POETŲ AR MIESTŲ KARAS?

Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, šio miesto grąžinimą pavertęs okupacijos prologu. 

Sovietmečiu abiejų sostinių konkurencija virto daugiasluoksne priešprieša. Nors jaunimas mušdavosi dainų žodžiais ar kumščiais dėl merginų ar tiesiog norėdami išsidūkti, skirtybių tarp vilniškių ir kauniečių būta išties nemenkų. Reginių persisotinusi dabartinė sostinė ir laikinoji, įkalinusi save antirinkodaros šūkyje „Ir Kaune galima gyventi“, iš naujo viena kitą atrado tik prieš gerą dešimtmetį. Anaiptol ne dėl politikų puoselėtos rožinės dvimiesčio idėjos. Sostinių abipusę nemeilę aptirpdė kultūra. Vilniečiai į Kauną ėmė traukti dėl dešimtmečius čia buvusios, bet ūmai atrastos tarpukario architektūros (2022-aisiais – dar ir KEKS reginių), renginių „Žalgirio“ arenoje, kauniečiai – į MO ir visus kitus Vilniaus muziejus, teatrus, labai rimtų ir labai lėkštų pramogų vietas.

Kultūra sujungė, kultūra, atrodo, ir vėl išskirs. Jau dešimtmetį literatų patarta Kauno miesto taryba rinkdavo Maironio premijos laureatus, tapdavusius ir „Poezijos pavasario“ laureatais. Kauno miesto tarybai šiuo klausimu atsiribojus nuo Lietuvos rašytojų sąjungos „centro“, įvyko tai, ką dar prieš -niolika metų sakė vienas vilniškis poetas (po išsakytos kritikos, tiesa, pats vainikuotas Kaune) – sostinei nebeliko priežasčių nemanyti, kad Kaunas savinasi privilegiją išrinkti Metų dainių.

Senas sostinių nesantaikos pūlinys, matyt, niekur nedingo – tyliai tvenkėsi. Šiemet praplyšo.

Prasidedantį „Poezijos pavasarį“ Lietuvos rašytojų sąjunga pasveikino naujove – paskelbdama savąjį, tikrąjį, festivalio laureatą. Nuo šiol literatūros muziejaus sodelyje Kaune bus apdovanojamas „tik“ Maironio premijos laureatas. Pagrindinis „Poezijos pavasario“ dainius bus pagerbiamas Vilniuje, visai nepoetiškoje miesto rotušėje. Kas tapo tikrąja tokio sprendimo priežastimi – pakeista Maironio premijos skyrimo tvarka, šiųmetės kauniškės laureatės pavardė, jos kūryba, bendras karingas fonas ar senos nuoskaudos – telieka poetų paslaptimi. Kuo daugiau švenčių, premijų, jomis pagerbtų (ir paremtų) kūrėjų, tuo mums, skaitytojams, geriau. O seno sostinių karo naują mūšį stebintiems klaipėdiečiams – pats metas sugalvoti savąją poezijos šventę.