LIETUVIO FIKTYVIOS VEDYBOS PAKISTANE: LIKO BE PINIGŲ, PASO IR ŽMONOS

Be žadėtų tūkstančių, asmens dokumento ir be žmonos pakistanietės, kurios neteko net pabučiuoti. Dvi savaites Pakistane praleidusio ir su vietos gyventoja fiktyviai susituokusio lietuvio noras užsidirbti pinigų baigėsi fiasko.

Atviras, nekupiūruotas Alytaus rajone Akalyčios kaime pas globėją gyvenančio, neįgalumą turinčio (neturi keturių pirštų) 32-ejų metų naivaus vyro monologas.

Negraži, bet ne dėl sekso

Dar prieš praėjusius Naujuosius metus ketinau vykti pas seserį į Londoną. Atsitiktinai susipažinau su jos drauge. Įsikalbėjome. Ji ieškojo, kas galėtų ženytis su pakistaniete už pinigus. Man labai trūksta pinigų, todėl maldavau prikabinti mane.

Iš pradžių pažadėjo tūkstantį arba daugiau londonietiškų pinigų.

Londone ji mane supažindino su pakistaniečiu. Jam gal 40 metų, jis turėjo sutvarkyti vizą, supažindinti su būsima žmona. Angliškai moku labai mažai, man vertėjavo kažkokia mergina.

Maisto man Londone netrūko – ko norėjau, tą duodavo pakistanietis arba kažkokia moteris, pas kurią gyvenau. Cigarečių, kolos, sumuštinių, obuolių, kiaušinienės. Londone buvau apie dvi savaites.

Pakistanietę, su kuria turėjau ženytis už pinigus, pamačiau po trijų dienų. Ji Londone lyg buvo pas brolį. Bendravau su ja padedant kompiuteriui, „Google“ vertėjui.

Jai 33 metai, mano ūgio. Aš sveriu 80, o ji turbūt apie 70 kilogramų. Negraži, nesusižavėčiau. Bet juk ne apie seksą kalba, o apie tai, kad ji tiko man į žmonas už pinigus.

Sakė, kad iš pradžių turėsime susirašyti, po to – ženytis.

Po to pakistanietis kažkur mane išvežė. Į Prancūziją ar Vokietiją tvarkyti Pakistano vizų. Važiavom ilgai, pakeliui pakistanietis sustojo prie bankomato. Ten lyg pakistaniečiai vaikščiojo. Tokie tamsūs. Iškart gavau vizą ir kitą dieną išskridau į Pakistaną su savo būsima žmona ir kažkokia to pakistaniečio parankine.

Pakistane viskas kitaip – apšalau.

Neturėjau net dantų šepetuko

Lahore miesto oro uoste buvo žmonės su tikrais šautuvais. Ginkluoti kareiviai tikrino pasą, perduodavo kitiems, jie per kompiuterį žiūrėjo, per kamerą, ar niekas nepadirbta.

Lauke visi į mane dairėsi, nes baltaodžių nebuvo. Mačiau tik vieną mergą, baltesnę už mane. Apspito vietiniai ir siūlėsi panešti tašes, bet aš nieko neturėjau. Nei pinigų, nei tašių, nei jokio daikto. Neturėjau net dantų šepetuko. Vilkėjau tik treningais ir maikute. Daugiau nieko, nes sakė, kad bus karšta.

Mus pasitiko pakistaniečio iš Londono draugas ir nuvežė į viešbutį. Žmoną pamačiau tik kitą dieną. Pusdienį prabuvom su ja, po to jos mama atvažiavo. Ji buvo susisupusi į ilgus rudus drabužius su blizgučiais. Mano žmona vilkėjo europietiškai – džinsais, palaidine.

Ėjome pasivaikščioti, parke kalbėjomės gestais ir padedant knygelei su vertimais. Pasakiau, kad mirę mano tėvai. Atsiprašė. Ji turi net aštuonias seseris ir du brolius.

Viešbutyje ji tik pakviesdavo kažką ir gaudavau maisto. „Coca Cola“, „Sprite“, cigarečių. Jos buvo karčios. Ir maistas aštrus man. Davė dar kažkokį blyną, kurį jie vadina duona.

Kitą dieną išvažiavome į žmonos namus.

Jos vardas – Memona

Pakeliui nešvaru, keistos gatvės – ženk žingsnį, ir jau pas kaimyną. „Honda“ vos judėjo. Žmonių dieną nedaug, vakare – labai daug. Nemačiau nė vieno baltojo. Labai karšta, prakaitavau. Nepatiko, kad dažnai rėkavo per garsiakalbį ir kviesdavo maldai.

Žmonos namai? Nemokėsiu papasakoti. Iš pradžių lyg kokia metalinė veranda, nėra stogo. Porą žingsniukų žengi – matai dangų, po to užlipi į antrą aukštą ir matai miestą. Visur nelandžiojau, nes gavau atskirą kambarėlį. Tualetas – paprasta skylė, kaip caro Rurikovo laikų. Mačiau jos brolius, seses.

Tėvai gražiai pasitiko. Tėvas mažiukas, žilas, baltais skudurais apsirengęs. Jie galvojo, kad iš tikrųjų ženyjuosi, kad ją myliu. O ji jiems kniso protą.

Mokė jų kalbos, bet viską pamiršau. Puikiai atsimenu tik savo žmonos vardą – Memona.

Maitino tris kartus per dieną. Aštru. Kažkokia įdomi daržovė, bet pamačiau ir praėjo noras valgyti. Vakare atnešė kiaušinienės, parodė televizorių, kaip įjungti. Bet londonietiško kanalo neradau. Elektra pas juos pabūna, po to vėl dingsta.

Nakvojau vėl vienas. Niekur nėjau pasivaikščioti, nes bijojau pasiklysti. Lova – kaip mūsų, tik kaip su kokiais šiaudais.

Po dviejų dienų reikėjo eiti į kažkokį kvartalą. Ar pas advokatą, ar į jų metrikacijos biurą. Tačiau prieš tai žmona, kurią pamačiau po dviejų parų, mokė, kaip papasakoti apie mūsų pažintį.

Vestuvės truko 20 minučių

Ką ji ten mokė? Ojėzau, pamiršau. Ai, sakyti, kad ją myliu, radau per internetą, esame pažįstami keleri metai, dažnai atvažiuodavau į Londoną, susitikome parke. Na, žodžiu, muilinti.

Į tą pastatą vienos moterys eiti negali. Ji apsirengė juodai, dengėsi veidą, mačiau tik jos akis. Kareiviai su automatais ją smarkiai tikrino, manęs nelietė.

Penktame aukšte sėdėjo vyras juoda kepure, juodu kostiumu, baltais marškiniais ir mėlynu kaklaraiščiu.

Painiojausi aš ten. Reikėjo pasisveikinti, bet tik linktelėjau galvą, iš pradžių reikėjo sakyti, kad ją labai myliu, pasakiau tik pabaigoje.

Davė bukletų apie vestuves. Turbūt, kad išsirinktume, kokių norėtume, nes ant kiekvieno lapo buvo skirtingai surašyta.

Kabinete prasėdėjau porą valandų. Pasirašiau kažkokius lapus – jie beveik tušti, turbūt sutikimą ženytis. Tokių beveik tuščių lapų buvo daug. Uždėjo atspaudus.

Po to jau ėjome į didelę parduotuvę. Kaip mūsų „Akropolis“. Bet ne tokią. Vaikščiojome prie kažkokių šventų vietų, krioklių, bet norėjau kur nors pasėdėti. Karšta. Buvau su tais pačiais treningais. Dantų nevaliau dvi savaites. Bet jos tėvai duodavo kartais drabužių, išskalbdavo naudotus.

Vieną dieną tėvas nuvedė į kažkokią pirtį. Gražią. Marmurinės sienos, dušas kaip auksinis. Ten visko buvo: muilas, apatiniai drabužiai, rankšluostis.

Tą dieną ji mane nuvežė į kitą miestelį, kur daug kavinių, kinas – nenorėjau į kiną. Tik ramiai pasėdėt. Vėl miegojome atskirai. Man ji neleido ne tik pabučiuoti, bet net ir už rankos palaikyt. Kai susituokėm, pasiūliau parankę – nenorėjo.

Vestuvės truko gal kokias 20–30 minučių. Pasifotografavom ir po to pavalgėm. Na, kaip pas mus po laidotuvių būna.

Vėl miegojau vienas

Vestuvės vyko didelėje salėje. Stalai padengti, daug maisto. Giminių truputėlį buvo ir, kaip vėliau man Memona sakė, specialiai iš gatvės pakviestų žmonių. Iš viso apie 50 žmonių.

Man nupirko juodą kostiumą, baltus marškinius ir tamsiai raudoną šlipsą. Kaip žmona atrodė? Eik tu sau, kaip gražiai. Kaip kokia kinietė. Išsišpaklinusi, išsimaliavojusi. Apsirengusi geltonai, blizgančiai. Na, juk tėvai turėjo patikėti, kad vestuvės tikros.

Fotografas liepė pažiūrėt vienam į kitą, šypsotis. Svečiai dėjo pinigus į storą piniginę. Laikiau ją rankose, pozavau. Bet pinigų daugiau nemačiau.

Tiksliai nežinojau, kaip turiu elgtis per tą ceremoniją, kažko ten nepadariau, mačiau, kad tėvai nervinosi, pyko. Bet aš galvojau, kad greičiau čia viskas baigtųsi, duotų man pinigų.

Bet persirengėme ir išvykome fotografuotis dar. Sėdėjau ant arklių, dramblių. Buvome prie zoologijos sodo.

Įdomu, kad pas juos kanapes galima auginti, o su arkliu beveik nieko negalima daryti. Tik per šventes jį pakinko į vežimą.

Vėl grįžau namo. Ir vėl miegojau vienas.

Namo –  tuščiomis

Po vestuvių mus dar nuvežė į kažkokį kalną. Važiavome zigzagais aukštyn. Vežė to pakistaniečio iš Londono draugas daktaras.

Ten fotografavomės kas 10 minučių. Rodė senas karo laikų milicijos mašinas. Kažkoks turgus. Gal jie galvojo, kad aš nebuvęs turguje?

Nakvojome kalnuose, ryte mačiau sniegą, bet po 20 minučių nutirpo. Ten dar buvo keli sesers broliai, manęs visko klausinėjo. Bet Memona pamokė, kaip atsakinėti. Geriausiai gestu parodyt į akis – ir aplink, kad keliauju, noriu pažiūrėt šalį. Jie bijojo, kad aš kokių narkotikų nevežčiau ir neišnaudočiau Memonos arba jos neužmuščiau ir nesupjaustyčiau. Jie nežinojo, kad ženijomės ne iš meilės.

Taip ir nemiegojęs su žmona, nelietęs jos ir grįžau atgal. Su tais pačiais savo treningais, maikute ir sportbačiais. Nieko neparsivežiau. Nė vienos nuotraukos, nė vieno suvenyro.

Azartas tuoktis nepraėjo

Londone pasitiko naujas bernas, nuvežė į namą, kur pakistanietis buvo. Atsisėdęs prie kompiuterio per „Google“ vertėją bendravau su Memona. Prašiau pinigų. Ji liepė kreiptis į tą, kas viską organizavo.

Po to pinigų prašiau ir to pagrindinio pakistaniečio. Jis sakė, kad aš turiu londonietišką pasą, o Memona – dar ne. Kai ji gaus pasą, pažadėjo man pinigus.

Atidaviau savo asmens dokumentus, nes reikėjo tvarkyti Pakistane gautus vedybų popierius.

Ai, dar žadėjo, kad kai išsiskirsime su ja, gausiu premijinių. Dar prie visų tų pinigų, nežinau, kiek ten turėjau gauti, pridės 2000 litų. Bet skyrybos ne šuns papas – nelengva išsiskirti. Gal viskas įvyks po 10 metų?

Tiesa, man davė šiek tiek londonietiškų pinigų. Paskui, kai Lietuvoje juos iškeičiau, liko tik 700 litų.

Iš Londono jie mane išlydėjo nupirkę bilietą ir striukę, nes Lietuvoje jau žiema buvo. Asmens dokumentą palikau pakistaniečiui. Praėjo jau daugiau nei metai, ką darysiu – nežinau. Kaip ieškoti to pakistaniečio – nežinau. Neturiu jokių kontaktų.

Va, ką daro pinigai. Šiaip ar taip gyvenimo jau nėra. Laikysiuosi, tik kad nėra už ko laikytis. Bet azartas tuoktis dar nedingo. Ne, tik ne iš meilės. Už pinigus...