SVAJONĖ – SURINKTI TANKĄ

Surūdijusi lūžena – džiaugsmas, nes tai maža dovana didelei svajonei įgyvendinti. Taip svarsto vyras, užsibrėžęs surinkti tanką iš laukuose, miškuose, pelkėse ir metalo supirktuvėse rastų detalių.

Visada yra tikslas

Dėl neįprasto savo pomėgio „Panterų“ medžiotoju pavadinamas 47 metų Naglis Vilbikas karinės technikos likučius renka beveik 20 metų. Užsidegimas neblėsta. Smalsumas veda pirmyn. Iškapstyti ką nors iš po žemių ar išvilkti iš upės dugno – stipriai motyvuojančios patirtys.

„Tokia veikla visada gerai dėl to, kad ji niekada nesibaigs, visada turėsi tikslą, svajonę žengti toliau“, – „Kauno dienai“ sakė N. Vilbikas.

Nors Antrasis pasaulinis karas nutolo per epochą, tačiau N. Vilbikas pabrėžia, kad aplinkoje iki šiol pilna geležinių istorijos pėdsakų, kuriuos aptikti padeda speciali įranga, karo veiksmų žemėlapiai ir kita informacija, kurią galima surasti internete.

Anot pašnekovo, labai svarbu patirtis, akylumas ir kantrybė.

Bingo: puiki diena – pavyko rasti tanko dalį. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Sėkmės faktorius

Būtent akylumas praverčia ne tik miškuose, bet ir miestuose – būtent metalo laužo supirktuvėse.

„Iš metalo laužo supirktuvių esu pirkęs daug dalių ir jų likučių. Jeigu per dieną keliuose regionuose apvažiuoji aštuonias–dešimt  supirktuvių, tikrai rasi bent vieną karinės technikos fragmentą. Žmonės supranta, kaip atrodo tanko ratas, vikšras. Tačiau kaip atrodo kažkokie vidiniai agregatai, kurių iš išorės nematyti, nedaug kas žino, todėl daug jų patenka į metalo laužą“, – sakė N. Vilbikas.

Jis atkreipė dėmesį, kad karinės technikos liekanų randa žemdirbiai, statybininkai.

„Randa ir tie, kurie su metalo detektoriais vaikšto įvairiais tikslais. Visokių likučių gali pasitaikyti bet kur, nebūtinai ten, kur vyko tankų mūšiai. Radiniai daug priklauso nuo netikėtumų. Tiksliai niekada negali žinoti: kartais atspėji, kartais – ne“, – sakė N. Vilbikas.

Sėkminga diena

Metalinių istorijos pėdsakų ieškantis entuziastas papasakojo, kaip atrodo sėkminga technikos detalių medžiotojo diena.

Randa ir tie, kurie su metalo detektoriais vaikšto įvairiais tikslais. Visokių likučių gali pasitaikyti bet kur, nebūtinai ten, kur vyko tankų mūšiai.

„Kažkada pavasarį užvažiavau į metalo laužo supirktuvę Šiauliuose. Pamačiau sumestas nežinomo karinio motociklo dalis. Supratau, kad viskas ištraukta iš upelio. Surinkau tas dalis ir sumokėjau apie 7 eurus“, – pasakojo vyras.

Toje pačioje metalo supirktuvėje laukė dar viena staigmena, kurią įvertinti galėjo tik žinovas.

„Laužo krūvoje pamačiau apie 100 kg metalo gabalą. Man jis pasirodė panašus į stambaus vokiško tanko detalę. Dabar visi gudrūs, galime pasižiūrėti internete brėžinių. Paaiškėjo, kad tai vokiečių sunkiojo tanko „Tigras“ variklio ventiliacijos dangtis. Man tas agregatas kainavo 46 eurus. Už tokią tanko detalę tai juokinga kaina. Su džiaugsmu sumokėjau tą sumą. Tai paprasta istorija, kaip įdomios detalės patenka į metalo laužą sunaikinti“, – apibendrino šiaulietis, internete sukūręs profilį „Tankų išsaugojimo tarnyba“.

Istorija: pastatytas kryžius Baisogalos krašto partizanų vadavietėje. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Gerokai pasistūmėjo

Pašnekovas tikino, kad išvažiavus į girią ir į laukus tiesiog neįmanoma nerasti tankų ar kitos karinės technikos detalių – ne tik vokiškų ir rusiškų, bet ir amerikietiškų, čekiškų.

Tankai renkami po gabaliuką. Kiekviena smulki detalė atnaujinama, surandama, kur ji turėtų būti tanke.

N. Vilbikas jau turi surinkęs apie 90 proc. būsimo tanko komplektacijos – įvairaus dydžio dalių, jų fragmentų. Būsimo tanko dalys buvo surinktos maždaug 60-yje skirtingų vietų, tad vienas tankas bus surinktas  mažiausiai iš pusšimčio tankų.

Surinkti 90 proc. tanko komplektacijos – ne daugiau kaip pusė darbo. Daug laiko, kruopštumo, išmanymo, įvairių cheminių medžiagų reikalauja detalių restauravimo procesas, kurio iki šiol atlikta maždaug pusė.

N. Vilbikas atnaujina rusišką tanką „T62“. Jis paaiškino, kad tai trofėjinė karo mašina.

„Tankas pateko į vokiečių rankas ir fronte vokiečiai jį naudojo kovodami prieš rusus“, – sakė kolekcininkas.

Panaudoja buityje

Nors N. Vilbikas yra susidūręs su keisčiausiomis istorijomis, jį vis dar kas nors nustebina.

Pavyzdžiui, tanko borto šarvas dešimtmečius gulėjo kaimo troboje prie krosnies pakuros, saugodamas grindis nuo žarijų.

„Miške radome samagono varyklą, kurios krosnis buvo padaryta iš tanko šarvų“, – stebėjosi šiaulietis.

Pasak jo normalu ir suprantama, kad žmonės karinės technikos detales panaudoja pagal savo poreikius – dažniausiai pritaiko buityje.

„Neseniai išgirdau puikią pokario istorija, kaip senelis po mūšio surinko tanko skeveldras ir išklojo savo kiemą. Kiemai turi savo paslapčių. Viename kiemelyje gabalėlis „Panteros“ bokštelio manęs laukė po šimtamečiu klevu“, – pasakojo N. Vilbikas.

Pagalba: paieškose labai padeda speciali technika. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Krauna į bagažinę

Beklaidžiodamas po laukus, miškus, upių ir ežerų pakrantes tankų detalių medžiotojas suranda ir į automobilio bagažinę krauna gana neįprastus daiktus: lėktuvo ratlankį, katapulto kėdę, tanko evakuacinio liuko dangtį, durklą, vikšrus.

Lūženos ir jų fragmentai mokančiam įsigilinti papasakoja savų istorijų.

„Radau vermachto artilerijos vilkiko vikšrų fragmentus. Pusiau vikšrinis vilkikas paskui save tempdavo 10,5 cm lengvąją haubicą ir veždavo kareivukus link mūšio linijos. Tankų dalių galima rasti žemės paviršiuje po medžiais: tai „Panteros“ užvedimo rankena, vikšrų dalys, „Panteros“ žaliuzės... Šalia autostrados – priešlėktuvinės gynybos vilkikas su patrankėle. Su beržo šaknimis suaugę vikšrai…Taip ir sekame istorijos pėdomis. Bendromis pajėgomis vėlų pavasario vakarą pastatėme atminimo kryžių Baisogalos krašto partizanams vienoje pirmųjų vadaviečių, įkurtų 1945–1946 m.“, – feisbuko profilyje įvairia savo patirtimi dalijasi šiaulietis.

Planuose – muziejus

N. Vilbikas planuoja įkurti muziejų, kuriame būtų eksponuojami atnaujinti, susisteminti ir į techninius vienetus sujungti radiniai.

Tačiau karinės technikos dalių kaupimas, komplektavimas reikalauja išmanyti ir įstatymus.

„Turiu ne tik palaikytojų ir rėmėjų, bet ir nekentėjų. Dėl skundų pas mane yra atvažiavę pareigūnai ir tikrinę, ko turiu prisirinkęs. Tai buvo gera proga gauti konsultacijų teisiniais niuansais. Kalbant apie teisinę bazę, galiu pasakyti tik savo subjektyvią nuomonę. Deja, į įstatymus nepatenka visos tos lūženos, jų vertė per maža. Pareigūnai pakonsultavo, kad galima turėti tik tuščią vikšrinę techniką, be jokių pabūklų“, – sakė „Tankų išsaugojimo tarnybos“ entuziastas.

N. Vilbikas įsitikinęs, kad tankai, įstrigę pelkynuose ir ežeruose, dar laukia savo valandos.

„Nors dabar ta technika nereikšminga, bet gal kažkada bus reikšmingesnė ir saugoma valstybės“, – vylėsi entuziastas.

Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Pagrindinė kolekcija

Įspūdinga su karyba susijusių eksponatų kolekcija per daug metų sukaupta Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

„Saugoma apie 300 tūkst. muziejinių vertybių. Tai Europos ir Lietuvos karybos istorijos, kultūros paveldo, Kauno miesto istorijos muziejinės vertybės. Nuotraukų rinkinyje saugomos ir kaupiamos nuotraukos ir fotokopijos, atspindinčios Lietuvos valstybės ir kariuomenės istorijos raidą nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Archeologijos rinkinys – vienas didžiausių Lietuvoje, pradėtas kaupti nuo pat muziejaus įkūrimo. Pirmojo muziejaus vadovo Vlado Nagevičiaus atliktų archeologinių tyrinėjimų Vakarų Lietuvoje (Apuolės ir Impilties piliakalniuose, Pryšmančių kapinyne) radiniai sudarė šio rinkinio pagrindą. Vėliau pradėtos rinkti, kaupti ir saugoti archeologinės vertybės iš įvairių Lietuvos vietovių. Ginklų rinkinys yra pagrindinė muziejaus kolekcija. Tai nepriklausomybės kovas menantys artilerijos pabūklai, šautuvai, kulkosvaidžiai, pistoletai, kardai ir amunicija. Nemažą dalį sudaro įvairūs šaudmenys ar sprogmenų muliažai. Po 1990 m. gausiai pildomas rinkinys iš Lietuvos kariuomenės ginklų.

Muziejus komplektuoja savo rinkinius visais teisėtais būdais: įsigyja muziejinių vertybių iš fizinių ir juridinių asmenų, užtikrindamas Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių muziejinių vertybių įsigijimą, nuostatus. Jos perkamos iš fizinių asmenų, perduoda juridiniai asmenys, dovanoja fiziniai asmenys. Muziejines vertybes atrenka Rinkinių komplektavimo komisija posėdžių metu“, – informavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyr. rinkinių kuratorė Janina Karosevičiūtė.

Vertės matas

Kultūros paveldo departamento (KPD) teigimu, randamus pavienius karinės technikos fragmentus kaupti ir saugoti muziejuose nebūtų tikslinga.

KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vyr. specialistas Gintaras Ivanavičius atkreipė dėmesį, kad visų žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, statiniuose rastų objektų panaudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.

„Antrojo pasaulinio karo karinės technikos fragmentai ar dalys, randami pavieniui, be platesnio konteksto, gali turėti istorinės vertės topografiškai fiksuojant radimo vietą ir vykdant tolesnius tyrimus. Vis dėlto dažnu atveju tokio pobūdžio radiniai yra prastos būklės, jų restauravimas brangesnis nei jų kultūrinė vertė. Saugoti muziejuose pavienius Antrojo pasaulinio karo karinės technikos fragmentus ar dalis be platesnio konteksto netikslinga“, – paaiškino specialistas.