Kai politikams pristinga noro ar gebėjimų gilintis į čia ir dabar aktualius reikalus, iš atsarginių temų stalčiaus jie išsitraukia kokį atsarginį klausimą. Jis nebūtinai turi būti svarbus, net atvirkščiai – kuo labiau disonuoja su tuo, kas vyksta už lango, tuo geriau. Tuo daugiau galimybių išsiskirti rutininių temų sraute ir atkreipti į save dėmesį.

Dar neprasidėjus rinkimų supermetams viena tokių temų tapo savivaldos rinkėjo amžiaus mažinimas. Sprendžiant iš energijos, kurios negaili šią idėją proteguojantys veikėjai, šįkart šios temos bandoma griebtis rimtai. Tačiau, vertinant visuomenės reakciją, atrodo, ją gali tekti grąžinti į atsarginių klausimų stalčiuką. Neseniai paskelbtos apklausos rezultatai atskleidė, kad septyni iš dešimties šalies gyventojų nepritaria idėjai prileisti paauglius prie savivaldybių tarybų ir merų rinkimų balsadėžių. Nepalankiausiai tokį pasiūlymą vertina paprastai progresyviausia visuomenės dalis – didmiesčių gyventojai. Kad parašus dėl atitinkamo Konstitucijos pakeitimo renkančiai iniciatyvai pavyktų padaryti stebuklą, taip pat sunku patikėti. O gaila. Ne, ne todėl, kad norėtųsi su jaunuomene pasidalyti atsakomybės už politikus, nesugebančius užtikrinti švaros gatvėse ar suvaldyti viešojo transporto, našta (kažkodėl apie ją jaunuomenės teisių lobistai neskuba kalbėti). Tam, kad apskritai būtų diskutuojama apie rinkėjo brandą. Žvelgiant į socialinius tinklus, kuriuose savo, savo vaikų (taip pat dar nė negimusių) gyvenimą pardavinėja tūkstančiai verslininkais (-ėmis) ar tiesiog garsiais vyrais, moterimis, studentais (-ėmis) vadinamų tautiečių, akivaizdu: geometrine progresija gausėja veikėjų, kurie, net ir dviženklį rinkėjo stažą turėdami, yra ne ką labiau subrendę nei barzdaskutės nepažinę jaunuoliai.