Paaugliai ir knygos: išduota draugystė, kalbos slenksčiai ir nauji ieškojimai | kl.lt

PAAUGLIAI IR KNYGOS: IŠDUOTA DRAUGYSTĖ, KALBOS SLENKSČIAI IR NAUJI IEŠKOJIMAI

2024-ųjų Vilniaus knygų mugėje veiks Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje net ir nelabai skaitantys paaugliai laikinai panirs į knygų pasaulio teikiamus malonumus. Tačiau kas gi yra tas šiuolaikinis jaunasis skaitytojas? Kokią reikšmę jam turi knyga ir kalba?

Apie tai – pokalbis su vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte (E. B.), lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku (A. A.), rašytoja, vertėja Jurga Vile (Jurga V.) ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi (J. V.).

– Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

E. B.: Didelę. Tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja daug įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėje buvo madinga rašyti šveplai (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (ypač – madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški. Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti: vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys... Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – dredai vienoje knygoje buvo virtę, rodos, veltinėmis kasytėmis. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra.

A. A.: Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Dažniausiai – originalo kalba.

O gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visada vilioja.

Jurga V.: Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje – iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją pajutę, kad pradedu nerimauti.

J. V.: Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau nei prieš pusę amžiaus. Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime, teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą.

– Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

E. B.: Vaikų kiek mažiau, nes paprastai jie, jei neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins. Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams tik iki 10 proc. knygų tenka vyresniesiems.

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko. Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Tačiau vėlgi... Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, neanglakalbių, šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

A. A.: Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kai savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga V.: Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų J. D. Salingerį, W. Faulknerį, E. Hemingwayʼų, F. S. Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus – štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti.

J. V.: Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – tai lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nepakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų ieškos aktualaus turinio ir jomis.

– Kodėl būtent sulaukusius 10–13 metų vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

E. B.: Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krinta susidomėjimas skaitymu. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis.

Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Man atrodo, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias, su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui rimta literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis.

A. A.: Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis dėlto šiuo amžiaus tarpsniu vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra – ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma.

Jurga V.: Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys, o ne skaityti kitų žmonių patirtis.

J. V.: Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tai daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau santykinai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra faina, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tai daro su suaugusiaisiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali skrolinti. Paprastai lūžis įvyksta maždaug apie dešimtus metus, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui – draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus dalykas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tai smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuojami. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

– Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

A. A.: Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. Svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga V.: Man rodos, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų JAV, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tai suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Tačiau yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

J. V.: Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiesiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Pas mus nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilna tokių knygų. Tai nelengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

lietuvis

rusų kalbą ir žargonus išgyvendinome, išgyvendinsim ir anglų, jei visuomenė nedegraduos visiškai, t. y. jei tėvai supras, kad vaikų blevyzgojamas angliškai pamėgdžiojant jutube ir kito žemo lygio turinį, nereiškia anglų kalbos mokėjimo. Vaikai moka blevyzgoti nesąmones, ir 90% tokių "anglistų" nesugeba rišlaus angliškos sakinio suregzti net ir suaugę aukščiausi vadovai.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS