Gulbė – didingas paukštis, ištikimybės simbolis, kurį daugeliui labai įdomu stebėti. Rasa Junokienė namuose turi apie 670 gulbių, tiksliau – daiktų su gulbėmis. Ir dar vieną gyvą gulbę, jau keleri metai pavasarį atskrendančią į tvenkinį šalia jos namų.

Surinko per dešimtmetį

Rokiškyje gyvenanti Rasa pasakoja, kad viskas prasidėjo prieš dešimtmetį, 2013-aisiais, kai kraustantis iš vienų namų į kitus jai akis užkliuvo už dviejų mažų suvenyrinių gulbyčių, kurias sūnus buvo parvežęs lauktuvių iš ekskursijos. Moteris jas pasiėmė ir nuo to laiko vaikštinėdama po parduotuves ar muges ėmė dairytis gulbių. Stebėjosi: visokiausių gyvūnų, varlių, angelų yra, o gulbių – nelabai. Tada ir nusprendė, kad reikėtų pamėginti gulbių statulėles rinkti, jei tik pavyks jų rasti.

„Jeigu rasdavau – pirkdavau. Į paieškas buvo įjungti ir vaikai, ir giminės, ir bendradarbiai. Kažkas kažkur išvažiuoja, jeigu randa – nuperka ir parveža, – sako kolekcininkė. – Visaip būdavo. Vienais metais tik kelias gulbes į savo kolekciją gavau. Tačiau kolekcija vis pildėsi. Šie metai buvo dosnūs: metų pradžioje skaičiavau, kad iki 600 trūksta beveik 100, bet dabar jau 600 perkopiau, greitai ir 700 pasieksiu.“

Įvairovė: kolekcijoje – beveik 700 gulbių statulėlių ir įvairiausių gulbės formos ar gulbėmis dekoruotų daiktų. / R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Pildyti kolekciją Rasai padėjo dalyvavimas socialiniuose tinkluose, įvairiose antikvaro mėgėjų, sendaikčių grupėse. Randa kažką, ko dar neturi, – atsisiunčia. Tiesa, atsisiųsti kainuoja, tad prašo pardavėjo rezervuoti ir palaukti, gal dar kokia gulbė atsiras. Taip viena moteris jai yra net 25 gulbes atsiuntusi.

Draugams ir artimiesiems ilgą laiką nekildavo klausimų, ką įvairių švenčių proga Rasai padovanoti. Tačiau pastaruoju metu vaikai nutarė, kad gana mamai su tomis gulbėmis žaisti, ir jų nebedovanoja, ką kita sugalvoja. Rasa nesistebi: ne taip jau lengva rasti kažką, ko dar neturi.

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcija džiugina

Rasos kolekcija prasidėjo nuo gulbių statulėlių, tačiau vėliau ji ėmė rinkti viską, kas susiję su gulbėmis. Dabar jos namuose – gulbės formos ar gulbėmis dekoruoti indai, vazos, užuolaidos, marškinėliai, patalynė, muilai, muilinės, dantų šepetėliai, drožtukai, trintukai, pieštukai, kvepalų buteliukai, eglutės žaisliukai, paveikslai ar dar daug visko. Iš Nyderlandų į Lietuvą greitai turėtų atkeliauti neseniai įsigytas šviestuvas-gulbė.

„Kai kas nors klausia, kuri gulbė man mieliausia ar brangiausia, visada sakau: kad ir kokios jos būtų – nors ir auksinės, kad ir kiek būtų kainavusios, pačios meiliausios man – tos dvi vaiko dovanotos gulbytės, nuo kurių viskas prasidėjo“, – sako pašnekovė.

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

2010 m. kolekcininkė buvo surengusi savo gulbių parodą Rokiškio rajono viešojoje bibliotekoje, kurioje dirba. Šiuo metu jos namuose vienas kambarys įrengiamas gulbėms apgyvendinti – tada galėsianti ir svečius priimti, savo kolekciją parodyti.

„Aš gyvenu savo gulbėmis. Jos man – ir grožis, ir poilsis. Matau jas ir esu laiminga, – sako Rasa. – Vyras nelabai entuziastingas mano hobio palaikytojas, bet ką darysi – tenka jam susitaikyti. Vaikai kai kada paklausia: mama, ką mums reikės daryti su tavo kolekcija, kai tu išeisi? Sakau: nežinau. Tikiuosi, neišmes.“

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukia viešnios

Rasa juokiasi, kad jos kolekcijoje yra ir tikra gulbė. Prieš trejus metus pirmą kartą raiša gulbė nebylė nusileido į tvenkinį prie jos namo. Moteris svarsto – gal dėl raišumo kitų buvo atstumta?

„Kai atskrido – palesinome. Rudenį išskrido, pavasarį vėl grįžo. Būdavo, išskrenda kelioms dienoms, paskui grįžta ir ateina į kiemą palesti, iš rankos lesalą ima, nieko nebijo. Gal prijaukinta buvo, – pasakoja pašnekovė. – Ji visada viena. Jeigu atskrenda į tvenkinį gulbės giesmininkės, tai ji jas išvaro. Šiemet pavasarį buvo atskridusi – tris mėnesius gyveno šalia. Tikiuosi, kitą pavasarį ji vėl grįš.“