Ne, ne apie politinių partijų perbėgėlius. Ne, ne apie pinigus. Apie liepą, kurioje jų nėra. Apie liepą, kai kiekvienas atostogautoju virsta. Ne, ne apie kainų mažinimo politiką. Apie liepą, kurioje jos nėra.

Apie liepą, kurioje kainos didesnės nei didelės. Infliacija lekia žingsniais devynžingsniais. Galima bėgt paskui ją, galima ir pastovėt stotelėje „Ar jums viskas gerai?“

Varškė brangesnė nei pienas. Kaip ir vanduo, kurio nereikia upėje pirkt. Kaip ir žolė po kojomis.

O geri žodžiai žaidžia, blogi žodžiai žeidžia. Tik dabar niekas nebežino, kurie yra kurie. Kitąsyk koks nors keiksmažodis yra labai veiksmingas veiksmažodis minčių garui nuleisti pyktelėjus. O kai kada piktas veiksmažodis yra toks blogas, kad geriau liežuvį prikąsti. Su būdvardžiais irgi būdo visokio pasitaiko. Būna, nepasakius į jokius keblumus netenka įsivelti. Imk ir patylėk. Bet. Ne.

Lakštingalos niekad nakty vis dėlto netyla. Kai trūksta žodžių savų, kai kurie piliečiai tarpu savęs kalba makaronizmais. Ne, ne, itališkus spagečius kabina vieni kitiems ant kaklo ir ne, ne, lietuviškų kriauklelių nekiša į ausis. Beje, svetimų žodžiais, žodelyčiais ir posakiais su patarimais eiti kur nors arba niekur neiti.

Atsiranda tokių, kurie visada bando tikinti, kad blogas žodis – blogas žodis, o geras žodis – geras žodis. Bet. Mokslininkai sako, kad susidūrus su neteisybe, sutikus piktą pilietį, išsigandus, išgirdus prastą naujieną, suklydus ar paklydus, nepataikius, nusikeikti yra tiesiog sveika. Pasakei  ir pasakei. Nebereikia nieko pridurti kitąsyk, jei po to pasakymo dar bus progų. Jei nebus, tai ir nebus. Nėr ko sukt galvos, kas bus, o ko nebus. Kai bus, teks ir pasukti. Jei nebus, nereikės sukti.

Savų atostogų ežerai žvelgia ten, kur kada nors visi mes atsidursime. Aukštai aukštai, virš debesio, virš mėlynės plačiosios. Niekad matėm kitų tokių akių, niekur kitur tokio žvilgsnio nėra. Ežerai, ežerai, kaip čia. Taip toli, ranka nepasiekt iš kito Lietuvos krašto. Nepakeliui. Tik į Lenkiją pakeliui, nes ten dešra. Pigesnė. Ilgesnė.