PRASMĖS ILGESYS

Kiek čia galima apie tą politiką? Laikraščius skaito ne tik vyrai, bet ir moterys. Reikia ko nors apie emocijas ir prasmę. Taip perspėjo viena pastabi skaitytoja, kurios įžvalgos kartais kiaurai persmelkia atsibodusią tikrovę, atskleisdamos joje spalvotų būties derinių.

Išties, kodėl gi vis dar reikia mąstyti apie prasmę? Juk, regis, tokia mada jau kadaise pamiršta sykiu su semantika ar egzistencializmu. Skaityti J.-P.Sartre'ą ar S.Kierkegaardą šiais laikais nėra kada, o B.Pascalis pas mus mirė sykiu su L.Donskiu. Esame patekę į epochą, kuri iki šiol vadinasi postmodernizmu ir kuriai, anot A.J.Greimo, būdingi beprasmį gyvenimą gyvenantys žmonės.

Išties A.J.Greimas, kurio metais paskelbti 2017-ieji, buvo teisus. Žmonės negalvoja ne tik apie būties, bet ir savo poelgių prasmę, nes taip paprasčiau, o ir visai nemąstyti yra labai patogu. Čia panaudon ima rikiuotis stereotipai, kurie laikinai išsprendžia prasmės ilgesio klausimą, apaudami kasdienybę banalių reikšmių protezais.

Tačiau tai žeminanti išeitis. Gyventi taip, kaip reikia, ir taip, kaip gyvena visi nominalieji, taip pat gali būti pasmerkimas.

Racionalesnis sprendimas – prasmę susikurti patiems. Projektuojant naują savo paties pradą ir klišėmis neparemtus siekinius, panašius į tuos, kurie užfiksuoti Magister Ludi stiklo karoliukų žaidime, Jozefo K. proceso dramoje arba Felikso Krulio avantiūrizme. Kad atsirastų ne tik nauji pojūčiai, bet ir jų dermės, paveikiančios likimą.

Atskirų, bet magiškai susijusių garsų deriniuose gimsta muzika. Panašiai iš emocijų atsiranda jausmai, kurie suteikia galimybę pasiekti naują būties kokybę. Tai visai kas kita nei padrikos jausenos kasdienos rutinoje. Tai ir kita savęs bei žmonių pajautos kokybė, kuri, matyt, ir yra viena sudedamųjų prasmės dalių. Tik tai, ką mes gebame pajausti ypatinga, gali pakeisti mūsų gyvenimą ir pagaliau suteikti jam prasmę.