Kaip pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos centriniame valstybės archyve surasti dokumentai su skautų narių sąrašu, kuriame minimas ir A. Ramanauskas.

Jie rasti rengiant skautų istorijos trečiąjį tomą. Jo sudarytoja Nomeda Bepirštytė teigė, kad A. Ramanausko-Vanago narystė skautų organizacijoje minima pirmajame skautų istorijos tome, rengtame išeivijoje, todėl skautai nusprendė surasti istorinius dokumentus patvirtinančius šį faktą.

Sovietams okupavus Lietuvą, skautų organizacija buvo panaikinta, jos turtas atimtas, o vyresnieji vadovai – represuoti. Skautų judėjimas atkurtas 1988 lapkritį.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų ,kai jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Partizano vado Adolfo Ramanausko - Vanago sulaikymo operacijoje 1956 metais dalyvavusį buvusį sovietų saugumo pareigūną Stanislovą Drėlingą Kauno apygardos teismas ketvirtadienį pripažino kaltu dėl genocido ir nuteisė kalėti penkerius metus.

„Nors kaltinamasis ir neigė tiesiogiai dalyvavęs genocido veiksmuose, t. y. apskritai neigė dalyvavęs kaltinime nurodytoje operacijoje, tačiau byloje ištirti duomenys leidžia kolegijai teigti, jog tokioje operacijoje jis dalyvavo ir savo veiksmais padėjo kitiems sovietų okupacinės valdžios atstovams“, - rašoma teismo pranešime spaudai.

Po 1956 m. įvykdytos operacijos, kurioje dalyvavo 84 metų nuteistasis, buvęs mokytojas A.Ramanauskas Vanagas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas kitais metais buvo sušaudytas.

Prokuroras siūlė S.Drėlingui skirti septynerius metus laisvės atėmimo. Skirdamas švelnesnę bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad byla truko ilgai, o S.Drėlingas yra silpnos sveikatos, o jo vaidmuo nusikaltime buvo antraeilis – jis buvo tik padėjėjas.

Nuosprendis kol kas neįsigaliojęs, jis gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.

Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.

Konstitucinis Teismas pernai išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui, teigiama Konstitucinio Teismo išaiškinime.

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago suėmimo ir nužudymo byloje kaltinamą buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą siūloma įkalinti septyneriems metams.

Kaip BNS informavo Kauno apygardos teismo atstovė spaudai, skirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose penktadienį vykusiame teismo posėdyje paprašė kaltinimą palaikantis prokuroras.

Šią savaitę tokią pat bausmę skirti pasiūlyta ir kitoje genocido byloje kaltinamam buvusiam KGB pareigūnui Ilja Vorobjovui.

Abu A.Ramanausko–Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavę kaltinamieji liudijo vienas kito bylose, abiejose bylose nukentėjusiąja pripažinta A.Ramanausko–Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės dukra Auksutė Ramanauskaitė–Skokauskienė.

Po 1956 metų spalį įvykdytos operacijos A.Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas 1957 metų rugsėjo 24-25 dienomis Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.

Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti,

Partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusį KGB žvalgą Ilją Vorobjovą siūloma pripažinti kaltu vykdžius genocidą ir įkalinti septyneriems metams. Tokią bausmę teismo posėdyje antradienį pasiūlė skirti prokurorė.

Prokurorė Auksė Lipkevičienė atmetė kaltinamojo teiginius, esą jis neprisiminė sulaikymo ir iki nepriklausomybės atkūrimo nežinojo apie partizaninį pasipriešinimą. Prokurorės teigimu, būtų naivu manyti, kad specialiąją KGB mokyklą baigęs ir šioje struktūroje dirbęs asmuo nežinotų pagrindinių organizacijos tikslų.

Prokurorės teigimu, neįtikėtina ir tai, kad I.Vorobjovas, kas mėnesį gaudavęs 300 rublių algą, būtų nepastebėjęs gautos 1 tūkst. rublių premijos.

„Trijų mėnesinių algų dydžio premijos sunkoka būtų neprisiminti“, – Kauno apygardos teismo posėdyje kalbėjo prokurorė Auksė Lipkevičienė.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Pasak prokurorės, niekur nenurodoma, kad genocidas vykdomas tik siekiant tautos dalį naikinti vienu metu. Pasak jos, tiek visuma, tiek dalis susideda iš atskirų individų, be kurių nebūtų ir naikintinos visumos.

Byloje nustatyta, kad I.Vorobjovas su kita kaltinamąja Jadvyga Kuprėniene, kurios byla dėl ligos yra išskirta, dalyvavo A.Ramanausko ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje Kaune, vykdydami žvalgybą.

Po suėmimo A.Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas 1957 m. rugsėjo 24-25 dienomis Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.

Teismo posėdyje kalbėjusi nukentėjusiąja pripažinta A.Ramanausko ir B.Mažeikaitės dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pabrėžė, kad nors nepriklausomoje Lietuvoje buvo įvertinti jos tėvo nuopelnai, kankintojų veiksmai liko neįvertinti.

Ji teigė, kad būtent sėkmingas žvalgų darbas, laiku reaguojant ir pranešant apie sekamų asmenų judėjimą, lėmė visos sulaikymo operacijos sėkmę.

Teismui dar liko išklausyti nukentėjusiosios advokato bei kaltinamojo advokato baigiamąsias kalbas. Jos bus sakomos sausio 20 d. vyksiančiame posėdyje.

Prieš baigiant įrodymų tyrimą, parodymus davė ir pats kaltinamasis I.Vorobjovas. Anksčiau to padaryti jis nesutiko, tvirtinęs, kad nieko neprisimena.

Pasak kaltinamojo, dirbdamas KGB jis niekuomet nežinodavo, kas tokie yra sekami žmonės: juos supažindindavo tik su sekamų asmenų išvaizda, svarbiomis žinoti detalėmis, tačiau neminėdavo sekamųjų vardų ar pareigų. Jis tvirtino nei šeimoje, nei darbe nieko negirdėjęs apie partizanus ar jų vykdytą pasipriešinimą.

Jis tik patvirtino, kad tokioje žvalgyboje galėjo dalyvauti, jeigu tai rodo dokumentai ir jeigu buvo gavęs viršininko paliepimą, mat šiam nepaklusti jis neturėjo teisės.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.

Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko - Vanago nužudymo byloje sergant vienai iš kaltinamųjų, Kauno apygardos teismas antradienį išskyrė jos bylą į atskirą, o kito kaltinamojo byloje apklausė liudytojus.

„Kadangi Jadvyga Kuprėnienė serga, nėra duomenų, kada ji pasveiks, išskirta, kad nebūtų trukdoma nagrinėti bylos kito asmens atžvilgiu“, - BNS sakė teismo atstovė spaudai Gintarė Veželytė.

Posėdyje buvo apklausti atvykę liudytojai, specialistai. Iki spalio 28 dienos paskelbta pertrauka, tądien bus kviečiamas kitas liudytojas.

Rugsėjo 10 dieną kaltinamąją J.Kuprėnienę į teismo posėdį atlydėjo greitosios medicinos pagalbos medikai. Ji su Ilja Vorobjovu kaltinama, kad sovietų okupacijos metais padėjo sovietų specialiajai tarnybai KGB parengti tuo metu nuo jų besislapsčiusių A.Ramanausko ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo planą.

Šie asmenys kaltinami genocidu.

Anksčiau kaltinamųjų bylos irgi buvo išskirtos, nes bylos nagrinėjimo nepavykdavo pradėti dėl J.Kuprėnienės sveikatos būklės.

Kaltinamajame akte rašoma, kad buvę KGB darbuotojai sekė namą, kuriame slapstėsi A.Ramanauskas ir B.Mažeikaitė, perdavė informaciją, kada jie išėjo, nurodė jų judėjimo kryptį.

J.Kuprėnienė teigė negalinti papasakoti, kas įvyko prieš 50 metų. Moteris patvirtino, kad dirbo KGB, tačiau neprisiminė kito kaltinamojo. Nuspręsta perskaityti jos anksčiau duotus parodymus.

Pasak jų, moteris dirbo žvalge. Žaliakalnyje jai ir „dar vienam vaikinui“, kuris galėjo būti kitas kaltinamasis, reikėjo stebėti išeinančius žmones. Vėliau ji pati mačiusi, kaip buvo sulaikomas su dviračiu buvęs vyras, bet kas jam vėliau nutiko – nežinanti, nes buvo nuvesta.

Parodymuose moteris teigia besigailinti, kad tuo metu stebėjo A.Ramanauską–Vanagą ir kad dabar taip tikrai nepasielgtų.

I.Vorobjovas tvirtino dirbęs su dokumentais ir nieko bendra su partizanais neturėjęs. Jis atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į klausimus, teigė, kad paaiškinti galėtų dar mažiau nei kita kaltinamoji.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Po suėmimo A.Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus brutaliai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas 1957 metų rugsėjo 24-25 dienomis Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.

Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.