Jau visi supratome, kad tropinė kaitra mums nebaisi, galime įveikti ir ją. Galų gale ir ji praeina, užplūsta liūtys ar pradeda pūsti vėsus šiaurys, nuo kurio ir vasarą norisi kokio šiltesnio gobtuvo. Tačiau vasariška šiluma verčia užduoti paprastą ir kiekvienam miestiečiui svarbų klausimą – ar mes, kauniečiai, mokame ilsėtis vasarą? Ar Kaunas turi kokybišką infrastruktūrą vasaros poilsiui? Ar sau tinkamų galimybių gali rasti ir jaunas, ir senas, ir turtuolis, ir vos galą su galu suduriantis? Tai klausimai, kurie svarbūs savo gyventojais besirūpinančiam miestui.

Oficialiuose šaltiniuose galima rasti, kad pagrindinės vasaros pramogų vietos Kauno mieste – tai dvi maudyklos šalia Kauno marių, Lampėdžių karjeras ir Nemunas šalia Panemunės. Suprantama, tai tik oficialų statusą turinčios ir savivaldybės oficialiai prižiūrimos poilsio zonos.

Kaip matyti iš reguliariai maudyklų kokybę tikrinančio ir viešai duomenis skelbiančio Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro duomenų rinkinių, šiais metais šių maudyklų vandens kokybė tikrinama du kartus – mėnesio pirmą ir priešpaskutinę savaitę. Formalius teisės aktuose nustatytus normatyvus kol kas atitiko visų maudyklų vanduo, nors gegužę Lampėdžiuose žarninių lazdelių rodiklis buvo gana aukštas.

Ar keturiose vietose stebimi ir tik du kartus per mėnesį tiriami kokybės rodikliai yra pakankamas rūpinimasis saugiu vasaros poilsiu prie vandens – klausimas atviras. Juk visi žinome, kad poilsiaujama iš esmės palei visą bent kiek didesnį vandens telkinį. Ką jau kalbėti apie įvairius paplūdimius ar vandens pramogas Kulautuvoje, taip pat aktyviai pramogaujama prie Drąseikių, Vaišvydavos karjerų.

Visko tarsi yra po truputį, tačiau pažvelgę į bendrą paveikslą pamatysime, kad baltų plotų vis dar per daug.

Tačiau vandens kokybė – tik vienas iš daugelio kokybišką poilsį garantuojančių veiksnių. Vis dažniau kauniečiai išbando įvairias vandens pramogas. Jau bene pusę amžiaus Kauno marios yra buriavimo centras, kur kaupiama patirtis, ugdomas jaunimas, vyksta varžybos ir organizuojamos pramogos. Žemiau elektrinės Nemune irgi vyksta aktyvi pramoginė laivyba. O kur dar jėgos aitvarai, burlentės ar vaikų (ir ne tik) mėgstami vandens batutų parkai. Visą šį vasaros pramogų kompleksą aptarnauja dešimtys maitinimo įstaigų – nuo pavienių prekybos taškų iki tinklinių kavinių.

Visa tai plėtojasi, auga, keičiasi pasiūla. Tačiau Kaunas gali ir turi turėti aiškią plėtros viziją – joje svarbu ne tik vienas ar kitas parodomasis objektas, o visos sistemos veikimas. Negali atsitikti taip, kad visos pramogos tampa mokamos. Negali būti ir kito kraštutinumo, kai už viską sumoka miestas.

Ir nors vasara neatsiejama nuo vandens pramogų, tačiau Europos kultūros sostine pretenduojantis tapti miestas negali užmiršti kitų vasaros sezono laisvalaikio formų. Negali kartotis klaidos, kai vasaros sezono metu iš miesto nebegalima išvykti dėl nuolatinių spūsčių. O gražiausi pažintiniai takai dėl nepriežiūros uždaromi kaip tik tada, kai į juos plūste plūsta lankytojų minios. Ir net jeigu karantinas smarkiai riboja kultūrinių renginių galimybes, tai neturėtų tapti esmine kliūtimi juos planuoti, organizuoti ir įtraukti didelę dalį kauniečių.

Ar visa tai turime šiandien? Iš dalies – taip. Visko tarsi yra po truputį, tačiau pažvelgę į bendrą paveikslą pamatysime, kad baltų plotų vis dar per daug. Ypač jei pagalvotume apie tuos mūsų kaimynus, kuriems ir judėti sunkiau, ir lėšų mažiau, ir poreikiai netradiciniai.