TAIVANO ARCHIPELAGAS

Daugiau nei du dešimtmečius trukusi Kinijos kairiųjų ir dešiniųjų kova savo kulminaciją pasiekė 1948–1949 žiemą. 1948 m. lapkričio pabaigoje Rytų Kinijos armija (kairieji) apsupo ir nugalėjo VII dešiniųjų armiją netoli Sudžou miesto (Dziangsu provincija). Beveik tuo pat metu (tų pačių metų lapkričio pabaiga–pirmoji gruodžio pusė) Didžiosios lygumos armija (bolševikai) apsupo ir sunaikino piečiau buvusią XII dešiniųjų armiją.

Per daugiau nei du mėnesius trukusias kovas Chiang Kai-shekas (1887–1975) prarado per 550 tūkst. žmonių (dalis žuvo arba buvo sužeisti, dar kiti dezertyravo arba perėjo į komunistų pusę), o bolševikams atsivėrė kelias į Jangdzės upės slėnį bei Nandzingą (Chiang Kai-sheko sostinę) ir Šanchajų.

Prie Kinijos komunistų pergalės itin svariai prisidėjo ir didžioji marksizmo religijos skleidėja – Sovietų Sąjunga. Tuo metu sovietai buvo užėmę Mandžiūriją, Port Artūrą (dabartinio Daliano miesto Liaoningo provincijoje dalis) ir 1948 m. spalį neleido įplaukti dešiniųjų laivams. Kinų ekspertai šį SSRS indėlį menkina, tačiau faktas lieka faktu – jeigu ne sovietai, galbūt Kinijos ateitis būtų pasukusi kiek kitokiu keliu.

"Būna kelių, kuriais nereikia eiti. Būna kariaunų, kurių nereikia pulti. Būna miestų-tvirtovių, kurių nereikia šturmuoti. Būna vietovių, dėl kurių nereikia kautis", – skelbiama aštuntajame veikalo "Karo menas", priskiriamo išminčiui Sun Tzu (544–496 m. pr. Kr.) skyrelyje "Devyni pokyčiai".

Faktas lieka faktu – jeigu ne sovietai, galbūt Kinijos ateitis būtų pasukusi kiek kitokiu keliu.

Sunku pasakyti, ar tomis dienomis Chiang Kai-shekas skaitė šį jokioms laiko riboms ir kultūriniams rėmams nepavaldų veikalą, tačiau jis antrą kartą per savo karjerą nusprendė, kad stoti į lemiamą mūšį neverta.

Kadaise (1937 m. žiemą) jis nusprendė pasitraukti iš Nandzingo ir atiduoti šį miestą japonams. Megapolyje pasilikę žmonės sumokėjo siaubingą kainą, tačiau generalisimas galėjo tęsti savąją kovą.

Dabar Čiang Kai-shekui vėl liko trys galimybės – žūti, pripažinti pralaimėjimą arba susirasti jaukų kampelį, kaupti jėgas ir laukti naujos galimybės.

Chiang Kai-shekui įsikūrus Taivane, saloje buvo įvesta karo padėtis, o generalisimas su savo šalininkais pradėjo gana nuožmią komunistų (arba jiems prijaučiančių asmenų) medžioklę, per kurią veikiausiai nukentėjo ir nekalti žmonės.

Vienos partijos dominavimas, nepotizmas ir agresyvi opozicijos medžioklė dažniausiai nežada nieko gero, tačiau komunistų užvaldytose Kinijos vietovėse tuo metu dėjosi nepalyginamai baisesni dalykai. Bandymai įgyvendinti marksistinio pobūdžio reformas sukėlė klaikų, dešimtis milijonų žmonių pražudžiusį badą, o septintajame XX a. dešimtmetyje kovą su liaudies priešais pakeitė groteskiška kultūrinė revoliucija, per kurią niekas (net seni bolševikai) negalėjo jaustis ramiai.

Kol Mao (1893–1976) šalininkai kartojo Rusijos bolševikų klaidas, Chiang Kai-sheko "diktatūros" užvaldytas Taivanas užtikrintai žengė Pietų Korėjos, Honkongo, Singapūro ir Japonijos keliu. Prie ekonominio iškilimo prisidėjo ne tik salos žmonių (senbuvių ir naujakurių) darbštumas bei atvykėlių atsivežtas kapitalas, bet ir žemės reforma, ugdymo sistemos kūrimas, užsienio valstybių investicijos.

Svarbu paminėti faktą, kad Taivane įsikūrusi Chiang Kai-sheko valdžia vis dar atstovavo Kinijai Jungtinių Tautų Organizacijoje iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios. 1975 m. balandžio 5 d., likus daugiau nei metams iki Mao mirties, Chiang Kai-shekas iškeliavo susitikti su protėviais.

Mirus generalisimui, salos valdžia atsidūrė vienintelio biologinio Chiang Kai-sheko sūnaus Chiang Ching-kuo rankose. Jaunystėje generalisimo sūnus žavėjosi marksizmu ir net spėjo pagyventi Sovietų Sąjungoje bei vesti baltarusę. Faina Ipatijevna Vachreva (1916–2004) ne tik pagimdė keturis vaikus, bet ir persivadino Faina Chiang Fang-liang.

Taip pat manoma, kad jis susilaukė bent dviejų nesantuokinių vaikų su kine Chang Ya-juo. Nors ši moteris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, jos dvyniams Taivane neblogai sekėsi.

Įsikūręs Taivane generalisimo sūnus padėjo tėvui valdyti kraštą ir, slenkant metams, įgavo vis daugiau galios. Nors jaunystėje ir vėlesniame amžiuje Chiang Ching-kuo savo išvaizda labai priminė rusų Kim Ir Senu (1912–1994) pravardžiuojamą Šiaurės Korėjos patriarchą Kim Il-sungą, žengti Kimų dinastijos keliu jis veikiausiai nenorėjo.

1985 m. generalisimo sūnus pareiškė, kad jį pakeisiantis žmogus neturės jokių giminystės ryšių su salą keletą dešimtmečių de facto valdžiusia gimine. 1988 m. sausio 13 d. Chiang Ching-kuo mirė. Likus keletui mėnesių iki jo mirties (1987), buvo atšaukta Taivane keletą dešimtmečių vyravusi karo padėtis.

1996 m. pavasarį Kinijos Liaudies Respublikai žvanginant ginklais, saloje įvyko pirmieji laisvi prezidento rinkimai. Šiuo metu oficialaus valstybės statuso neturintis, bet faktiškai nepriklausomas Taivanas yra vienas pažangiausių pasaulio kraštų.

Žiniasklaidoje itin dažnai galima išgirsti apie Taivano technologijų pramonę, turtus, taip pat apie tenykštės visuomenės pakantumą seksualinių mažumų atstovams, tačiau bene pačiu svarbiausiu salos gyventojų nuopelnu derėtų įvardyti pasiekimus kine.

"Dzeno prisilietimas (A Touch of Zen, 1971), "Laikas gyventi ir laikas mirti" (The Time to Live and the Time to Die, 1985), "Liūdesio miestas" (Beiqing chengshi, 1989), "Šviesi vasaros diena" (A Brighter Summer Day, 1991), "Lėlininkas" (The Puppetmaster, 1993) – tai visame pasaulyje pripažintų ir vertinamų kino šedevrų pavadinimai.

Juose įamžinta spalvinga ir dramatiška salos praeitis, ryšiai ir santykiai su aplinkiniais kraštais, jos žmonių tapatybės paieškos, gyvenimas autoritarinėmis karo padėties sąlygomis, nerimas dėl ateities.

Taivanas nėra dar vienas maištingas regionas. Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūrai tai – paskutinė priešo tvirtovė. Ir kol virš Taipėjaus plevėsuojančios vėliavos su balta saule nepakeis simbolis išmargintas geltonomis žvaigždutėmis, bolševikai negalės konstatuoti, kad proletariato revoliucija Kinijoje įvyko.