Prieš kelias dienas praūžusios Mindauginės – paskutinė šiemet su šalies istorija susijusi šventė, tad nieko keista, kad daugiau ar mažiau viešos diskusijos krypsta būsimojo valstybės atkūrimo šimtmečio tema.

Apie tai, ką pasakytų žvelgdamas į nūdienos valstybę mūsų romantizuotas iš tikrųjų anaiptol ne toks jau romantiškas buvęs karalius Mindaugas. Ar kokia būtume tauta, jei šalies sienos būtų kaip Vytauto laikais. Na, ar apie tai, kaipgi švęsime atkurtos valstybės šimtmetį.

Respublikos įkūrimo šimtmetį jau šiemet žymintys suomiai, va, stato saunas net Paryžiuje ir JAV, mezga kojines savo karo veteranams, kepurėles – šimtmečio kūdikiams. O ką mes? Darbą vos pradėjusi kultūros ministrė ryžtingai sukritikavo pirmtakų indėlį. Esą negalima į šimtmečio minėjimo programą įtraukti stadiono statybos ar aikštės rekonstrukcijos. Su šia mintimi negalima nesutikti. Nors mes ir įpratome, bet laukti jubiliejų ar Seimo sprendimu tam tikram reiškiniui skirtų metų, kad sulopytume teatro stogą, pripirktume knygų bibliotekoms, suskaičiuotume piliakalnius ar išasfaltuotume kokį keliuką į signataro gimtinę – keista tradicija. Nacionalinio stadiono įkurtuvių ir atnaujintos Lukiškių aikštės šimtmečiui nesulauksime. O ko sulauksime mainais? Kur ir kokių šimtmečio minėjimo ženklų ieškoti, ko nepraleisti?

Atrodo, atsakymo niekas nežino. Bus dainų šventė Vilniuje, atskirose savivaldybėse pabirs projektų projektėlių, identiškų vykusiesiems ir ne šimtmečio metais, masiškumą Vasario 16-ąją garantuos vėliavytėmis mojuojantys mokinukai.

Kitaip tariant, kad visiems mums šimtmečio proga pirmiausia reikia vieno gero istorijos vadovėlio.

Taip svarstant apie tobuliausią šimtmečio minėjimą žvilgsnis užkliūva už įrašo socialiniame tinkle, kurio autorius džiaugiasi būsimu Lietuvos valstybės šimtmečiu. Tarsi nebūtų buvę šventojo Brunono akistatos su pagonimis, Mindaugas būtų karūnuotas kokiais 1918-aisiais, prieš pat Antano Smetonos inauguraciją. Akivaizdu – klaida ne gramatinė, o ir autorius – ne vienintelis, pasiklydęs istorijos sąvokose. Ar nebus taip, kad, žavėdamiesi didžiavyrių ir didmoterių atvaizdais ant marškinėlių, keliaudami žirgais ir motociklais iki Vytautą menančios Juodosios jūros, iš jubiliejų sąrašo ištraukdami po vieną tarpukario prezidentą, iš naujo atrasdami tautinį art deco nesugebame suverti šių simbolių į nuoseklų istorinį pasakojimą ir paprasčiausiai nebesuprantame, kas gi įvyko 1918-ųjų vasario 16-ąją. Kitaip tariant, kad visiems mums šimtmečio proga pirmiausia reikia vieno gero istorijos vadovėlio. O paskui galbūt laužų, marškinėlių, dainų ir torto su šimtu žvakučių.