ANTPIRŠČIŲ KOLEKCIJA SIUVĖJAI – KAIP SALDAINIAI VAIKUI
Tai, kad siuvėjos ir rankdarbių mėgėjos namuose yra antpirščių, nieko nuostabaus. Tačiau Alytuje gyvenančios siuvėjos Anželikos Bereišienės namuose tų antpirščių – daugiau kaip 2,5 tūkst., tvarkingai sudėliotų lentynėlėse. Tai kolekcija, kurią, draugės paraginta, moteris surinko per ketverius metus.
Įkalbėjo draugė
„Esu siuvėja. Mėgstu rankdarbius, siuvinėti kryžiuku, tad antpirščiai man – reikalingas daiktas, – sako Anželika. – Tiesa, iš tų, kurie pateko į mano kolekciją, toli gražu ne visi tinkami siuvant ar siuvinėjant – dauguma jų dekoratyviniai, tiesiog gražūs suvenyrai.“
Kolekcionuoti antpirščius moteris pradėjo 2018 m. vasarą, paraginta grupiokės, kuri jau kolekcionavo, tad įkalbėjo ir draugę, kad būtų smagiau.
Anželikos kolekcijos pradžia buvo gal dešimt antpirščių, rastų sendaikčių turguje. Pradėjusi kolekcionuoti, kokį pusmetį ji labai intensyviai visur ieškojo antpirščių, juos pirko ir pildė savo kolekciją. Rasdavo jų tarp parduodamų sendaikčių, aukcionuose internete, net pas draugus ar gimines. Vėliau azartas sumažėjo, o dabar, kai kolekcijoje jau 2 656 antpirščiai, nelabai yra vietos jiems išdėlioti.
Iš tų, kurie pateko į mano kolekciją, toli gražu ne visi tinkami siuvant ar siuvinėjant – dauguma jų dekoratyviniai, tiesiog gražūs suvenyrai.
„Turiu pažįstamų žmonių, kurie užsiima sendaikčių pardavimu. Žinodami mano aistrą, vis pasiūlo, bet aš visų iš eilės jau nebeperku – ieškau įdomesnių, originalesnių, išskirtinių“, – sako pašnekovė.
Kur nors nuvykusi su šeima moteris taip pat iškart ieško antpirščių – ir kolekcijai, ir todėl, kad nori iš aplankytos vietos prisiminimą turėti, o jei neranda, labai nuliūsta. Radusi nuperka dovanų ir draugėms, o keliaujantys draugai ar giminės parveža antpirščių jai.
Gausa: per ketverius metus antpirščių susikaupė tiek, kad nebėra vietos lentynose, tad pastaruoju metu Anželika ieško įdomesnių, originalesnių./ A. Bereišienės asmeninio archyvo nuotr.
Ji pasakoja internete dažniausiai perkanti antpirščius po 1–2 eurus, daugiausia už vieną yra mokėjusi 10 eurų, o internete vėliau rado, kad tokie patys ir po 25 eurus parduodami. „Tiek tai jau neleisčiau sau dėl pramogos mokėti – dar nesu visai pamišusi. Perku tik tuos, kurie man gražūs ir už prieinamą kainą“, – juokiasi Anželika.
Ir skirtingi, ir panašūs
Kolekcininkė teigia rūšiuojanti antpirščius pagal panašumą, pagal tai, ką jie turi bendro, ar pagal medžiagas, iš kurių pagaminti.
Atskirai sudėlioti antpirščiai su šalių ar miestų herbais, pavadinimais. Tarp jų ir lietuviški, nors tokių ir nelabai daug – Vilnius, Kaunas, Trakai... Antpirščio su jos miesto – Alytaus – herbu ar pavadinimu, deja, nėra, tad Anželika paprašė, kad tokį padarytų draugė keramikė – taip kolekciją papildė vienetinis molinis antpirštis, sukurtas specialiai jos kolekcijai.
Kolekcijoje yra stiklinių, porcelianinių, molinių, keraminių metalinių, pasidabruotų, plastikinių, gintarinių, odinių, silikoninių, medinių antpirščių. Jie dekoruoti rankų piešiniais, lipdukais, gintarais. Čia pat ir paprasti darbiniai antpirščiai – įvairių dydžių, visokių rūšių.
„Turiu labai originalių, pavyzdžiui, nertą antpirštį. Dar vieną – valgomą, kuriuo buvo dekoruotas tortas Kaune vykusiame siuvinėtojų susibūrime ir kurį aš laimėjau. Žinoma, jo nevalgiau, jis papildė mano kolekciją“, – pasakoja Anželika.
Vienetinis: antpirščio su Alytaus herbu ar pavadinimu, deja, nebuvo, tad alytiškė paprašė, kad tokį padarytų draugė keramikė – taip kolekciją papildė egzempliorius, sukurtas specialiai jos kolekcijai./ A. Bereišienės asmeninio archyvo nuotr.
Ji stengiasi užsirašyti, kada ir kiek antpirščių gavo, kad galėtų suskaičiuoti, kiek jų jau turi. Kartą per metus reviziją padaro, perskaičiuoja, nes gal kažkur susimaišė, gal kažkur kažko neužsirašė ar skirtingose lentynėlėse du tokie patys stovi, nes kai jų tiek daug, viską sužiūrėti ir atsiminti sunku.
Revizuodama nuo kolekcijos ir dulkes nuvalo. Laimė, kad visi antpirščiai laikomi lentynėlėse už stiklo, tai dulkių ant jų daug neprisikaupia ir dažnai valyti nereikia.
Atgaiva širdžiai
Anželikos teigimu, Lietuvoje yra nemažai renkančių antpirščius. Daug jos pažįstamų siuvinėtojų tuo užsiima, ir tai labai patogu – pasikeičia tarpusavyje, viena kitai padovanoja tuos, kurių turi po du vienodus, žino, kas kur važiuoja, užsisako, kad parvežtų.
Draugė, kuri ją įkalbėjo kolekcionuoti, taip pat vis dar šio pomėgio neatsisakė. „Ji pradėjo, bet aš ją vienu metu buvau pralenkusi. Galvoju, kad gal ir dabar daugiau turiu, bet nesu tuo tikra, – sako pašnekovė. – Negaliu sakyti, kad varžomės, bet viena kitai ką naujo gavusios pasidžiaugiame, pasigiriame, pasiūlome, kai vienodų gauname.“
Skaudžiausia kolekcininkei, kai nusipirktus, pavyzdžiui, porcelianinius antpirščius pardavėjas išsiunčia blogai supakuotus – ne kiekvieną antpirštį suvynioja, o po kelis, sunertus vieną į kitą. Ne kartą atkeliavus tokiam siuntiniui dalis antpirščių buvo sudužę, o ji būtent tokių savo kolekcijoje ir neturėjo.
„Šis hobis man atgaiva, malonus užsiėmimas, – tikina Anželika. – Į sendaikčių vietas nuvažiuoji, prisirankioji antpirščių, parsiveži, tada juos visus išplauni, apžiūri, surūšiuoji ir džiaugiesi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. Džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai ką nors naujo gaunu.“
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
3 komentarai -
0 komentarai -
0 komentarai
Zita Liauksiene