Šiandien Italija atsisveikina su Silvio Berlusconi, kuris buvo ne tik rekordiškai daug metų poste išbuvęs šalies, premjerus keičiančios it kojines, Vyriausybės vadovas.

S. Berlusconi buvo pirmasis naujojo tipo politikas, kai į valstybės valdymą žiūrima kaip į verslo projektą su paklausos tenkinimu, bet be socialinės atsakomybės. Jis buvo Europos dešiniųjų populistų kelrodis, pirmasis praktiškai įgyvendino politikos atvirkštinės ekranizacijos schemą. Silvio įrodė, kad iš politinio nieko gali tapti viskuo, iš Il Nano (nykštuko, kaip pašaipiai jį vadino oponentai) – Il Cavalere (riteriu, kuriuo jis save mėgo vadinti). Tam nereikia giliamintiškų politinių programų, vizijų – tik televizijos. Šis žinių sklaidos kanalas tapo pagrindine priemone ir Donaldui Trumpui, ir Vladimirui Putinui. Tik, skirtingai nei jo amerikietiškasis klonas, Silvio nesugebėjo pergyventi technologinės revoliucijos, kitaip nei V. Putinas – neturėjo represinio aparato, kuris iš ekrano apkvailintą minią jėga laikytų toje dirbtinai sukurtoje tikrovėje.

Jis ignoravo, kad nuo 2011-ųjų, kai pagaliau buvo priverstas palikti premjero postą, pasaulis gerokai pasikeitė.

 

S. Berlusconis ir pats liko savojoje susikurtoje tikrovėje. Jauninimo industrijos priemonėmis su senatve beviltiškai kovojęs Silvio nepriėmė ne tik senatvėje neišvengiamų kūno permainų. Jis  ignoravo, kad nuo 2011-ųjų, kai pagaliau buvo priverstas palikti premjero postą, pasaulis gerokai pasikeitė. Dėžes raudonojo vyno mainais į degtinę savo senam draugui į Maskvą Silvio siuntė net ir tada, kai įsiveržęs į Ukrainą V. Putinas pasidarė vis labiau toksiškas. Kai pernai dėl plataus masto Rusijos invazijos apkaltino Ukrainos prezidentą, ir pats S. Berlusconi tapo toksiškas. Pikantiškų „bunga bunga“ vakarėlių mėgėjo viešas seksizmas virto nebetoleruojama beskonybe, už kurią gali grėsti ir teisiniai nemalonumai, o naujo karo sukrėsta Europa politinių gešeftų kultūrą pakeitė vertybiniais susitarimais. S. Berlusconi išėjimas žymi neišvengiamą senojo modelio populizmo eros pabaigą.