GENEROLAS ŽIEMA NEPADĖJO

Nikolajaus vardas Rusijos valdovams neatnešė laimės. Nors jis jiems nesuteikė tiek skausmo kiek Jokūbo (James) Škotijos monarchams (antai Jokūbą I (1394–1437) sąmokslininkai ne tik ištraukė visą aplipusį mėšlu iš kanalizacijos, kurioje jį bandė paslėpti žmona su kitomis rūmų damomis, bet dar ir nudaigojo, o Jokūbas II (1430–1460) žuvo sprogus numylėtai patrankai), tačiau valdant abiems Nikolajams Rusija įsivėlė į daugybę nuostolių atnešusius geopolitinius konfliktus, atskleidusius, kad vienai didžiausių pasaulio valstybių būtinos fundamentalios permainos.

Nikolajus Pavlovičius (1796–1855) buvo trečiasis Pavelo Petrovičiaus (1754–1801) ir jo antrosios žmonos Sofijos (1759–1828) sūnus. Nikis turėjo du vyresnius brolius, tad daugelį metų niekas (veikiausiai net jis pats) netikėjo, kad šis Prūsijos valdovo Friedricho Vilhelmo III (1770–1840) ir karalienės Luise (1776–1810) dukterį Charlotte (1798–1860) vedęs jaunuolis gali tapti caru, tačiau 1825 m. gruodį, mirus Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825), jaunėliui atsivėrė netikėta galimybė tapti Rusijos valdovu.

Situaciją itin palengvino dar ir tai, kad tarp Aleksandro ir Nikolajaus įsiterpęs Konstantinas Pavlovičius (1779–1831) nerodė jokio noro atsisėsti į sostą. Nikolajaus asmeninį gyvenimą galima laikyti sėkmingu. Charlotte jam pagimdė septynis iki brandaus amžiaus išgyvenusius vaikus, tačiau monarchas nebūtų monarchu, jeigu retkarčiais nenuklystų į kairę, o ir paties Nikolajaus valdymą nuo pat pradžių persekiojo iššūkiai ir nesėkmės.

Jau pirmąjį karaliavimo mėnesį naujojo Rusijos valdovo ramybę sudrumstė idealistiškai nusiteikę jauni karininkai, kuriuos, po Europą besivaikant Napoleoną (1769–1821), sudomino Apšvietos epochos idėjos. Sukilimas buvo gana greitai ir žiauriai numalšintas, o išgyvenusių maištininkų laukė mirties bausmė arba tremtis į Sibirą.

Nuo 1826 iki 1828 m. Nikolajaus vadovaujama Rusija kariavo su Persijos imperija, o nuo 1828 iki 1829 m. – su osmanais. Abu karai baigėsi rusų pergalėmis, kurios prie Rusijos imperijos teritorijos pridėjo nemažai Juodosios jūros regiono ir Kaukazo žemių, kurių anksčiau nebuvo pavykę įsisavinti Nikolajaus pirmtakams.

Praėjus beveik penkeriems metams po idealistų karininkų sukilimo, 1830 m. lapkritį kilo dar vienas maištas – šį kartą Vakaruose besidriekiančioje Lenkijoje, kurį caro kariuomenė per keletą mėnesių taip pat numalšino. Daugelį amžių bendra Lenkijos ir Marijos žemės valstybė konkuravo su Rusijos valdovais dėl įtakos regione, tačiau XVIII a. pabaigoje Nikolajaus senelė vokietė Sofija (1729–1796) kartu su Prūsijos ir Šventosios Romos imperijos (Austrijos) valdovais tris kartus pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką, o 1829 m. pavasarį Nikolajus pasiskelbė dar ir Lenkijos monarchu.

„Tie lenkai, kaip gyvatės, vis nerimsta ir taikosi įgelti į imperijos kulnus“, – veikiausiai mąstė susierzinęs caras.

Pasakojama, kad Nikolajus itin didžiavosi vyresniojo brolio pasiekimais kovoje su Napoleonu ir visą savo gyvenimą suvokė Rusiją kaip svarbią taiką ir stabilumą Europoje užtikrinančios sistemos dalį, tačiau šie įsitikinimai, kaip ir aistra paradams, tebuvo fasadas, slepiantis to meto Rusijos technologinį atsilikimą, korupciją ir kompetencijos stoką, užvaldžiusius šios valstybės kariuomenę, laivyną ir visuomenę.

Nikolajus taip pat itin įtariai žiūrėjo į kone visus revoliucinio pobūdžio reiškinius Vakarų Europoje, o jo valdymo laikais susiformavo vadinamoji panslavizmo ideologija, raginusi visas slavų tautas vienytis po Rusijos imperijos vėliava.

1853 m. liepą Rusijos pajėgos užėmė tais laikais Osmanų imperijai priklausiusias dabartinės Rumunijos valstybės žemes (Moldaviją ir Valachiją). Tų pačių metų spalį osmanai paskelbė Rusijai karą, o po kelių mėnesių, 1854 m. kovą, rusams karą paskelbė ir Didžioji Britanija bei Prancūzija.

1854 m. rugsėjį sąjungininkų pajėgos išsilaipino Krymo pusiasalyje tam, kad apgultų Rusijos bazę Sevastopolyje. Sąjungininkai laimėjo kautynes prie Almos upės (rugsėjo 20 d.), tačiau jų apsiausties linijos buvo skylėtos ir pažeidžiamos – didžioji dalis Rusijos pajėgų liko neapsuptos ir galėjo susisiekti su apsiaustu miestu (spalio 25 d. rusai pabandė užpulti britų bazę Balaklavoje).

1854 m. ankstų lapkričio 5-osios rytą Aleksandro Sergejevičiaus (1787–1869) vadovaujamos pajėgos pradėjo puolimą, kuriuo siekta nutraukti apsiaustį. Rusų išteklių pranašumas ir netikėto puolimo poveikis jiems neužtikrino pergalės, tačiau pirminiai mūšio padariniai buvo neigiami abiems pusėms.

„Kokia skerdykla! (Quel abbatoir!)“, – skelbia prancūzui Pierre’ui Francoisui Josephui Bosquetui (1810–1861) priskiriami žodžiai, kuriuos jis veikiausiai ištarė apžvelgdamas lavonų krūvas aplink smėlio maišų bateriją.

Rusai turbūt tikėjosi, kad ir šį kartą jiems padės generolas Žiema. 1854–1855 m. žiemos orai sunaikino sąjungininkų tiekimo laivus ir Balaklavos bazę, jų žmonės ir gyvuliai sirgo bei badavo, tačiau šį kartą atėjūnai pergyveno atšiaurųjį metų laiką ir netgi sulaukė pastiprinimo, o 1855 m. rugsėjį, praėjus šešiems mėnesiams po Nikolajaus mirties, miestas kapituliavo.

P. S. Mirė iškilus vakarėlių liūtas, iš sekso skandalų neišlendantis plevėsa, nuoseklus Kremliaus lobistas, pasak liežuvautojų, turėjęs ryšių su organizuotu nusikalstamumu. Neberengs Silvio (1936–2023) Bunga Bunga vakarėlių. Jo liūliuojantis pilvas nebeneš šį italų eržilą apžergusių, į anūkes ir dukras tinkančių Rytų Europos mergužėlių materialinės gerovės tolių link.