POLITINĖS ORIENTACIJOS RĖMAI

Teigiama, kad pirmosios Vokietijos nacionalsocializmo doktrinai atstovaujančios koncentracijos stovyklos buvo įsteigtos dar 1933-iųjų pavasarį. Iš pradžių tai tebuvo specializuotos įkalinimo įstaigos, į kurias Trečiojo reicho valdžia suvarė kairiuosius radikalus, nuosaikesnius socialistus ir visus kitus, kuriems pavyko priklijuoti "komunisto" etiketę.

Tų laikų Vokietijoje tarp nacionalsocializmo atstovų ir klasikinių marksistų būta nemažai priešiškumo. Abi politinės jėgos siekė tų pačių XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominio kracho išvargintų ir dėl ateities nerimaujančių rinkėjų prielankumo.

Marksizmo ir nacionalsocializmo šulai savo propagandiniuose pasirodymuose dažnai negailėdavo vieni kitiems aštrių žodžių, o žemesnėms kastoms priklausantys partijų sektantai neretai susiremdavo kruvinose gatvės grumtynėse.

1930 m. sausio 14 d. per vieną nacionalsocialistų ir komunistų susidūrimą buvo pašautas eilinis nacių grupuotei priklausęs mušeika Horstas Ludwigas Georgas Erichas Wesselis (1907–1930). Vėliau jo sukurtos eilės apie Raudonojo fronto nužudytų draugų dvasias, žygiuojančias gyvųjų gretose, buvo panaudotos kuriant oficialų nacių partijos himną.

Požiūris, kad naciai ir komunistai buvo dvi priešiškos, net minties apie savo antipodo egzistavimą pakęsti negalinčios jėgos, išliko populiarus iki šių dienų, tačiau tais laikais už viso fasadui skirto priešiškumo vyko žymiai įdomesni ir suktesni politiniai žaidimai.

1956 m. išleistuose memuaruose Trečiojo reicho žvalgybos tarnybos SD (vok. Sicherheitsdienst) pareigūnas Walteris Friedrichas Schellenbergas (1910–1952) pateikė kiek kitokią, 1967 m. gimusiems Didžiojo tėvynės karo veteranams ne itin malonią interpretaciją.

Jis tvirtino, kad Vokietijos komunistų partiją nuo 1929 m. pasiekdavo SSRS caro Josifo (1878–1953) nurodymai pagrindiniu priešu laikyti ne Adolfo Hitlerio (1889–1945) nacionalsocialistus, o socialdemokratus.

Memuaruose taip pat teigiama, kad būtent Trečiojo reicho slaptosios tarnybos perdavė sovietams informaciją apie neva Michailo Tuchačevskio (1893–1937) rengiamą sąmokslą nuversti Josifo režimą. Šią informaciją Trečiojo reicho tarnybos gavo iš buvusio baltagvardiečio Nikolajaus Skoblino (1892–1938), kuris veikiausiai buvo ir pačių sovietų šnipas.

Sovietų atstovai ne tik priėmė tai už gryną pinigą, bet ir sumokėjo tris milijonus aukso rublių, kurių paprašė W.F.Schellenbergo viršininkas Reinhardas Heydrichas (1904–1942). M.Tuchačevskis buvo suimtas. Vėliau jis ir jo artimieji buvo likviduoti SSRS struktūrų (bolševikų partijos, NKVD, Raudonosios armijos) per didįjį valymą (1936–1938).

Panaši partijos dezinfekcija nuo nepageidaujamų kadrų vyko ir Trečiajame reiche 1934 m. vasarą. Teigiama nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. buvo likviduoti mažiausiai 85 asmenys. Daugelis jų kėlė politinę grėsmę nacių partijos grietinėlei arba galėjo turėti informacijos, pakenksiančios A.Hitlerio įvaizdžiui.

Vienas svarbiausių nacių partijos valymo taikinių buvo storulis Ernstas Julius Güntheris Röhmas (1887–1934), "rudmarškiniais" vadinamos organizacijos SA (vok. Sturmabteilung) vadas. SA buvo sukarintas nacionalsocialistų partijos padalinys, kurio pagrindą sudarė solidarumo išsiilgę ir ekonominių negandų prislėgti Vokietijos alaus užeigų lankytojai, pagiežos kamuojami Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) veteranai ir jiems į sūnėnus bei vaikus tinkantys miestų chuliganėliai.

Ši organizacija, sėdama baimę ir smurtą, itin daug prisidėjo prie nacionalsocialistų partijos kilimo. Jos įtaka vis labiau augo, o narių gretos gausėjo. Tai kėlė nerimą profesionalios Vokietijos kariuomenės šulams, kurių bendradarbiavimo troško A.Hitleris, ir erzino kitą nacistinę organizaciją SS (vok. Schutzstaffel), į kurią būdavo priimami tik tobulai arijų rasės kriterijus atitinkantys asmenys.

Kartu su gausėjančiomis gretomis didėjo ir E.J.G.Röhmo, girtuoklio bei atviro seksualinių mažumų atstovo, leidusio savo meilužiams kopti karjeros laiptais SA, pasitikėjimas savimi, o dėl familiaraus elgesio ir itin artimo daugelį metų trukusio broliavimosi su fiureriu žiniasklaidoje ėmė sklisti pikantiški gandai apie paties A.Hitlerio lytinę orientaciją.

Kartu su diktatūros stiprėjimu augo ir naujosios Vokietijos valdžios priešiškumas žydams, tačiau apie absoliutų judėjų sunaikinimą dar nebuvo atvirai kalbama. Tuo metu nacionalsocialistinio režimo neapykanta apsiribojo gąsdinimais, SA rengiamais užpuldinėjimais, diskriminuojančių įstatymų leidimu, žydų parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų boikotu bei itin atvira antisemitine propaganda.

Kai kuriems pasiturintiems žydų tautos asmenims pavyko emigruoti, jie buvo priversti palikti didžiąją dalį savo turto. Vėliau, prie Trečiojo reicho prijungus Austriją, emigruoti nusprendė ir žymus kokaino mylėtojas, biologinis psichoanalizės tėvas Sigmundas Schlomo Freudas (1856–1939).

Vieni Vokietijos gyventojai džiaugėsi naujosios valdžios priimtais sprendimais, kiti prisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių. Daugeliui vokiečių, net ir tų, kurių širdyse nebuvo vietos liguistam antisemitizmui bei smurtui, kaimynų žydų ir politikos opozicionierių likimas paprasčiausiai nerūpėjo.

Panašių nuostatų laikėsi ir kai kurie demokratinių valstybių veikėjai. Tie, kurie viešai nedemonstravo susižavėjimo naujuoju Vokietijos režimu, suokė giesmes, skelbiančias, kad su nacionalsocializmo atstovais būtina kalbėtis, susitarti, ieškoti kompromiso.

Antai airių kilmės amerikietis verslininkas Josephas Patrickas Kennedy‘s (1888–1969), būsimojo JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy'io (1917–1963) tėvas, eidamas ambasadoriaus Londone pareigas, itin atkakliai savo viršininkams Vašingtone įrodinėjo, kad Jungtinės Valstijos privalo kuo labiau atsiriboti nuo Europoje vykstančių procesų ir jau dabar užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Trečiuoju reichu.

Tai faktai, kuriuos Holivudas, CNN ir JAV Demokratų partija mielai nustumtų į žmonijos atminties užkaborius.