Į KELIONES PO LIETUVĄ – APLEISTŲ DVARŲ IR CERKVIŲ PĖDSAKAIS

„Mums patinka atrasti mažiau žinomas vietas ir jas parodyti kitiems“, – sako Skirmantė ir Raimundas Petrauskai. Keliaudama po Lietuvą pora lanko įvairius įdomius objektus, o labiausiai žavisi senais apleistais dvarais, medinėmis bažnytėlėmis ir paslaptingomis sentikių cerkvėmis.

Kelionės – vienijantis pomėgis

Pašnekovai pasakoja drauge pradėję keliauti prieš penkerius metus. Skirmantė tuo metu gyveno Kaune, o jos būsimas vyras Raimundas – Panevėžyje. Tad pora savaitgaliais lankydavo vienas kitą.

„Auginau šunį ir katiną, o Raimundas – alergiškas gyvūnams. Tad, jam atvykus, namie nesėdėdavome, kaipmat kur nors išvažiuodavome. Taip ir gimė mūsų hobis keliauti po Lietuvą, apžiūrinėti architektūrą, įvairius įdomius objektus, – šypsosi S. Petrauskienė. – Dabar į kelią neretai išsiruošiame net ir vakare, po darbo. Nors po įtemptos dienos jaučiamės pavargę, kelionės atgaivina, leidžia pamiršti visus rūpesčius.“

Pernai vasarą susituokusi pora įsikūrė Panevėžyje. Tad, kai neturi daug laiko, keliauja po šio miesto apylinkes. Laisvesnėmis dienomis Skirmantė ir Raimundas išsiruošia į tolimesnes keliones. Pašnekovai jau aplankė nemažai miestų ir miestelių, tačiau pripažįsta kol kas visų Lietuvos regionų gerai nepažinę.

„Kol nepradėjome aktyviau keliauti, nė nepagalvojome, kiek daug Lietuvoje galima aplankyti. Važiuodami apžiūrėti kokio dvaro ar bažnytėlės, visada bent kelis kartus sustojame prie pakeliui pamatytų objektų, – sako S. Petrauskienė. – Dažnai iš anksto net neplanuojame maršruto – tiesiog važiuojame tam tikra kryptimi ir ieškome akį traukiančių vietų. Kartais, nors ir turime tikslą, pakeliui aptinkame daug įdomių objektų ir pirminio tikslo nebepasiekiame, paliekame kitam kartui.“

Į kelią pora pasiima ir trečiąją keliauninkę – kalaitę Dorą, kuriai, pasirodo, Raimundas nealergiškas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Sentikių takais

Pašnekovai atskleidė vienu metu susidomėję senosiomis sentikių cerkvėmis. Ėmę jas lankyti, keliautojai pamatė, kad šių maldos namų Lietuvoje labai daug. Pirmiausia Raimundas ir Skirmantė aplankė Rokiškio rajone, netoli Kriaunų kaimo, esančią mažą medinę Bobriškio sentikių cerkvę. Tai jau nebeveikiantys maldos namai, žavintys medine XIX a. architektūra. „Dėl darbo daug važinėju po aplinkinį regioną, tad, kai kur nors pamatau cerkvę, vėliau su Skirmante važiuojame jos apžiūrėti. Gaila, kad didelė dalis išlikusių įspūdingų sentikių cerkvių jau nebeveikia, dauguma jų nyksta. Šios cerkvės mus žavi savo jaukumu ir panašumu į mažus medinius namelius. Įdomi ir pačių sentikių istorija – dėl religinių persekiojimų išvyti iš Rusijos, jie atsikėlė į Lietuvą ir pagarbiai žvelgė į mūsų šalį, suteikusią prieglobstį“, – mintimis dalijosi R. Petrauskas.

Pašnekovai taip pat aplankė Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvę Jonavos rajone. Miškų apsupta medinė dvibokštė cerkvė yra laikoma viena gražiausių Lietuvoje. Ji pastatyta senoviniu stačiatikių stiliumi, pasižyminčiu išskirtine vidaus ir išorės puošyba. Nuošaliai įkurta cerkvė buvo nuolat plėšiama ir niokojama, tačiau pastariausiais metais suremontuota.

„Nusprendę aplankyti šią cerkvę, negalvojome, kad ji bus tokia įspūdinga. Ilgai važiavome miškais, klaidžiojome medkirčių takais. Atrodė, kad nieko jau nebeprivažiuosime. Tačiau, pasibaigus miškui ir atsivėrus laukams, pamatėme didžiulį kupolą, – prisiminė Raimundas. – Vaizdas buvo neapsakomas, net nepagalvotum, kad tokį objektą galima rasti Lietuvoje. Netoliese yra ir kelių šimtų metų senumo bendruomenės kapinės. Per didžiąsias sentikių šventes bendruomenė ir toliau čia susirenka, drauge švenčia.“

Keliaudami Skirmantė ir Raimundas taip pat aplanko įvairiuose miesteliuose stūksančias įdomesnes bažnytėles ir sinagogas. Viena tokių – 1806 m. pastatyta Kalvių bažnyčia, išsiskirianti savo architektūra. Klasicistinio stiliaus bažnyčia yra rotondos formos, tad jos išvaizda gana moderni.

„Bažnyčios atrodo kasdienis, niekuo neišsiskiriantis dalykas. Tačiau visos jos turi savo istoriją, kuri neretai yra sudėtinga. Sovietų laikais daugybė bažnyčių buvo paverstos sandėliais, fabrikais. Tik tikinčiųjų bendruomenių dėka jos buvo atgaivintos ir vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Šiandien jas lankant atrodo, kad okupacinio laikotarpio nė nebuvo. Tik daugiau pasidomėjęs sužinai apie jų praeitį“, – pastebėjo R. Petrauskas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Dėmesys – autentikai

Keliautojus labai domina ir apleisti dvarai, kurių neretai likę tik griuvėsiai. Didingą šalies praeitį menančių dvarų ar jų liekanų Lietuvoje yra be galo daug, tad pašnekovai kol kas spėjo aplankyti tik nedidelę jų dalį.

„Mums mažiau įdomūs komerciniai dvarai, teikiantys maitinimo, apnakvindinimo ar kultūrines paslaugas. Žinoma, gražu, kad dalis dvarų ir toliau gyvuoja, yra suremontuoti ir nestovi tušti. Kita vertus, kai kuriuose jų atliktas euroremontas kelia klausimų, ar nebuvo sunaikintas dvarų autentiškumas, – mintimis dalijosi S. Petrauskienė. – Įdomiausi mums apleisti dvarai, kuriuos galima laisvai apžiūrėti. Yra ir tokių, kuriuose šiandien gyvena žmonės arba, norint į juos patekti, tektų brautis per privačius kiemus. Į tokius dažniausiai neiname.“

Didelį įspūdį keliautojams paliko Kėdainių rajone apleistas Apytalaukio dvaras. XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas dvaras išgyveno ne vieną transformaciją, metams bėgant priklausė įvairioms didikų šeimoms. XVI a. dvaro savininku buvo Kauno pavieto žemininkas Petras Šiukšta. Apie 1756 m. Apytalaukio dvarą iš Šiukštų šeimos nupirko Plungės seniūnas Jokūbas Ignas Karpis, rekonstravo ir  pavertė barokinio stiliaus rūmais. 1809 m. testamentu dvaras užrašytas I. Karpio seseriai Joanai Karpytei – Mykolo Tiškevičiaus žmonai. Sovietų pirmosios okupacijos metu dvaro sodyba buvo nacionalizuota, o Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių bandyta susprogdinti. Po sprogimo dalis dvaro buvo sunaikinta. Sovietmečiu čia veikė psichoneurologijos internatas, vėliau – Kėdainių pensionatas. Nuo 2007 m. rūmai stovi tušti ir apleisti. 2022 m. rudenį dvare buvo kilęs gaisras, kurio metu išdegė pastato vidus.

„Kai buvau vaikas, į šias apylinkes važiuodavome lankyti giminaičių. Dvaras tuo metu atrodė prastai, netgi baugino. Jau suaugęs vis pagalvodavau – įdomu, kaip ten dabar viskas atrodo. Tad galiausiai su Skirmante išsiruošėme dvaro aplankyti. Vaizdas – šiurpiai įspūdingas. Nuostabaus grožio pastatas nyksta akyse. Netoliese esančiose kapinėse auga didžiulės tujos, sudarančios tarsi tunelį. Sovietmečiu dvare veikė psichikos ligonių internatas, tad čia laidoti įstaigoje mirę žmonės. Prie kapelio būdavo pasodinama tuja. Dabar šie užaugę didžiuliai medžiai atrodo ir įspūdingai, ir kraupokai“, – pasakoja R. Petrauskas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje – malonios staigmenos

Pašnekovus sužavėjo ir apleistas Onuškio dvaras Rokiškio rajone. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro istorija siekia dar XVI a. Pirmojo pasaulinio karo metu rūmai sudegė ir nuo to laiko stovi apleisti. Įspūdingai atrodantys, Atėnų Akropolį primenantys rūmų griuvėsiai atlaikė Antrąjį pasaulinį karą ir smalsuolius traukia iki šių dienų. Įspūdingas ir rūmų parkas, kuriame yra du tvenkiniai, auga daugiau nei 20 rūšių medžių ir krūmų. Tarp jų – didžiuliai europiniai maumedžiai.

Pasak keliautojų, norint pasigrožėti senaisiais dvarais, išties verta dairytis Rokiškio apylinkėse. Būtent šis rajonas pasižymi jų gausa.

Keliaujančius po Lietuvą Skirmantę ir Raimundą dažnai nustebina žmonių geranoriškumas. Pavyzdžiui, lankantis Pakutuvėnuose, pamačiusi turistus, priėjo moteris su raktais ir pasisiūlė įleisti į bažnyčios vidų. Nuvykus į Babtyno dvarą, pašnekovus pasitiko jo savininkas Mindaugas Šventoraitis. Nors tuo metu skubėjo, jis įleido keliautojus į vidų, netgi aprodė savo gyvenamąsias patalpas.

„Per pandemiją, tarp karantinų, vykome į Molėtus, o pakeliui pamatėme Videniškių vienuolyno muziejų, kurį nusprendėme aplankyti. Darbo valandos jau buvo pasibaigusios, o ir grynųjų pinigų neturėjome. Tačiau buvome priimti išskėstomis rankomis“,– prisiminė S. Petrauskienė.

Muziejus keliautojams paliko didelį įspūdį. Gidė pašnekovams atskleidė, kad vienuolyno valdos kitados priklausė kunigaikščių Giedraičių šeimai. Iš šios šeimos kilęs ir XV a. gyvenęs Mykolas Giedraitis, neseniai popiežiaus paskelbtas palaimintuoju. Vienas įspūdingiausių vienuolyno reginių – kapitulos salę antrajame aukšte puošiančios portretinės freskos. Jos ilgus metus slypėjo po storu dažų sluoksniu ir tik palyginti neseniai buvo atrastos ir restauruotos. Petrauskai siūlo būtinai čia apsilankyti, jei domitės architektūra ir istorija.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Atradimai Panevėžyje

Visą gyvenimą Panevėžyje gyvenantis R. Petrauskas juokiasi, kad kaunietės žmonos dėka gimtąjį miestą atranda iš naujo. „Ne kartą esu bandęs aplankyti prie pat Panevėžio esančią Nevėžininkų koplyčią, tik taip jos ir nepasiekdavau – ne ten pasukdavau arba pravažiuodavau. Tačiau, užsispyręs šią išskirtinę koplyčią parodyti žmonai, galiausiai išsiaiškinau, kaip ten nuvažiuoti, tad neseniai objektą aplankėme. Tokios išvykos padeda ir man gimtąsias vietas pamatyti kitomis akimis. Tiesa, koplyčios likimas neaiškus – apgriuvęs objektas stovi netoli Panevėžio nuotekų valyklos, jį pamėgę vandalai“, – pastebi jis.

Raimundas žmonai padeda kiek kitomis akimis pažvelgti į Kauną. Skirmantė pasakoja, kad ją ne itin žavi modernistinė architektūra – galbūt dėl to, kad gyvendama Kaune jos jau atsižiūrėjo. O štai jos vyrui modernistinio stiliaus bažnyčios yra pačios gražiausios. „Pats Kaunas man taip pat atrodo ypatingas. Atsimenu vaikystės ekskursijas į Vytauto Didžiojo karo, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. Gatvėse, kuriose įsikūrę šie muziejai, modernistinių pastatų labai daug, tad šios vietos jau vaikystėje man atrodė keistos, visiškai kitokios nei kiti miestai“, – prisimena pašnekovas.

Jei vasarą keliaujate po Lietuvą, pašnekovai siūlo neaplenkti ir Panevėžio apskrities. R. Petrausko teigimu, verta pavažiuoti keliu nuo Krekenavos link Kėdainių, kadangi pakeliui galima rasti ne vieną įdomų lankytiną objektą. Pavyzdžiui, jau minėtą Apytalaukio dvarą, Kazokų kaimo tilto liekanas. Verta apsilankyti ir Krekenavos regioniniame parke, Česlavo Milošo gimtinėje. Panevėžio rajone stūkso Alančių, Aukštadvario, Mitriūnų dvarų liekanos, įspūdingas Raguvėlės dvaro ansamblis. „Pačiame Panevėžio mieste verta apsilankyti Skaistakalnio parke. Čia stovintis apleistas menininko Juozo Čerkesio-Besparnio dvaras neseniai buvo restauruotas ir prikeltas naujam gyvenimui. Šiandien jame veikia kultūrinė erdvė, meno centras, – atskleidė pašnekovas. – Mėgstantiems lankytis muziejuose patiks buvę garsaus Panevėžio gydytojo Jono Moigio namai-muziejus. Verta apsilankyti ir Panevėžio dailės galerijoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Už miesto stūkso Puziniškio dvaras – G. Petkevičaitės-Bitės gimtinė.“

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Patinka neatrastos vietos

Savo kelionių akimirkas Raimundas ir Skirmantė fiksuoja socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Plikis ir blondinė“. Atrastomis įdomiomis vietomis keliautojai nori sudominti ir kitus. Vis dėlto pirmiausia paskyrą susikūrė patiems sau, kaip priminimą apie aplankytas vietas ir patirtus įspūdžius. „Kai pradėjome daugiau keliauti, Raimundo kartais klausdavau: ar buvome šiame dvare? O šiame? Tad nusprendžiau viską fotografuoti, o fotografijas saugoti socialiniame tinkle. Vis dėlto keliaujame tiek daug, kad ne visų kelionių akimirkos atsiduria paskyroje“, – pasakoja S. Petrauskienė.

Pora atskleidė besistengianti nevažiuoti į populiarias, daugybę lankytojų sutraukiančias vietas. Jų nežavi minios šurmulys – norisi ramiai apžiūrėti objektus. Be to, atradus mažiau žinomą įdomią vietą, atradimo džiaugsmas būna didesnis. „Mums įdomu aptikti primirštas, apleistas vietas ir apie jas papasakoti kitiems. Kam vykti ten, kur vyksta visi? Geriau atrasti savo kelią ir sau įdomų maršrutą“, – šypsosi Skirmantė.