Tai, kad Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas neįveiks Dakaro, buvo galima iš anksto nuspėti, LRT RADIJUI tvirtina lenktynininkas Benediktas Vanagas. Jis pripažįsta, kad jam pačiam šis Dakaras buvo itin sunkus. O Antanas Juknevičius, kitas Lietuvos lenktynininkas Dakare, įsitikinęs – šis Dakaras buvo lengvas.

Sunku prisitaikyti prie pasikeitimų

Abu lenktynininkai tvirtina, kad grįžti į Lietuvą gera, tačiau A. Juknevičius neslepia, kad tenka susidurti ir su sunkumais. „Buvo labai sunku atsikelti. [...] Iki 4 val. ryto buvo sunku užmigti, nes Argentinoje tokiu metu dar tik vakaras, o rytas Lietuvoje ten – nakties vidurys. Sudėtinga ir tai, kad lenktyniniame automobilyje [...] svirtelės, pavyzdžiui, skirtos įjungti valytuvams, šviesoms, yra priešingose pusėse. Ryte, atsisėdęs į automobilį, užuot įjungęs posūkį, įjungiau valytuvus. Per dvi savaites viskas susimaišė“, – pasakoja A. Juknevičius.

Jam antrina B. Vanagas, kurio teigimu, įpročiai, įgyti Dakare, išlieka ilgai. Lenktynininkas tvirtina, kad Dakaro ralis sudėtingiausių lenktynių vardą gavo ne veltui. „Jos pelnytai taip pavadintos. Dakaras stipriai profesionalėja. Tai reiškia, kad, norint pasistumdyti su kitais dalyviais dėl vietos, tikrai reikia atlikti didelį darbą“, – sako B. Vanagas.

Anot jo, šiais metais Dakare unikalu buvo tai, kad šiemet apie pusė lenktynių vyko aukštikalnėse, kurių vidutinis aukštis – 3 km. Aukščiausia vieta, kurioje teko lenktyniauti, – 4,6 km. B. Vanago tvirtinimu, dėl pakitusio slėgio, sumažėjusio deguonies kiekio ore organizmas patiria sunkumų prisitaikant ir net nepavyksta mąstyti taip greitai, kaip įprasta.

A. Juknevičius: stengėmės finišuoti kartu

A. Juknevičius juokauja – tai, kad jis Dakaro ralyje užėmė 27 vietą, o B. Vanagas – 26-ąją, nėra atsitiktinumas. „Labai stengėmės finišuoti kartu, nes nenorėjau įžeisti Benedikto, taikėmės būti šalia (juokiasi). Jei rimtai, taip tiesiog išeina, niekur nuo to nepasislėpsi. [...] Esame bičiuliai, bet reikia suprasti – jei sieki aukštesnio rezultato, nesvarbu, ar žmogus tavo draugas, ar ne, jis vis tiek yra konkurentas, nes tu nori būti kuo aukštesnėje pozicijoje ir darai viską, kad ten būtum“, – sako A. Juknevičius.

Jis priduria, kad akivaizdžios konkurencijos tarp jo, B. Vanago ir trečiojo Lietuvos atstovo Dakare V. Žalos nėra, nes visi jie siekia bendrų tikslų. Tam pritaria B. Vanagas, kurio tvirtinimu, bandymas kam nors pakišti koją dažniausiai per brangiai kainuoja – eikvojama energija, kuri galėtų būti skirta lenktynėms.

„Antanas teisingai sako, gyvenime esame bičiuliai, trasoje – konkurentai, bet konkurentų irgi būna skirtingų. Yra tokių, į kuriuos nekreipi dėmesio, bet yra ir tokių, kuriems nori padėti. [...] Visada žiūri į savo paties situaciją. Jeigu gali padėti ir tai tau nekainuos tiek daug laiko, kad kažką prarastum, sustoji pagelbėti“, – tvirtina B. Vanagas.

Geresnių rezultatų atneš geresnės techninės galimybės

Abu pašnekovai teigia, kad pasiekti geresnių rezultatų neretai neleidžia techninės galimybės. Pagal Dakaro taisykles, jei dalyvis reikiamą detalę turi automobilyje, nedraudžiama remontuoti automobilio trasoje. „Gamyklinės, turtingesnės komandos trasoje turi kitus dalyvius, kurie užregistruoti kaip dalyviai, bet iš tiesų važiuoja kaip techninė pagalba. Mes, lietuviai, kol kas tokios prabangos sau leisti negalime. Dėl to taip ir nutinka“, – tvirtina B. Vanagas.

Pasak jo, tai pasiekti geresnių rezultatų sutrukdė ir V. Žalai. „Kad Vaidas su Sauliumi nefinišuos, buvo galima numanyti. Tikrai visi norėjome, kad jiems pasisektų, bet automobilis dar gana „žalias“, neseniai sukonstruotas. Išbandymai, kuriuos automobilis patyrė Dakare, tikrai nemaži. Manau, kad komanda gavo daug pamokų ir kitais metais bus daug stipresnė“, – tikina B. Vanagas.

Jis neslepia, kad jų pačių ekipažui šių metų Dakaras buvo gana sudėtingas, nes nuo pat pradžių buvo padaryta tiek techninių, tiek paties B. Vanago klaidų. A. Juknevičiui, jo paties tvirtinimu, šis Dakaras, atvirkščiai, buvo labai lengvas. Nors jų ekipažas susidūrė su techniniais nesklandumais, nekilo kitų ekstremalių situacijų.

„Neturėjau kritinių situacijų. Automobilis geras, viskas gerai. Žinoma, buvo gedimų. Mūsų vairo stiprintuvas buvo sugedęs du kartus. Bandėme remontuoti. Nepavyko, bet nekildavo blogų minčių. Tiesiog jausdavome liūdesį, kad negalime sutvarkyti automobilio. Sukandęs dantis turi riedėti iki finišo jau ne savo tempu. Tokie dalykai liūdina, bet ekstremalių situacijų nebuvo“, – sako A. Juknevičius.