Epilepsija – ne koronavirusas ir ne psichinė liga, pabrėžia sergančiųjų epilepsija organizacijų atstovai, ligonių artimieji ir ragina visuomenę jos nestigmatizuoti bei nebijoti.

„Epilepsija nėra koronavirusas, ši liga nėra užkrečiama ir bijoti nereikia. Tiesiog reikia žinoti, ateiti, padėti“, – per spaudos konferenciją pirmadienį sakė Lietuvos epilepsijos sergančiųjų sąjunga „Epilė“ vadovė Donata Balčikonienė. 

Pirmadienį minint Europos epilepsijos dieną, medikai, sergančiųjų šia neurologine liga atstovai teigė, kad visuomenėje dar trūksta žinių ir supratimo apie epilepsiją, o sergantieji, baimindamiesi aplinkinių reakcijų, dažnai ją slepia, yra linkę izoliuotis.

Anot D. Balčikonienės, Lietuvoje epilepsija serga 28 tūkst. žmonių, iš jų – daugiau nei 5 tūkst. vaikų.

„Ir jei šeimoje suserga vienas asmuo, tai, galima sakyti, suserga visa šeima“, – pridūrė sąjungos vadovė.

Ji teigė, kad epilepsija paliečia kur kas daugiau žmonių, nei nurodo oficiali statistika.

D. Balčikonienės teigimu, sergantieji šia liga yra labiau linkę į depresiją, taip pat į savižudybes, todėl jiems be skiriamo gydymo itin svarbi ir psichologinė pagalba.

Tai yra žmogus toks, kaip visi, tik sergantis keletą minučių per mėnesį, kai jį ištinka priepuolis – kartą ar du kartus per mėnesį.

„Epilepsija sergantys žmonės yra labiau linkę į depresiją, tiek dėl vaistų, tiek dėl visuomenės požiūrio. Maždaug 60 proc. susirgusių žmonių pereina tą (depresijos) laikotarpį. (...) Tai labai stipriai apriboja ir trukdo susitaikyti su liga“, – kalbėjo „Epilė“ vadovė. 

Jos pateiktais Higienos instituto Sveikatos tyrimo centro duomenimis, vienas iš 216 sergančių epilepsija bando žudytis, tai yra 5,5 karto dažniau nei bendrojoje populiacijoje. Vienas iš 1266 žmonių nusižudo, tai yra tris kartus dažniau, nei nesergantys epilepsija žmonės.

Santaros klinikų epileptologė-neurologė Rūta Mameniškienė teigė, jog vis daugiau, ypač jaunų, epilepsija sergančių žmonių kreipiasi dėl psichologinės pagalbos, kuri dažnai būna veiksminga.

„Džiaugiuosi, kad vis daugėja, ypatingai jaunų žmonių, kurie kreipiasi į psichologus ir po to ateina sakydami, kad tai buvo mano šansas, aš tik dabar galiu pakelti galvą ir tiesiai eiti bendrauti su kitais žmonėmis, nebijoti bendradarbiams pasakyti: ei, chebra, jei mane ištiks priepuolis, paverskite mane ant šono, patraukite daiktus ir greitąją iškvieskite tik tada, jei man traukuliai užsitęs ilgiau nei penkias minutes“, – kalbėjo medikė.

Anot jos, kai kurie pacientai skundžiasi patiriantys diskriminaciją darbe, kai sulaukia bendradarbių ar darbdavių skundų dėl juos ištinkančių priepuolių, o visuomenei dar trūksta žinių ne tik apie epilepsiją, net ir apie tai, kai reaguoti, susidūrus su ja.  

„Tai yra žmogus toks, kaip visi, tik sergantis keletą minučių per mėnesį, kai jį ištinka priepuolis – kartą ar du kartus per mėnesį. Epilepsijos priepuoliai yra įvairūs, ne tik tie, kai žmogus patiria traukulius, krenta ant žemės, eina putos iš burnos, prikanda liežuvį, pasišlapina. Yra priepuoliai, kurie trunka keletą sekundžių, visi – mažiau nei minutę ir jiems praėjus žmogus vėl gali būti toks, kaip visi, toks kaip visada“, – kalbėjo medikė.

Reikia išmokti nedemonizuoti šios ligos.

Anot R. Mamešinskienės, šiuo metu medikai gali ligą gydyti modernesniais vaistais ir metodais, dalis pacientų pagyja po chirurginio gydymo – smegenyse pašalinus ligos židinį.  

Epilepsija nuo paauglystės sergantį sūnų užauginusi Sigita Bagdonienė pasakojo, kad, užklupus ligai, psichologinės pagalbos šeimai teko ieškotis pačiai, o vienus didesnių išbandymų sergantys vaikai patiria mokykloje. Anot jos, ugdymo įstaigos turėtų labiau integruoti ir prisitaikyti prie sergančiųjų epilepsija vaikų poreikių.

„Kiekvienais metais vaikai turi atnešti medicininę pažymą, joje įrašomas kodas su ligos pavadinimu. Ir mokykla, ugdymo įstaiga turi atkreipti į tai dėmesį, kad tas vaikas yra kažkiek kitoks, studentas kitoks, kad jam reikia galbūt daugiau laiko atsakant į egzamino ar kontrolinio darbo klausimus. Kad jam reikia galbūt kitos formos, nei atsiskaitymo prie lentos, kas sukelia stresą“, – kalbėjo S. Bagdonienė.

„Reikia išmokti nedemonizuoti šios ligos. Ką turime visuomenėje – tai yra kažkokie viduramžių supratimai, kad tai yra kažkokia psichinė liga. Tai nėra psichinė liga. Tai – neurologinis susirgimas, kuris gali būti kontroliuojamas ir net sėkmingai gydomas. Bet visų pirma kalbėkim ir diskutuokime šia tema, šie žmonės neturi likti užribyje“, – pabrėžė ji.