Ką reiškia būti lietuviu? Šis klausimas visuomet aktualus, bet ypač per tautos šventes ir tarp jų, kaip, pavyzdžiui, dabar, jau praėjus Vasario 16-ajai, bet dar neatėjus Kovo 11-ajai. Čia mums mintis sužadinti galėtų analogiškas klausimas apie buvimą vokiečiu. Jį iškėlė Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.

Prieš XIX amžiuje užgimstant ir stiprėjant nacionalizmui, kuris XX a. pasiekė neigiamą apogėjų, sąvoka „būti vokiečiu“ reiškė ir kažką kita – būtent kosmopolitiškumą ir laisvosios dvasios galią. Taip Vokietijos radijui kalbėjo germanistas Dieteris Borchmeyeris.

Jo nuomone, „buvimo vokiečiu esmė glūdi tame, ką rašytojas Thomas Mannas (1875–1955) vadino „pasauliniu vokiškumu“. Tai reiškia, kad vokiškumas neištirpsta nacionaliniame elemente, nesutampa su etniškumu ar su politine tauta, bet savo europietiškumu ir žmogiškumu iškyla viršum tautos“.

Net ir Richardas Wagneris (1813-1883) visada akcentuodavo, jog „vokiškumas niekada neišsitenka nacionalinėse ar etninėse ribose“, bet įstengia sulydyti skirtingas kultūras.

Ši mintis ilgai tarnavo vokiškosios kultūros matu. „Juk tai sudarė dvasinės vokiečių kultūros J. W. Goethes amžiuje pagrindą, – sakė D. Borchmeyeris, – ir tik po to atėjo nacionalizmas, kuris Goethei kėlė siaubą.“

Vis dėlto daugelio kultūros darbuotojų kosmopolitiškumas kartais irgi persimušdavo į vokiečių pranašumo įsivaizdavimus. Štai kompozitoriui Arnoldui Schoenbergui (1874–1951), dvylikatonės muzikos išradėjui, priskiriamas teiginys, kad „šis dodekafonijos metodas užtikrins vokiečių muzikos pirmavimą ištisam šimtmečiui“.

„Šitoks „pasaulinio vokiškumo persimušimas į pasaulio užvaldymo idėją“ pasireiškia nuolatos, – teigia D. Borchmeyeris, – ir pats Thomas Mannas tą yra puikiai pastebėjęs, sakydamas, jog „tai, kas geriausia, gali išvirsti į blogį, nes kaip tik geriausiose kosmopolitiškumo tradicijose glūdi pavojus  užgimti pranašumo pojūčiui.“

Panašų dalyką D. Borchmeyeris užčiuopia ir poeto Heinricho Heines (1797–1856) atveju: „Jis buvo labai kosmopolitiškai nusistatęs ir manė, jog kaip žydas galėsiąs būti itin tikru vokiškumo egzemplioriumi, nes tarp buvimo žydu ir buvimo vokiečiu esąs giluminis ryšys.

Bet jis taip pat manė, kad visas pasaulis turėtų tapti vokišku: viskas turėtų persiimti švietėjiška, kosmopolitine, bet ne šovinistine dvasia.“ Todėl H. Heine baisiai kentėjo nuo to, kad „teutoniniai“ vokiečiai nenorėjo suprasti, jog ir jis, žydas, gali būti visateisis, šimtaprocentinis vokietis.

Pagal H. Heine koncepciją, prūsiškoji Vokietija kilometrais nutolusi nuo kosmopolitinės, universalistinės vokiškumo idėjos.

Anot Dieterio Borchmeyerio, ir šiandien, atsakant į klausimą „o kas yra vokiška?“, svarbu nepamiršti „klasiškosios vokiškumo sampratos, kuri yra kosmopolitinė ir puikus dvasinis vaistas nuo bet kokio nacionalizmo“.

Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ taip pat kalbino ir rašytoją Jagoda Marinič, kuri save vadina „brūkšneline vokiete“, taigi vokiete-kroate,  tokia tapusia dėl savo „migracijos istorijos“, nes, kaip sakė ji, „kiekvienas juk kažkur prasideda ir pradeda“.

„Kai aš patenku kažkur kitur, tai ir yra nauja pradžia, kuriai tačiau neleistina užgesinti senosios pradžios. Šitame špagate visuomenė šiandien turi išgyventi, o tai reiškia, kad dabar darosi vis sudėtingiau su žmonėmis susipažinti ir juos iš tiesų pažinti, nes jie tokie skirtingi.

Pati autorė gimė 1977 m. Švabijos provincijoje kaip iš Kroatijos pakviestų vadinamųjų darbininkų svečių („Gastarbeiterių“) duktė. Jai bendravimas kieme ir gatvėje su skirtingiausių tautybių vaikais buvo labai malonus – „mes buvome tiesiog Europa“, – prisiminė ji.

Ši vaikystė jai ir tapo stuburo smegenimis politiniam ir literatūriniam darbui.  Vos 20-ies sulaukusi ji jau publikuoja pasakojimus garsiojoje „Suhrkamp“ leidykloje, vėliau ji nominuojama Bachmanno prizui.

Savo naujausioje knygoje „Made in Germany. Kas yra vokiško apie Vokietiją?“ Jagoda Marinič, dabar jau ir Tarpkultūrinio centro Heidelberge viena iš steigėjų, pasakoja apie Vokietiją kaip imigrantų šalį, kuri tuo savo bruožu vis labiau panašėja į labai daug įvairiausių žmonių pritraukiančias Jungtines Amerikos Valstijas.

„Tik mes vokiečiai, – sako J. Marinič, – vis dar negalime susitaikyti su savo pačių patrauklumu ir jaučiame iš šio savo patrauklumo grėsmę sau patiems.“

Prie to tegaliu pridurti, kad lietuviškumą irgi derėtų suprasti plačiai, kaip priimantį, ne atmetantį kitas tautas.

Rašytojos nuomone, su integracija susijusių sunkumų Vokietijoje priežastis gali glūdėti toje šalyje labai paplitusiame „hierarchiniame mąstyme“: „Nuo seno mes Vokietijoje esame pripratę žiūrėti į viršų, į aukštuomenę, kurioje žmonės turi privilegijų, įsigytų gimstant, ir tai mums įrašyta į galvas“.

Vietoj to ji pati norėtų, kad būtų pagerintas ir sustiprintas „demokratinis švietimas“, nes „demokratija iš tiesų reiškia žmonių lygiavertiškumo pripažinimą, vienodų galimybių jiems suteikimą“.

„O man be to dar įdomu ir tai, ką kiti žmonės, ką kaimynai sugeba“, – toliau Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje dėsto iš Kroatijos atvykusių darbininkų šeimoje gimusi vokiečių rašytoja ir pabrėžia, kad dabar jai labai malonu Vokietijoje gyventi, nes ši šalis, jos naujoji tėvynė, tampa gyvesnė.

Prie to tegaliu pridurti, kad lietuviškumą irgi derėtų suprasti plačiai, kaip priimantį, ne atmetantį kitas tautas, ir iš jų išsiskiriantį tuo, kad lietuviai – tai siekinys, dėl savo sąžiningumo, darbštumo, sumanumo ne tik visur kviečiami, bet ir savo pačių laisvoje žemėje gali kurti geresnį, sotesnį, ramesnį gyvenimą sau patiems ir visiems kitiems, joje gyvenantiems ar į ją sugrįžtantiems, ar atklystantiems.