UKRAINA – BEUŽSIMEZGANTI SĖKMĖS ISTORIJA?

„Europos Sąjungos rankos gal ir užimtos Donaldu Trumpu bei „Brexitu“, tačiau tyliai ir kukliai geri dalykai ima reikštis ne kur kitur, bet Ukrainoje“, – rašo strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje liberalas seras Grahamas Watsonas, nuo 1994 iki 2014 m. Europos Parlamento, o dabar Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys.

„Gerus ženklus Ukrainoje regi ir proeuropietiškai iki kaulo čiulpų nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, – tęsia Gr. Watsonas, – už tai jis ir priėmė savo kolegą Ukrainoje Petro Porošenką kaip vieną iš pirmųjų Paryžiuje apsilankiusių užsienio valstybių vadovų.

Prieš trejus metus, tuoj po Maidano revoliucijos, situacija Ukrainoje atrodė siaubingai. Rusija aneksavo Krymą ir užėmė kitus rytinius šalies regionus. O rusų remiamos kariaunos nukovė keleivinį lėktuvą, nužudydamos beveik 300 civilių žmonių.

Ukrainos ekonomika aižėjo, o jos demokratinės institucijos trupėjo. Kai Kijeve lankiausi 2014 m. rugsėjį, dar vienas valstybinis krachas rytiniame Europos Sąjungos pasienyje atrodė labai tikėtinas.

Šiandien padėtis kitokia. Nors okupuotose Donecko ir Luhansko srityse vis dar pratrūksta kovos, tolesnės destabilizacijos už šių sričių  rizika ženkliai sumažėjo po Minsko sutarčių 2014–2015 pasirašymo, o Maskva vis labiau jaučia kainą, kurią už besitęsiantį konfliktą reikia mokėti Rusijai.

Tuo tarpu Ukrainos ūkis pradėjo žengti atsigavimo keliu. Po gniuždančio sumažėjimo net 16 procentų per 2014–2015-uosius, Ukrainos bendrasis vidaus produktas ūgtelėjo dviem  ir trimis dešimtadaliais procento pernai ir pagal prognozes ūkio augimas gali pasiekti tris su puse procento 2018 m. ir keturis procentus 2019-aisiais.

Griežtų, tačiau būtinų reformų ėmėsi finansų ministrai Natalija Jaresko ir jos įpėdinis Oleksandras Danyliukas.

Čikagoje gimusi N. Jaresko 2015 m. sausį užtikrino Ukrainai pradinį 40 milijardų dolerių paramos paketą iš tarptautinių partnerių grupės, įskaitant Tarptautinį valiutos fondą ir Europos Sąjungą, o vėliau tais metais restruktūravo Ukrainos tarptautinį įsiskolinimą.

O O. Danyliukas sėkmingai žengė jos pėdomis, neleido Ukrainai išslysti iš kurso ir užtikrino dar dviejų paramos dalių išmokėjimą – tai pirmas toks atvejis Ukrainos istorijoje, kai šaliai iš karto buvo atlaisvintos dvi paramos paketo dalys.

Apskritai O. Danyliukas – tai tylus Ukrainos ekonomikos reformų įgyvendintojas, bet toks efektyvus, kad Europos Sąjunga įsipareigojo dar dviem 500 milijonų eurų finansų paramos valstybei išmokėjimams.

Taigi, iki šiol Ukraina jau sulaukė keturiais išmokėjimais beveik 8,5 milijardo dolerių paramos iš viso 17,5 milijardo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paketo – sulaukė dėl to, kad Ukrainos vyriausybė pradėjo sėkmingai vykdyti ūkio reformas.

Be to, ji rado technologinių sprendimų korupcijai mažinti tiek suvaldydama viešuosius pirkimus, tiek užtikrindama pareigūnų pajamų ir turtų skaidrumą.

Tam, kad sulauktų penktojo TVF paramos išmokėjimo ir sėkmingai grįžtų į finansų rinkas vėliau šiais metais, Ukrainos valdžia dar turi priimti įstatymus dėl žemės reformos ir pensijų reformos.

Šitoks sąlygų patenkinimas iš Ukrainos vyriausybės pusės mainais į dosnias paramos lengvatas iš Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Tarptautinio valiutos fondo pusės – šis rimbo ir pažadų, rykštės ir meduolio metodas, atrodo, ėmė veikti.

Per trejus metus nuo Maidano revoliucijos jie pertvarkė savo šalį labiau nei per visus 23 savo nepriklausomo egzistavimo metus prieš tai.

Šitaip artimai su savo pagrindiniais tarptautiniais partneriais Vakaruose bendradarbiaudami, ukrainiečiai dabar pradėjo reformas į priekį varyti patys. Per trejus metus nuo Maidano revoliucijos jie pertvarkė savo šalį labiau nei per visus 23 savo nepriklausomo egzistavimo metus prieš tai.

Bet ir Ukrainos tarptautinių rėmėjų trejetas šiandien atrodo visai kitaip. Senosios transatlantinės konstantos pradingo.

JAV prezidentu tapus D. Trumpui, Vašingtono prioritetai pakito. Amerikos politika Ukrainos atžvilgiu tapo chaotiška, ji prarado kryptį, nuoseklumą, principinį įsipareigojimą. Šiame kontekste Europos Sąjunga turėtų pakelti savo ambicijas.

Tam jau yra geras pagrindas. Ukrainos ūkio sugrįžimas iš smukimo į augimą savaime yra europinės sėkmės istorija. Savo veiksmais Europos Sąjunga palaikė 45 milijonus gyventojų turinčios ir su trimis Europos Sąjungos narėmis besiribojančios šalies stabilizavimąsi.

O tai savo ruožtu užkirto kelią masiniam iš Ukrainos emigravimui, sutvirtino jos sienas ir neleido jos bėdoms išvirsti į didžiulę humanitarinę krizę.

Europos Sąjunga teigia, kad stabili, klestinti, demokratiška Ukraina būtinai reikalinga pačiai Europos Sąjungai. Dėl to jai jau dabar svarbu žodžius palydėti dar intensyvesniais darbais ir pinigais tam, kad padėtų Kijevo valdžiai tęsti reformas ir padrąsintų Ukrainos žmonių pastangas grįžti į Europos kelią ir jame pasilikti.

Tam reikės dar labiau pažaboti korupciją, sumažinti oligarchų įtaką, reformuoti teisėtvarką ir sustiprinti teisės valdžią.

Ukraina jau įgyvendino nemažai ekonomikos ir pinigų reformų, jas reikia papildyti ir dar platesne politikos reforma.

Nepaliko jokių abejonių Vokietijos kanclerė Angela Merkel sakydama, kad dabar tai Europos Sąjungos užduotis vadovauti savo pačios žemynui, atsakyti į Rusijos agresiją bei jai pasipriešinti ir tapti pastovumo, stabilumo versme.

„Ukrainos tykūs pasekimai šia linkme duoda vilčių ateičiai“, – baigė savo pasisakymą strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje britas seras Gr. Wilsonas.