HIBRIDINĖS NACIŲ IŠDAIGOS

Vieną svarbiausių vaidmenų, įveikiant nacionalsocializmą ir jam talkinantį fašizmą, suvaidino Didžioji Britanija su Winstonu Churchilliu (1874–1965) priešakyje. Sunku įsivaizduoti, kokiame pasaulyje dabar gyventume, jeigu ne šio politiko stipraus alkoholio bei kandaus humoro prisodrinta drąsa ir ryžtas.

Vis dėlto istorija galėjo pasisukti ir kita, kardinaliai priešinga kryptimi, mat tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV buvo nemažai asmenų, siekusių santarvės su Trečiuoju reichu.

Jungtinės Karalystės politiniam elitui ramybės nedavė būsimosios karalienės Elizabeth II (1926) dėdė. Trumpai valdęs karalius Edwardas VIII (1894–1972) bei jo būsimoji žmona, palaidu lytiniu gyvenimu garsėjusi Wallis Simpson (1896–1986), kuri neslėpė savo simpatijų Adolfo Hitlerio (1889–1945) režimui. Maža to, W.Simpson bičiuliavosi su kai kuriais nacių elito asmenimis. 1937 m. žymieji įsimylėjėliai net nuvyko į Trečiąjį reichą, kur susitiko su Adolfu.

Vis dėlto vokiečių pasiekta svarbi propagandinė pergalė, įgijus Didžiosios Britanijos soste savo marionetę, nebūtų leidusi daryti tiesioginės įtakos šios valstybės politiniams procesams bei sprendimams. Kur kas didesnę grėsmę Jungtinei Karalystei karo išvakarėse kėlė nauja politinė jėga – Britanijos fašistų sąjunga (British Union of Fascists, sutrumpintai BUF). Didiko ir politiko Oswaldo Ernaldo Mosley (1896–1980) vedama partija anapus Lamanšo siekė perkelti Vokietijoje, Ispanijoje ir Italijoje įsivyravusias tendencijas.

Kaip ir naciai bei fašistai, O.E.Mosley partija turėjo savo karinę atšaką, vadinamuosius juodmarškinius (blackshirts). Naujoji kylanti politinė organizacija gyrėsi vienijanti 50 tūkst. narių bei reguliariai rengė maršus, įsiveldama į smurtines konfrontacijas su kairiaisiais bei žydais. Vienas garsiausių įvykių nutiko 1936 m. spalį, rengiant eitynes per Istendą – Londono darbininkų rajoną, kuriame gyveno ir gausi semitų bendruomenė.

1940 m. gegužę vokiečiams okupavus Prancūziją, O.E.Mosley agitavo Didžiąją Britaniją siekti tariamos taikos su naciais. Tos pačios gegužės 23 d. jis buvo sulaikytas. Bene visą karą O.E.Mosley praleido už grotų taip ir nepareiškus jam oficialių kaltinimų. 1977 m. dainininkas Elvis Costello (1954) jo garbei sukūrė dainą "Menkesnis už nulį" ("Less Than Zero").

Tuo metu anapus Atlanto taip pat netrūko spalvingų reiškinių bei asmenybių. Antisemitizmu garsėjęs automobilių pramonės karalius Henry Fordas (1863–1947) milžiniškomis pinigų sumomis rėmė Vokietijos nacių partiją, kai joje dar tebuvo anekdotų verti politiniai marginalai. Karo metu H.Fordas finansavo judėjimą, pasivadinusį "Pirmiausia Amerika komitetu" ("America First Committee"). Ši organizacija, vėlgi prisidengdama taika, siekė šimtaprocentinio JAV atsiribojimo nuo įvykių Europoje ir kitose pasaulio dalyse.

Per trumpą savo egzistavimo laikotarpį ji spėjo pritraukti 800 tūkst. narių (veikla pradėta 1940 m. rusėjo 4 d., o nutraukta 1941-ųjų pabaigoje po Perl Harboro užpuolimo). Šį judėjimą, vienijusį turtingus, žinomus ir antisemitizmu garsėjusius asmenis, įkūrė Jeilio universiteto teisės studentai, o jo veidu tapo pirmasis Atlantą perskridęs aviatorius Charlesas Augustus Lindberghas (1902–1974).

1941 m. rugsėjo 11 d. žymusis lakūnas pareiškė, esą žydai, susimokę su britais bei Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) administracija, siekia įtraukti amerikiečius į karą.

Kita organizacija, siekusi tų pačių tikslų kaip ir "Pirmiausia Amerika komitetas", buvo atvirai nacizmą šlovinusi organizacija "Vokiečių amerikiečių sąjūdis" ("German American Bund").

Naciai dėjo daug pastangų, kad įkurtų savo filialą JAV. Jau XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje ten ėmė reikštis nacizmui simpatizuojančios jėgos. 1933 m. gegužę Rudolfas Hessas (1894–1987) įpareigojo vokiečių kilmės emigrantą ir nacių partijos narį Heinrichą Spanknobelį (1893–1947) sukurti stiprią nacistinę organizaciją JAV teritorijoje. Tai buvo padaryta tų pačių metų liepą.

Grupuotė "Naujosios Vokietijos draugai" ("Friends of New Germany") susikūrė, susivienijus smulkesnėms nacistų gaujoms. Ji jungė 5–10 tūkst. narių, kurie daugiausia veikė Niujorke. Jie rašė propagandinius straipsnius, infiltravosi į nepolitines vokiečių sueigas bei agitavo boikotuoti žydišką produkciją.

Vis dėlto vidaus intrigos H.Spanknobelį greitai išstūmė iš lyderio posto, o jau 1933 m. spalį jis buvo pripažintas neužsiregistravusiu užsienio agentu ir deportuotas.

1935 m. R.Hessas eliminavo "Naujuosius Vokietijos draugus", o jų nariams nurodė pereiti į naują politinę draugiją "Vokiečių amerikiečių sąjūdį". Jos vadu tapo Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) veteranas Fritzas Julius Kuhnas (1896–1951), turėjęs JAV pilietybę. Naujosios organizacijos nariai rengė maršus po Niujorką šalia nacistinės atributikos nešdami ir JAV vėliavą, tuo norėdami parodyti, kad nacionalsocializmą ir amerikietiškumą įmanoma suderinti.

Be nuolatinių mitingų ir smurtinių konfrontacijų su opozicija, amerikietiški naciai įkūrė begalę vasaros stovyklų visose JAV, kuriose buvo mokoma nacistinės ideologijos, kultūros bei gyvenimo būdo. Žinomiausia jų – Siegfriedo stovykla Yanphanko gyvenvietėje, Long Ailendo (Niujorko valstijoje).

1939-ųjų vasarį įvyko žymiausias JAV nacių mitingas, kai daugiau nei 20 tūkst. asmenų susirinko uždaroje "Madison Square Garden" arenoje.

Vėliau tais pačiais metais JAV valdžia apkaltino F.J.Kuhną pasisavinus 14 tūkst. dolerių, priklausančių "Sąjūdžiui". Už šių pinigų pradanginimą ir vengimą mokėti mokesčius, jis buvo nuteistas ir įkalintas, o po karo taip pat deportuotas į Vokietiją. Po F.J.Kuhno arešto "Sąjūdis" nebeatsigavo.

Nepaisant, to, jog JAV dar nebuvo įsitraukusi į karą, jos valdžia pradėjo griežtą kovą su nacizmo propaganda ir Reicho režimui simpatijas jaučiančiais asmenimis. 1942 m. gruodį JAV spaudoje grupė žymių vokiečių kilmės amerikiečių išplatino atsišaukimą, smerkiantį A.Hitlerio ideologiją bei santvarką, vadindami juos Vokietijos istorijos gėda.