JIS ŽADĖJO SUGRĮŽTI

Šių metų vasario 17 d. mirė George‘as Mendosa. Teigiama, jog būtent jis 1945-ųjų rugpjūčio 14 d., išgirdęs apie karo su Japonija pabaigą, puolė bučiuoti visas gatvėje sutiktas moteris.

Besibučiuojant su nepažįstama medicinos sesele (veikiausiai tai buvo Greta Zimmer Friedman, mirusi 2016 m. rugpjūčio 8 d.), juos nufotografavo Alfredas Eisenstaedtas (1898–1995). Tai, kas šiandien "Facebook" inkvizicijos būtų pripažinta seksualiniu priekabiavimu, tuomet papuošė žurnalo "Life" viršelį.

JAV įsitraukė į karą 1941 m. gruodžio 7 d., kai Japonijos pajėgos subombardavo bazę Perl Harbore, Havajuose. Šis išpuolis buvo tik dalis kruopščiai sustyguoto plataus masto puolimo. Praėjus kelioms valandoms nuo atakos Perl Harbore, japonai puolė britų koloniją Honkongą (užėmė gruodžio 25 d.) bei apšaudė amerikiečių aerodromus Filipinuose.

Iš karto po to generolo Masaharu Homma (1887–1946) vadovaujama 14-oji armija išsilaipino Batano saloje, esančioje šiauriau Lusono salos. Tuo pat metu Japonijos pajėgos skverbėsi į Tailandą, Malaiziją, puolė Guamo bei Veiko salas bei priartėjo prie kitos britų kolonijos – Singapūro. Šio miesto gyventojus buvo užvaldžiusi iliuzija, jog Singapūras – nepaimama tvirtovė. Panašius miražus regėjo ir amerikiečių pajėgos Filipinuose.

Po pralaimėjimo 1898-ųjų kare Ispanija perleido šią savo koloniją Jungtinėms Valstijoms, tokiu būdu leisdama įsitvirtinti JAV Ramiojo vandenyno regione.

JAV pajėgų vadas Douglasas MacArthuras (1880–1964) turėjo planą, jo nuomone, padėsiantį atlaikyti japonų puolimą. Idėja – sutelkti visas amerikiečių pajėgas Batano pusiasalyje, pietvakarinėje Lusono salos dalyje ir stengtis išsilaikyti iki JAV laivyno atvykimo. Planuota, kad kartu su amerikiečiais turėtų gintis ir jų parengti vietiniai Filipinų salų gyventojai.

"Gabūs, itin disciplinuoti ir be galo lojalūs JAV", – tik geriausiais žodžiais veteranai po daugelio metų apibūdins savo auklėtinius ir buvusius kovos draugus filipiniečius.

Vienintelis vado plano trūkumas buvo tas, kad laivynas neatvyko. Nes Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija bei Kinija ką tik paskelbė karą Japonijai, o Trečiasis reichas – JAV (tikėdamasis japonų paramos puolant sovietus).

JAV karo mašina dar tik ruošėsi įsivažiuoti. Be to, svarbu ir tai, kad kone visa Filipinuose JAV dislokuotų pajėgų technika buvo pasenusi – jų šautuvai neatitiko XX a. 5-ojo dešimtmečio standartų, o artilerija ir šalmų bei kepurių stilius siekė 1917 metus.

Nuo 1942 m. sausio 7 d. vykusiose kautynėse amerikiečiams ir filipiniečiams teko naudotis tuo, ką turi, ir kęsti karštį, badą, troškulį bei maliariją. Vos per keturis mėnesius Japonijos pajėgos užėmė ne tik Filipinus, bet ir britų kolonijas: Birmą (nuo 1989 m. Mianmaras), Malaiziją bei Singapūrą, olandams priklausančią, naftos turtingą Sumatrą, taip pat Naująją Gvinėją bei daugybę smulkesnių europiečių ar amerikiečių kolonizuotų salų. Kilo reali grėsmė Australijai, Indijai ir Naujajai Zelandijai.

1942 m. vasario 19 d. Australijos miestą Darviną pirmą kartą žemyno istorijoje bombardavo japonų lėktuvai. Po trijų dienų Filipinuose D.MacArthuras gavo asmenišką prezidento Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) įsakymą bėgti.

Tai visai palaužė jo vyrus, tačiau itin daug dėmesio įvaizdžiui, spaudai ir psichologinėms operacijoms skiriantis karo vadas, atvykęs į Australiją, susprogdino tikrą viešųjų ryšių užtaisą. Jis garsiai pareiškė: "Aš dar grįšiu." Ir tai buvo tiesa. Nuo tos dienos šiam karvedžiui konfliktas su Japonija tapo asmeniniu principo reikalu – jis pasiryžo nenurimti tol, kol, įsikandęs savo pypkę, išdidžiai įžengs į Tekančios Saulės imperiją.

Po D.MacArthuro pasitraukimo, pajėgų vadais Filipinuose paskirti Jonathanas Mayhey Wainwrightas IV (1883–1953) ir Edwardas Postellas Kingas Jaunesnysis (1884–1958). Pastarajam teko skaudi dilema – tęsti kovą ir leisti, kad jo vyrus išskerstų japonai, ar pasiduoti. Jis pasirinko antrąjį variantą. 1942 m. balandžio 9 d. tūkstančiai amerikiečių bei filipiniečių sudėjo ginklus ir pasidavė japonams.

Kitą dieną prasidėjo Batano mirties žygis. Beveik 80 tūkst. karo belaisvių, svilinant saulei, buvo verčiami eiti be maisto ir vandens daugiau nei 100 kilometrų į O‘Donnello karo belaisvių stovyklą, kur jie trejus metus laukė D.MacArthuro sugrįžimo. Žygio metu nemažai kalinių buvo nušauti arba nukirsdinti vienu kalavijo kirčiu.

Panašiai elgtasi su belaisviais visose japonų užimtose teritorijose, o Birmoje daugiau nei 60 tūkst. belaisvių buvo verčiami tiesti geležinkelį, kuris sujungtų užimtas žemes ir leistų japonams greičiau telkti pajėgas prie Indijos sienos.

Nepaisant šios sąjungininkų nesėkmės, amerikiečių karo mašina vis labiau įgavo pagreitį. Siekiant pakelti kovos dvasią, JAV valdžia ruošė rizikingą planą – Tokijo bombardavimą. 1942 m. balandžio 18 d. nuo lėktuvnešio "USS Hornet (CV-8) denio pakilo 16 lėktuvų "B-25", pilnų bombų ir degalų. Šiai operacijai vadovavo aviatorius Jamesas Haroldas Doolittle‘as (1896–1993).

Šita avantiūra nepadarė tiek materialinės žalos, kiek 1944–1945 m. sąjungininkų vykdyti Japonijos miestų bombardavimai, tačiau ji pademonstravo amerikiečių ryžtą, o psichologiniu bei propagandos požiūriu, tai buvo itin skaudus dūris į pačią Tekančios Saulės imperijos širdį. Jis priminė japonų lyderiams, kad šie užmigo ant laurų, tad siekiant galutinai išstumti JAV iš regiono, būtina užimti amerikiečių bazę Midvėjaus saloje.

Perl Harboro atakos architekto Isoroku Yamamoto (1884–1943) vedamos milžiniškos laivų ir lėktuvų pajėgos nežinojo, kad amerikiečiai iššifravo slaptą japonų kodą ir pasiruošė gynybai.

1942 m. birželio 4–7 d. įvyko vienas svarbiausių viso karo mūšių. Japonų lėktuvai puolė Midvėjaus salą, o iš admirolo Chesterio Williamo Nimitzo (1885–1966) lėktuvnešių pakilę amerikiečių pilotai triuškino japonų pajėgas.

Japonų povandeninis laivas nuskandino amerikiečių lėktuvnešį "USS Yorktown (CV-5), tačiau JAV pajėgų lėktuvai į jūros dugną pasiuntė net keturis Tekančios Saulės šalies lėktuvnešius. Nuo šios akimirkos sąjungininkai perėmė iniciatyvą kare.