TEISINIO SADISTO VALIOJE

Šiomis dienomis sukanka metai, kai, vos sugrįžęs iš Vokietijos, kur buvo ištrauktas iš mirtinų „Novičiok“ nagų, Maskvoje buvo suimtas ir vėl iš naujo teisiamas Aleksejus Navalnas. Anuomet Lietuvoje netrūko abejojančių jo santykiu su demokratinėmis vertybėmis, pirmiausiai vertinusių pagal požiūrį į Krymo okupaciją, manančių, kad jis tėra V.Putinui oponuojančio kito „Kremliaus bokšto“ statytinis. Toks požiūris, deja, vis dar gajus ir trukdo A.Navalno istoriją vertinti objektyviai. Tiesa kita. Ji net su paties A.Navalno persona susijusi mažiau, nei esame linkę manyti.

Prieš metus vykęs teismo procesas buvo ne tik smūgis opozicijos lyderiui – jis tapo aiškia riba, kuri ėmė skirti pridengtą ir atvirą Kremliaus konfrontaciją su šiuolaikine žmogaus teisių sistema. Šalis, pasirašiusi Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, savo pilietį už grotų pasiuntė nepaisydama jo besąlygišką teisumą patvirtinančių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų. Sykį nuteistas byloje, kurioje nebūta nusikaltimo, antrąkart teistas už nuosprendžio, skirto dėl nepadaryto nusikaltimo, netinkamą vykdymą.

Tad A.Navalno byla, pirmiausia, yra Europos su jos vertybėmis paniekinimas, jos akivaizdžiai reformuotinos žmogaus teisių sistemos bejėgiškumo įrodymas. Kremlius pademonstravo, kad gali šlapintis ant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos, nebijo to daryti tiesioginiame eteryje ir jau metus tuo užsiima stebint apstulbusiai Europai.

Kremlius pademonstravo, kad gali šlapintis ant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ir jau metus tuo užsiima stebint apstulbusiai Europai.

Sutrypusi A.Navalną režimui tarnaujanti rusiškoji Temidė atvėrė Pandoros skrynią, iš kurios pasipylusi bylų lavina užliejo visus, kas buvo bent kiek politiškai aktyvus. Realios laisvės atėmimo bausmės skirtos už pasidalijimą roko dainomis, karikatūromis ar net senais pačios valdžios dokumentais. Teisiama už veiklą, kuri jos vykdymo metu dar nebuvo nusikaltimas. Pagal principą „duokite žmogų, straipsnį surasime“, susidorojama su akademinės bendruomenės nariais. Ką kalbėti apie apynasrius, kuriais it sadisto aukos kaustomi tariamieji užsienio agentai, žurnalistai ir visuomenininkai. Ir sustabdyti šio siautėjimo mums žinomi, mūsų gerbiami ir net garbinami žmogaus teisių apsaugos mechanizmai, deja, panašu, nepajėgūs.