Tremtis. Baisu prisiminti tą bėgių bildesį, tą nežinomybę. Ir tai, ką teko iškęsti, išmokti, kad išgyventume.

Tikėjimas suteikė džiaugsmą ir viltį laukiant, kas atrodė nebeįmanoma, tai – susigrąžinti Laisvę.

Daug kalbama, kad sveikata yra brangiausia, bet ne, brangiausia yra Laisvė, nes kol jauni, apie sveikatą nekalbame, vertinti ją pradedame, kai jau nebeturime.

Aš Laisvės netekau, kai man buvo 10 metų, 1948-aisiais.

Tuo metu jau suvokiau, kas yra Laisvė.

Nes kai tu atsiduri prekinio traukinio vagone, kur nėra langų, tu nebematai saulės, gimtos žemės ir girdi tik metalinių ratų bildesį, net troškulį ir alkį pamiršti. Mintyse vienintelis klausimas, kada tas baigsis?

Ir nesuvoki, kad čia tik pradžia, kad dar laukia dideli ir baisūs išbandymai: nuolatinis alkis, žiemą – šaltis, vasarą – kaitra.

Nenoriu pasakoti detalių tiems, kurie ten buvo. Jiems nebesinori to prisiminti. O tie, kurie nebuvo tokiame pragare, vis tiek nesupras, nepajus tos kančios ir tragedijos.

Svarbiausia, noriu palinkėti mūsų jaunimui: branginkite Laisvę, mylėkite savo Tėvynę ir drąsiai kovokite, jei prireiktų.

Mūsų tauta yra gana religinga, tuo stipri ir nepalaužiama. Tad būkite drąsūs, gyvenkite laisvoje Lietuvoje.

Sveikinu tuos, kurie dar gyvi grįžo į Tėvynę. O Gedulo ir Vilties dieną nepamirškime pasimelsti, prašyti Dievo palaimos ir stiprybės visiems, ypač jaunimui – neprarasti tikėjimo ir eiti doros keliu.