Pritraukiant (ateinant) Lietuvon bet kuriam užsienio investuotojui tikimasi, kad atsiras naujų tradicijų, naujas požiūris į darbuotojus. Geresnės darbo sąlygos, gausesni atlygiai ir t.t. Deja. Neretai tai virsta vietos žmonių išnaudojimu. „Nepasakyčiau, kad požiūris į darbuotojus priklauso nuo to, ar investuotojas yra užsienio, ar savas“, – „Kauno dienai“ sakė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

– Daug anonimiškai anksčiau kalbėta, kad pavyzdžiui, siuvėjai, prekybos darbuotojai neišleidžiami net į tualetą, priversti sėdėti su sauskelnėmis iki pamainos pabaigos. Kaip užsienio investuotojų atėjimas pakeičia bendrą darbuotojų atlyginimų lygį ir apskritai sąlygas?

– Dažnai kalbama, kad į įvairius sektorius atėjo socialiai atsakingos įmonės. Deja, ir iš jų sulaukiame nemažai skundų. Pavyzdžiui, dėl to, kad labai svarbu, kokiu greičiu dirba darbuotojai, kaip greitai aptarnaujami klientai, skaičiuojamos net sekundės. Apibendrindama galiu pasakyti, kad atėjus naujam investuotojui visi tikimės, kad pakeis situaciją pas mus, bet jis iš tiesų prisitaiko prie mūsų sąlygų. Ir nebesiskiria niekuo nuo tų, kurie jau dirba čia.

Visokių tendencijų yra. Kalbant apie gamybos sritį, yra tokių įmonių, kurių savininkai yra, tarkime, skandinavai, o personalą renka Lietuvos gyventojai. Turime labai gerų pavyzdžių, kad jie laikosi aukštų socialinių standartų. Bet yra ir tokių, kurie samdo lietuvių direktorius turėdami minčių, kad galėtų žaisti čia rinkoje pagal laukinių Vakarų taisykles, prie kurių Lietuva iš esmės ir pripratusi. Labai mėgsta tai daryti danų kapitalo įmonės. Iš savo šalies išeina ir pas mus ima daryti, ką nori. Net neslepia, kad perkelia čia verslus, kad pigiau būtų ir paprasčiau.

Nepasakyčiau, kad požiūris į darbuotojus priklauso nuo to, ar investuotojas yra užsienio, ar savas. Viskas prasideda nuo savininko požiūrio į žmogų. Jei jis yra socialiai atsakingas, toks liks, kad ir kur būtų. Ir darbuotojas jam visada bus vertybė. Jei viduje niekada nebuvo socialiai atsakingas, nesvarbu, ar jis lietuvis, ar kinas, ar iš kitos valstybės atvažiavęs kitos tautybės žmogus, neims elgtis kitaip.

Labai trumparegiškas požiūris sudaryti visas sąlygas investuoti, nes tada turėtume ne kokybinį, o tik kiekybinį investicijų rodiklį.

– Samdomi vietiniai vadovai, nepaisant garsaus pasaulyje firmos ženklo, mentalitetas lieka grynai lietuviškas, požiūris į darbuotojus nepavirsta vien nuo gražios etiketės vakarietišku.

– Esu mačiusi nemažai pavyzdžių, kai patys užsieniečiai atvyksta ir savo komandos vadovais renkasi tokius žmones, kurie moka bendrauti su darbuotojais. Ir pati apmokėjimo sistema, ir sąlygos visiškai skiriasi nuo lietuviškų. Bet. Turime ir nemalonių pavyzdžių, kodėl į vadovų postus paskiriami lietuviai – nes pas mus Darbo kodeksas lankstesnis ir kitkas paprasčiau. Ne veltui Ekonomikos ir inovacijų ministerija tik ir kalba: lankstinkime viską, mokestinę sistemą adaptuokime taip, kad verslui patrauklu būtų investuoti čia, Lietuvoje. Labai trumparegiškas požiūris sudaryti visas sąlygas investuoti, nes tada turėtume ne kokybinį, o tik kiekybinį investicijų rodiklį. Atvažiuos, investuos, bet kokią pridėtinę vertę turėsime, ar tikrai patrauklias darbo sąlygas sudarys darbuotojams, lieka neatsakyta. Išeina taip, kad mokesčių prasme kofinansuojame verslininkus, kurie ne visada padoriai elgiasi atėję pas mus.

– Gana daug ir neigiamų pavyzdžių apie užsienio investuotojus. Atvažiuoja, tarkime, atidaro „limonado gamyklą“ ar automobilių detalių fabriką, o tik pūsteli koks finansinis skersvėjis, kai pelno gaunama mažiau milijonų, nei tikėtasi, uždaro įmonę, darbuotojus atleidžia, o veiklą perkelia į palankesnes valstybes.

– Kyla klausimas dėl kalbų, kad reikia sudaryti palankias sąlygas investuotojams ateiti į Lietuvą. Aš nieko prieš, tai yra teisinga. Bet ar mes siekiame, kad pas mus investuotų tokie verslininkai, kurie nenori, nesugeba padorių vakarietiškų standartų laikytis? Manau, mūsų tikslas yra pritraukti tokį verslą, kuriuo galėtume didžiuotis. Sukurti darbo vietas vietos žmonėms, o ne atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių ir mokėti mažiau nei mūsų piliečiams.

Pastaba: pasak I.Ruginienės, atėjus naujam investuotojui, visi tikimės, kad pakeis situaciją pas mus, bet jis iš tiesų prisitaiko prie mūsų sąlygų. Redakcijos archyvo nuotr.

– Žvilgtelėjus į finansines metų ataskaitas, iškart į akis krinta, kad didžiausi atlyginimai vis dėlto mokami Lietuvos investuotojų, o ne užsienio įmonėse. Ir ten darbuotojų kaita yra minimali.

– Dalis Lietuvos investuotojų turi ilgalaikį tikslą. Nėra taip, kad siekiama iškart gauti maksimalų pelną: na, šiandien čia pabūnu, rytoj, kad ir į Lenkiją išvykstu. Norima ilgalaikių santykių su žmonėmis. Lietuva gali ir turi didžiuotis, kad turi aukštųjų technologijų įmonių, kurios vertina savo darbuotojus. Ir tokius darbdavius reikėtų skatinti.

Sekmadieniais imta trumpinti darbo laiką motyvuojant, kad tai daroma dėl darbuotojų gerovės, bet iš tiesų nulėmė alkoholio prekybos apribojimas.

Pažiūrėjus, kas pas mus atvažiuoja, reikėtų pripažinti, kad su jais turime problemų. Ypač su tais, pas kuriuos tėvyninėse šalyse didelę reikšmę turi kolektyviniai susitarimai. Čia, Lietuvoje, tos reikšmės nebėra. Atsiranda nurodymų dorotis su darbuotojais ir pan.

Sakykime, prekybos tinkluose atėjus naujiems investuotojams nelabai kas pasikeitė. Net pažiūrėjus į viešai skelbiamų atlyginimų lygį nesimato, kad kas nors išsiskirtų pastebimai. Ne kažkoks kosmosas.

– Gal vieną kitą tradiciją užsienio investuotojai atnešė į Lietuvą? Kaip poilsio dienas per šventes, papildomų socialinių garantijų ir pan. Ar jos ir šiaip būtų atsiradusios?

– Manau, kad būtų atsiradusios, nepaisant nieko. Prisimenu, dėl poilsio per šventes ir savaitgaliais diskutavome. O, Dieve, kokių pykčių ir emocijų buvo, kokių aršių diskusijų! Sekmadieniais imta trumpinti darbo laiką motyvuojant, kad tai daroma dėl darbuotojų gerovės, bet iš tiesų nulėmė alkoholio prekybos apribojimas. Pamačius, kad nelabai kas užeina pirkti kitko, ir sutrumpinta. Naudingiau – uždaryti anksčiau. Ir dėl švenčių dienų verslininkai skaičiuoja, kas apsimoka, kas – ne. Iš šono atrodo, kad daroma dėl darbuotojo gerovės, tačiau apyvarta maža, bet mokėti tenka didesnį atlyginimą.

Kas sausio 1-ąją eina į parduotuves? Mažuma. Viskas suskaičiuota. Kiekviena sekundė. Gal kas pasikeis į gera dėl darbuotojų trūkumo. Prisimenu, 2008-aisiais per krizę atsirado nemokami pietūs, pavėžėjimo paslaugos ir pan., nes nebuvo kam dirbti. Manau, kad ir dabar panašiai tenka gerinti darbo   sąlygas.

– Lietuvos kapitalo įmonės pamėgo vežtis darbuotojus iš užsienio, nemokamai apgyvendina bendrabučiuose, maitina pietumis. Vietos darbuotojams tokių pamaloninimų nesuteikia. Mintis tokia – saviškiai niekur nepabėgs.

– Daug kas pas mus daroma išradingai, niekas nepuola gerinti darbo sąlygų ir didinti atlyginimų. Sukčiaujama su atsivežtiniais darbuotojais. Nes pasikviesti nekvalifikuotų darbuotojų neleidžiama. Įforminama, kaip kvalifikuota darbo jėga, bet realiai dirba nekvalifikuotus darbus. Visiems sumokami socialinių garantijų mokesčiai. Pagrįstai kyla klausimų, kodėl jie nemokamai apgyvendinami, o saviems neatlyginama už būstą, nekompensuojama už komunalines paslaugas ir t.t.

– Ar užsienio investuotojai geresni nei mūsiškiai, ar blogesni?

– Nereikia skirstyti investuotojų pagal kategoriją – užsienio ar Lietuvos. Jei verslininkas padorus, jis toks bus visur, kad ir kur būtų. Gaila, pas mus ir vienų, ir kitų mažai. Jei jų būtų daugiau, tai įpareigotų visus geriau elgtis su savo žmonėmis.