vizualiųjų menų lauke aiškių, konkrečių įkainių nėra, nes juos sunkiau nustatyti.“

V. Stepanovaitė pastebėjo, kad dažniausiai projektuose būna neapibrėžta, už ką tiksliai kūrėjas gauna atlygį. Dažnai menininkui skiriamas honoraras už dalyvavimą parodoje, tačiau neįvertinama, kad jam galbūt reikėjo keliauti į kitą miestą ir čia kelias dienas instaliuoti kūrinį, gal jis turėjo parengti tekstą parodos katalogui ar sugalvoti ir įgyvendinti meninę edukaciją parodoje. Svarbu ir tai, ar menininkas parodoje eksponuoja jau anksčiau sukurtą darbą, ar jį sukūrė specialiai parodai. Nuo to taip pat turi priklausyti atlygis.

„Visos šios atsakomybės dažniausiai būna padengiamos viena, dažnai nedidele suma, nors turėtų būti įvertintos ir įkainotos atskirai. Žinoma, gali būti sunku įvertinti tikslias sumas, atlyginančias visas menininko pastangas. Tačiau mūsų profesinė sąjunga skatina menininkus pradėti vertinti savo darbą ir aiškiai įvardyti skirtingas sudėtines darbo dalis, vertas atskiro atlygio, – kalbėjo pašnekovė. – Skatiname menininkus pasirašyti sutartis, net jei paroda organizuojama artimo bičiulio galerijoje.“

Meno lauko matematika

V. Stepanovaitė pritaria T. Šarūno siūlymui įtvirtinti menininko darbo įkainių rekomendacijas. Tokiu atveju Lietuvos kultūros tarybos teikiamuose ir finansuojamuose projektuose derybos dėl menininko atlyginimo prasidėtų ne nuo nulio, o nuo tam tikros konkrečios sumos.

„Šiuo metu profesinėje sąjungoje patyrusiems ir pradedantiesiems menininkams rengiame rekomendacijas, kurios padės aiškiau įvertinti savo atliktą darbą, skaičiuojant tiek bazinę sumą – atlygio žemutines ribas, tiek kokiu koeficientu būtų galima dauginti šią bazinę sumą pagal kūrėjų patirtį ir kitas sąlygas. Aišku, šiuo atveju atsiranda tikimybė, kad įtvirtinus, jog atlygis turi būti ne mažesnis nei tam tikra suma, ši suma bus pradėta traktuoti kaip fiksuotas atlygis. Į šią grėsmę reikėtų atkreipti dėmesį ruošiant rekomendacijas tiek valstybiniu, tiek instituciniu ar savivaldos lygmeniu“, – kalbėjo ji.

Pašnekovė pripažino, kad nelengva į meno lauką įvesti matematinius skaičiavimus. Juk kiekvieno meno kūrinio sukūrimo išlaidos gali būti vis kitokios. Tad, ruošiant rekomendacijas valstybiniu, instituciniu ar savivaldos lygmeniu, reikėtų įvertinti, kad meno lauke negali būti griežtumo ir visiems tinkamo modelio.

„Viską pernelyg sureguliavę ir pavertę visiška biurokratija, pateksime į dar painesnę situaciją, todėl reikia išlaikyti pusiausvyros. Šiuo atveju negali būti per didelės kontrolės, tačiau galima bent jau suteikti gaires meno projektus finansuojančioms institucijoms. Taip pasirūpinsime, kad kultūros ir meno projekto ataskaitoje menininkui skirto atlygio biudžeto eilutėje nebūtų įrašytas nulis. Tokios gairės taip pat būtų naudingos ir meno institucijoms, ir patiems autoriams. Įkainių rekomendacijų modelį jau sėkmingai naudoja ne viena užsienio šalis“, – sako Meno darbuotojų profesinės sąjungos koordinatorė.

freepik.com nuotr.

Žvilgsnis į užsienį

Pasak V. Stepanovaitės, oraus menininko atlyginimo užtikrinimo būdu galėtų tapti tarpinstituciniai susitarimai. Pavyzdžiui, JAV veikia W.A.G.E judėjimas, skatinantis meno lauko institucijas pasirašyti sutartį, kurioje jos pasižadėtų mokėti menininkams ne mažesnį atlygį nei tam tikra sutartyje nurodyta suma.

Pašnekovė pateikė Berlyno vizualiuosius menininkus vienijančios asociacijos BBK pavyzdį. Ši asociacija apskaičiavo minimalius atlygio už menininko darbą įkainius, nuo kurių reikėtų pradėti derybas, ir šias rekomendacijas pateikė Berlyno senatui.

Svarbu ir tai, ar menininkas parodoje eksponuoja jau anksčiau sukurtą darbą, ar jį sukūrė specialiai parodai. Nuo to taip pat turi priklausyti atlygis.

Rekomendacijose aiškiai nurodyta, kiek mažiausiai reikia mokėti menininkui, jei jis organizuoja savo personalinę parodą, dalyvauja grupinėje parodoje su mažiau ar daugiau kolegų, organizuoja edukacinę veiklą ir t. t.

Suteikti kūrėjams balsą

Pernai įsteigta Meno darbuotojų profesinė sąjunga vienija vizualiojo meno lauko darbuotojus – ne tik menininkus, bet ir kuratorius, dizainerius, vertėjus, rašytojus ir visus kitus, įsitraukusius į meno gamybos, reprezentavimo ar sklaidos procesą instituciniu ir nepriklausomu lygmeniu.

„Mums norėjosi sujungti ir solidarizuoti visus vizualiojo meno lauko dalyvius. Manome, kad tada bus lengviau suvokti vieniems kitų vaidmenį, ginti savo teises ir užtikrinti didesnį skaidrumą vizualiojo meno lauke, – sako V. Stepanovaitė. – Jau egzistuoja nemažai vizualiojo meno lauko atstovus vienijančių ir jų teises ginančių sąjungų ir asociacijų. Tačiau, mūsų manymu, Lietuvoje trūko profesinės sąjungos, kurios pagrindinis tikslas būtų gerinti vizualiojo meno lauko kūrėjų ir darbuotojų materialinę ir teisinę padėtį. Matome, kad vizualiojo meno kūrėjams dėl darbo sąlygų ir atlygio skaidrumo trūkumo kyla kiek daugiau iššūkių nei kitų meno sričių atstovams.“

Pasak pašnekovės, naujai įkurta profesinė sąjunga nebando oponuoti seniau veikiančioms asociacijoms ir sąjungoms, bet palaiko jų svarbų darbą buriant menininkus, atstovaujant jiems ir užtikrinant jiems tinkamas socialines sąlygas. „Tarpusavyje mes nekonkuruojame, o papildome vieni kitų veiklas, kad galėtume įvairiais pjūviais pasirūpinti visų Lietuvos meno kūrėjų gerove“, – tikina V. Stepanovaitė.