MAŽU APSIGINSIM

Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema: iš kur paimti euriukų. Ir šoviniai praverstų. O varge, kiek išlaidų vargšeliui Jonui.

Paskaičiuota, kad pirkdamas gerą automatą, vargšelis Jonas nuo šeimos biudžeto turėtų atsegti 4 proc. euriukų. Nežlugdanti suma, bet tik ne vargšeliui Jonui. Jam teks tartis su visais savo šeimos sluoksniais – sūnumi, sutuoktine, uošve ir net kaimynu Fedia, nes uošvė su juo paflirtuoja, ir anas jai yra kone pagrindinis patarėjas. Dabar primeskime. Sūnui reikia naujesnio telefono. Žmona būtinai užsimanė atostogų į Turkiją. Ir uošvienė kartu norėtų, mat tarp senjorų plinta nauja vakarietiška mada – gyventi oriai.

Vargšelis Jonas galvoja, kad tos vakarietiškos mados vien tik problemas kelia. Jo nuomone, oraus gyvenimo madų galima vaikytis gyvenant kur nors Šveicarijoje, o Lietuvoje orus gyvenimas gaminamas mažais kiekiais, yra tik pasipuikavimo būdas ir dalijamas kaip deficitinė prekė sovietmečiu. Net Fedia iš uošvienės juokiasi, sakydamas, kad lietuviai negalės įpirkti oraus gyvenimo. O jei dar nuo šeimos 4 proc. atsegsi, tai net degtinei gali pritrūkti. Todėl geriau turėti kačergą ir degtinės dėžę negu automatą ir kiauras kelnes. Taip sako Fedia ir uošvienė tiki. Tačiau į Turkiją vis tiek nori. Tai važiuok pas Fedios gimines į Kislovodska. Ne – į Turkiją, ir viskas.

Jonas geras žmogus. Jis norėtų sukurti gerą gyvenimą sūnui ir žmonai. Tačiau kaip tada atsegti 4 proc.? Jonas ne kartą girdėjo, kad gyvenimas Lietuvoje dabar geras kaip niekad. Bet uošvė sako, kad tai ne prieš gera. Tai ženklas, kad tuoj viskas pablogės, nes Lietuvoje gyventi ilgai ir laimingai nerealu. Galima tik trumpai ir laimingai arba ilgai ir nelaimingai. Ir liko Jonas prie kačergos. „Mažu kaip nors apsiginsim“, – vylėsi jis.