AUKA UŽ LAISVĘ

Šiandien Romui Kalantai būtų sukakę 71-eri. Nors išgyveno jis tik kiek daugiau nei 19 metų, jo vardas jau daugiau nei pusė amžiaus tapatinamas su Lietuvos laisvės liepsna tikrąja ta žodžio prasme. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, – paskui po drastiško protesto sovietų saugumiečiai perskaitys per kratą rastoje vaikino užrašų knygelėje.

Jis buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, tik sovietmečio „rojuje“ gyventi nepajėgė, jau geriau susideginti, viešai. Ir nesvarbu, kad „pati teisingiausia pasaulyje darbo žmonių valdžia“ jį pripažins bepročiu. Daugybei tautiečių jis virto nacionaliniu didvyriu.

Jo sukrečianti mirtis parodė, kad ne viskas dar prarasta, ir staiga suteikė vilties, jog įmanoma atkovoti nepriklausomybę, bet dar buvo gerokai per anksti. Dar reikėjo laiko subręsti, nes narsos panašiems žingsniams ne kiekvienam būtų pakakę.

Jį nužudė. Nejaugi ši laisvės kankinio auka taip beprasmiškai ir prasmegs į nebūtį?

Kaip ir ne kiekvienam būtų užtekę ryžto iš saugios, civilizuotos šalies grįžti į žvėries irštvą, kaip dar vienam laisvės pranašui – A. Navalnui. Jis irgi jau miręs. Tiesa, jį žudė ilgai, metodiškai ir su išskirtiniu sadistiniu pasimėgavimu, kaip įprasta Kremliui, kuriame per šimtą metų pačios brutaliausios bolševikinės tradicijos tik dar labiau sunoko.

Tik štai Rusijos piliečiai kažko nuščiuvę tyli, nors ne visi. Tiesa, kurie netyli, tie – įkalinti.

Tik jų labai labai mažai, nors A. Navalnas tikėjo, kad jis savo gyvybės kaina gali išjudinti Rusiją.

„Viskas, ko reikia, kad blogis triumfuotų, yra gerų žmonių neveiklumas“, – taip kalbėjo jis, tarsi tiksliai nujausdamas savo lemtį ir kviesdamas tautiečius nepasiduoti, jei jį nužudytų. Jį nužudė. Nejaugi ši laisvės kankinio auka taip beprasmiškai ir prasmegs į nebūtį?