Prasminga tradicija

Gruodį gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje gausu koncertų, kitų renginių ir edukacijų, skirtų visai šeimai. Visų akį traukia ir unikali A. Teresiaus sukurta prakartėlė. Ji – iš vienuolikos skulptūrų. Jaukiai įkurdinta Šventoji Šeima, Trys Karaliai, angelas, piemenėlis ir avelės.

„Zapyškio prakartėlė – labai įdomi. Prakartėlėse visada įkomponuoju kažką naujo“, – sako skulptorius apie meninę pusę, kurios šiuo atveju negalima atskirti nuo religinės tematikos, tikėjimo, Kalėdų prasmės ir reikšmės pajautimo.

Zapyškio prakartėle šiemet, kaip ir pernai, belieka tik gėrėtis, o kartu ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Išleidęs kūrinį į gyvenimą A. Teresius dėmesį sutelkia į kitą sumanymą arba iš karto į kelis. Šiemet, be kitų darbų, sukūrė net keturias prakartėles. Biurui, ligoninei. „Liūdna tai sakyti „Kauno dienai“, bet didesnė pusė mano kūrybos atitenka Vilniui, mažesnioji pusė mano skulptūrų lieka visai kitai Lietuvai“, – apie pasiskirstymą kalbėjo iš Kelmės rajono kilęs garliaviškis.

Meistriškumas: Zapyškio prakartėlė traukia ir tikinčiuosius, ir smalsuolius. / I. Venslavičiaus nuotr.

Viską suderinti

Zapyškio prakartėlė pradėta kurti dar aną pavasarį. „Gal nuo angelo pradėjau? Ar šioje prakartėlėje yra skulptūra, kuri prie širdies labiau nei kitos? Taip ir būna, kad žmonės labiau džiaugiasi vienu darbu, tačiau kūrėjas kartais labiau brangina visai kitą. Plačiajai auditorijai gal ir sunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, ne itin svarbus, palyginti su kitais, personažas iš tiesų paskatino kūrybinį atradimą“, – sakė A. Teresius.

Ilgokai svarstyta, kokio dydžio skulptūras kurti. Norėjosi, kad būtų gana solidžios, bet kad joms saugoti neprireiktų labai daug vietos. „Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi“, – neslėpė tautodailininkas.

Po angelo gimė Juozapas ir Marija, paskui – vienas iš Trijų Karalių. „Paskui istorija nutyli. Kūryba gyvenu kiekvieną dieną. Pamenu, užbaigiau kažkuriuo Karaliumi. Nesinori, kad jie kartotųsi, bet stengiuosi išlaikyti tradicijas, kad jaustųsi, jog vienas iš Rytų, kitas – iš kito krašto“, – pasakojo A. Teresius.

Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi.

Baigė blaškytis

A. Teresių sakralumo tema lydi visą jo kūrybinį gyvenimą. Pirmieji darbai buvo skulptūrėlės, šventieji, dievukai. „Pats sau pagalvoju… Yra buvę, jau sau prisiekiau… Rūpintojėlio temos, sakiau, iš viso nebeliesiu. Nebedarysiu. Nereikia gintis. Esu nuo Dievo toks meistras. Oficialiai – tautodailininkas skulptorius“, – prisistatė menininkas.

Seniau imdavosi ir abstrakčių temų. Tačiau pastebėjo, kad vis dėlto labiausiai džiugesio kitiems suteikia jo sukurti dievukai, sakralusis menas, visa kryždirbystės ir dievdirbystės tradicija.

Ar ir jo paties širdis labiausiai spurda nuo dievukų? „Juo toliau, juo labiau nusistoviu. Save vėl matau toje tradicijoje. Baigiau visus ieškojimus, blaškymusis“, – apsisprendė A. Teresius.

Žinomas ir pripažintas kūrėjas neslepia, kad kartais net ir iš kolegų išgirsta pašaipų. Klausia, kodėl imasi tų dievukų. „Sakau, jūs pamąstykite. Tai, ką darau, yra UNESCO paveldo dalis, UNESCO saugoma vertybė“, – apie pasirinkimą kalbėjo skulptorius.

I. Venslavičiaus nuotr.

Kitaip nei ant lapo

„Kiti gal įsivaizduoja, kad tas liaudies menas – padarai kokį balvoną, ir viskas. Pilni turgūs tokių. Reikia ir žinių, ir pajautimo“, – kalbėjo A. Teresius.

Skulptūros menas – savitas. Žodžiu išreikšti esmę ir prasmę – vienokios galimybės, per formas, skulptūrą – kitokios. Kitoks ir poveikis. Per tiek metų praktikos bagažas, kaip įgyvendinti idėjas, visiškai sukomplektuotas.

„Šiuo metu esu tokios būsenos, kai atsiveria… Matau, kad tiek visko nežinau… Taip, kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Smagu, kad techninė amato pusė – kaip įgyvendinti idėjas – įvaldyta“, – vėl grįžo prie žinių poreikio A. Teresius.

Piešinyje detalės gali būti išsiblaškiusios. Rankos gali būti plačiai atmestos. Kuriant skulptūrą būtina atsižvelgti į medžiagos savybes, ypatybes, galimybes. Ypač, jei siekiama skulptūros tik iš vieno medienos gabalo.

Jeigu laukui – renkasi ąžuolą, patalpoms – liepą. „Yra keistų technologinių dalykų. Žmonės įsivaizduoja, kad ąžuolas labai kietas. Anaiptol. Su liepa žymiai sunkiau dirbti, bet iš jos gali subtiliau padaryti. Reikia ir labai gerų įrankių turėti, juos reikia labai mokėti galąsti.

Ąžuolas yra ilgaamžis. Liepos skulptūra lauke atlaikys penkerius–dešimt metų. Ąžuolo – net ir be stogelių 30–40 metų.

Mokydamas pats atranda

„Daug atradau ir pats kurdamas, ir penkiolika metų gimnazijoje mokydamas. Daug atrandu ir dabar mokydamas vaikus ir suaugusiuosius. Keista paslaptis. Kai nori labai paprastai kitam žmogui pasakyti, patarti, jį užvesti ant kelio, ir pats daug ką naujo atrandi“, – sakė A. Teresius.

Žinios apie šventuosius, jų istorijas vis dar domina. „Būna visokių keisčiausių šventųjų. Net ir tarp dvasininkų kas nors suklūsta, iš kur tiek žinau. Esant galimybei, nuolat skaitau, mokausi. Man įdomu. Žmonės užsimano man net negirdėtų šventųjų“, – pasakojo garliaviškis ir pasidžiaugė, kad pradeda atsirasti graži tradicija. Senelių, kitų artimųjų atminimui žmonės stato įvairių šventųjų skulptūras. Padaroma koplytėlė ir į ją sukeliama darbų.

Kas mokosi? Yra buvę ir dvasiškių, ir Dailės akademijos skulptūros krypties absolventų. Dabar, anot jo, studijose yra didelio sutrikimo. Tai vadina skaudžia tema. Net ir kai kuriems absolventams būna neaišku, kaip jau turint diplomą realiai pradėti kurti.

„Per paskaitas įgyja filosofijos žinių, išmoksta, kaip iš kartono dėžių skulptūras dėlioti, bet kaip iš tradicinių medžiagų – medžio ir akmens – kurti nežino“, – pastebėjo A. Teresius, kuriantis ir iš akmens, važinėjantis po kūrybines stovyklas.

I. Venslavičiaus nuotr.

Tebeturi pirmuosius kaltelius

Kalbant apie skulptoriaus kelio pradžią, lemtinga buvo pažintis su vargonininku Alvydu Šeduikiu. Jis A. Teresiui ir padovanojo pirmuosius įrankius.

„Visai tokius vaikiškus kaltelius. Kitiems dabar rodau. Turiu išsaugojęs, plastikinėmis rankenėlėmis. Nė sprindžio ilgio nebūtų. Kai man kas nors padejuoja dėl savo įrankių, sakau, žiūrėk, kelerius metus su tokiais dirbau, kol tėvas Stanislovas per vienuolius kapucinus iš Vokietijos gavo gerų. Pastaruosius taip pat dar tebeturiu“, – kalbėjo A. Teresius.

Kai pradėjo drožinėti, restauruodavo kai kuriuos kryžius, nors to daryti buvo nevalia. „Buvo kitoks laikas. Draudimo laikas. Kaip buvo spaudos draudimo laikotarpis, taip tada, kai augau, brendau, buvo teminių, sakralių dalykų draudimas“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daug laiko skiria ne tik kūrybai, bet ir kitiems mokyti, nes taip tarsi nori grąžinti skolą. „Taip noriu atsidėkoti savo likimui, žmonėms, kurie man kažkada nesavanaudiškai padėjo, norėjo užvesti ant įdomaus kelio“, – sakė garliaviškis.

Vienas A. Teresiaus mokinių – keturiolikmetis Marijonas. Jis, anot tautodailininko, turi pajautimą, įspūdį padarė ir savo darbštumu, be kurio šioje srityje – nė iš vietos. Metus kartu besidarbuojančio paauglio prakartėlė – tradicinėje, kas dvejus metus Rokiškio krašto muziejaus rengiamoje XVI tarptautinėje prakartėlių parodoje-konkurse.

Marijono prakartėlė – iš aštuonių skulptūrėlių. Iš kolegų, draugų, gimnazistų darbų A. Teresius sukomplektavo ir į parodą šiemet išvežė 21 prakartėlę.

Štilį išnaudoja

Prieš pat Kalėdas stoja štilis. Užsakymai aprimsta. Bus visiška tyla iki pavasario. Būna, kad iki gegužės. „Kaip kolegos yra sakę, nors ant „Via Baltica“ guldyk skulptūras, tu niekam nereikalingas“, – apie sezoniškumą sakė A. Teresius.

Tylą šiuo metu jis išnaudoja savo malonumui. Palinkęs ties neįprastu projektu. „Gyvenime tokio dalyko niekada nesiimdavau, nors dažnai būnu prašomas, – medžiotojų globėjo šv. Huberto. Nesiimdavau, nes tai labai sudėtinga kompozicija. Tai yra senoviniais drabužiais apsirengęs medžioklis su lanku, strėline, sakalu, tupinčiu ant peties, ir elnias privalo būti. Elnias – su ragais“, – detalizavo skulptorius.

„Daug personažų reikia sujungti, bet iškėliau sau tokį iššūkį, kad iš vieno medžio gabalo padaryti. Kai elniukui reikėjo ragus padaryti, tiek problemų man iškilo… Kiek medžių išieškojau…“ – dėstė kūrėjas, bet neabejojo, kad šv. Hubertas bus baigtas dar iki Naujųjų metų.

Meistro darbų galima rasti įvairiausiuose Kauno rajono kampeliuose. Babtų seniūnijoje esančiame Žalgirio pergalės parke dunkso didinga Vytauto Didžiojo skulptūra, Ežerėlio slaugos namų kiemą puošia paukščio formos suolelis ir rūpintojėlis. Garliavos Šimtmečio parke menininkas kartu su draugais iš ąžuolo išdrožė Lietuvos himno žodžius.

A. Teresius yra Liongino Šepkos premijos laureatas, įvairių konkursų nugalėtojas, vienintelis Lietuvos tautodailininkas, pelnęs net tris „Aukso vainikus“.

Buvo žinomos ir viduramžiais

Ar daug kas šiandien gali pasigirti, matęs Juodąją Madoną su tokios pat spalvos Kūdikėliu Jėzumi? Tokios neįprastos spalvos artefaktai pasirodė viduramžiais. Jie buvo aptikti kasinėjant žemę, uolose, didelių medžių drevėse. Juodąją Madoną savo globėja laikė ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs asmenys. Pavyzdžiui, tokios spalvos Madonai meldėsi ir Žana d‘Ark.

Bet kodėl tos Madonos juodos, jei Marija buvo baltaodė? Atsakymų daug ir įvairių, tačiau populiariausias – Madonos tapo juodomis nuo žvakių ir fakelų suodžių. Bet juk daugelis Juodųjų Madonų buvo pagamintos iš juodo akmens ar tamsių medžių medienos. Na, pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas IX, 1248 m. dalyvavęs septintajame Kryžiaus žygyje, iš jo parsivežė juodo medžio Madonos statulą. Ji buvo apsiausta auksiniu brokatu. Tas apsiaustas, prasiskyręs Madonos pilvo srityje, atidengė Kūdikėlio Jėzaus galvą su aukso karūna. Karalius Liudvikas IX tą statulą padovanojo Dievo Motinos katedrai. Statula buvo laikyta stebuklinga, tačiau Prancūzijos revoliucijos laikais ji buvo sudeginta lauže drauge su kitais kulto reikmenimis.

Nėra tikslaus atsakymo, kodėl tos Juodosios Madonos atsirado, nors kas galėtų paneigti, kad tai galėjo būti senųjų pagoniškų tikėjimų atgarsis, apibendrinantis deivės Motinos – amžinojo moteriškojo prado – vaizdinį. Mat juoda spalva laikoma žemės gelmių ir moters įsčių spalva. Iš ten randasi nauja gyvybė.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Unikali mediena

Garliavoje gyvenantis žemaitis skulptorius tautodailininkas A.Teresius sako nesidomėjęs, iš kur Prancūzijoje ir Ispanijoje radosi ten jo matytos Juodosios Madonos. Bet kai maždaug prieš penkiolika metų A.Teresiui buvo pasiūlytas gabalas pajuodusio ąžuolo, augusio Lietuvoje prieš pustrečio tūkstantmečio, skulptorius neabejodamas jį įsigijo. Juolab kad tas per kelis tūkstantmečius pajuodęs ąžuolas turėjo ir savo amžiaus sertifikatą, kurį pasirašė jo amžių nustatę Lietuvos mokslininkai.

Genialiu liaudies meistru skulptoriumi laikau tik anksti mirusį Rimantą Idzelį. Net esu išdrožęs jo stiliumi skulptūrą.

Ispanijoje ir Prancūzijoje skulptoriaus matytos Juodosios Madonos padiktavo Adolfui mintį – panaudoti juodąjį ąžuolą tokioms skulptūroms. Per beveik penkiolika metų sukūrė jų, nepanašių viena į kitą, visą pulką. Vienos jų labai saikingai paspalvintos, kitos – visiškai juodos. Vienos su 12 žvaigždžių vainikais aplink galvas, kitos – be jų. Vienok, tarp jų yra ir lengvai atpažįstamų Madonų – Aušros Vartų Dievo Motina, Pažaislio bažnyčios centrinio altoriaus Švč. Mergelė Marija ir Šiluvos.

Dalis Juodųjų Madonų išsiskiria paauksuotomis ar pasidabruotomis drabužių, Kūdikėlio Jėzaus vystyklų detalėmis, tai nepaprastai paryškina subtilų skulptūrų grožį. "Šiose skulptūrose nėra mūsų liaudies menui artimų spalvų – jos netinka šioje bažnytinių skulptūrų tematikoje. Pažiūrėkite, kaip dera tarpusavyje ši trijulė, tinkanti namų altorėliui", – neslėpė pasitenkinimo savo darbu skulptorius, glostydamas ant 3 000 metų ąžuolo lentelės sustatytas šv.Oną, Mariją su Kūdikėliu ir Joną Nepomuką.

Labai įnoringa mediena

Į klausimą, koks seniausias ąžuolas yra patekęs į skulptoriaus rankas ir kas iš jo buvo išdrožta, A.Teresius nedelsdamas atsakė: "Iš Šventosios upėje Jodonių kaime aptikto seniausio ąžuolo."

"Jo amžius siekia beveik 5 000 metų – išdrožiau keletą Madonų ir angelų. Beje, toje pačioje vietoje yra aptikta 1 000 metų jaunesnių ąžuolų, kurie, matyt, paplauti upės vandens, irgi nuvirto į upę. O upių vagos juk "dreifuoja" – ir ąžuolai ilgainiui atsidūrė po vandeniu. Paskui buvo apnešti dumblu ir tokiu būdu sulaukė dienos, kai upės vandenys vėl juos apnuogino. Bet ne kiekvienas, pamatęs dumblu apneštą rastagalį, supras, kad tai tūkstantmetis ąžuolas. Be to, jei nenuvalysi nuo to radinio gausių apnašų, jis per kelerius metus supus. O nuvalius, reikia skubėti drožti, nes pradeda kietėti. Todėl kai kuriuos tūkstantmečių ąžuolų gabalus laikiau sandariuose polietileno maišuose, kad unikali tūkstantmetė juodoji mediena nesukietėtų", – aiškino skulptorius.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak A.Teresiaus, kelių tūkstančių metų ąžuolo mediena, ištraukta iš pelkės, iš upės klampios pakrantės ar durpyno būna nemaloni akiai. Nuvalius apnašas, išėmus supuvusias vietas, juoda mediena būna gan minkšta – galima atsuktuvą įbesti, tačiau greitai pradeda džiūti, todėl reikia skubėti drožti.

Įdomu buvo matyti jaukioje skulptoriaus dirbtuvėje Madonos galvos aureolę, įgavusią elipsės formą, arba angelo galvą, pakrypusią į vieną pusę. Pasirodo, tai džiūstančio ąžuolo deformacijos. Reikia pasakyti, suteikiančios skulptūroms žavaus savitumo.

Blaiviai vertina savo ateitį

Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo.

Skulptorius labai pagarbiai elgiasi su tūkstantmečių ąžuolų atliekomis – prieš Kalėdas drožė unikalius eglutei žaisliukus. A.Teresius parodė ir iš Žuvinto biosferos poligone, Varnupių kaime, rasto 2 500 metų senumo ąžuolo atliekų išdrožtus juodus kryželius. Sunku net suvokti, kad iš tokio senumo medžio sukurtas kryželis gali paprasčiausiai kaboti ant kažkieno kaklo.

A.Teresiaus įspūdingą Juodųjų Madonų kolekciją papildo panašus kiekis juodųjų angelų, juoda šv.Juozapo, įspūdinga Jėzaus Nazariečio surištomis rankomis skulptūra, prakartėlė. Didžioji dalis šios, be abejonės, unikalios juodų skulptūrų kolekcijos po parodos liks namuose. "Šios ir daugybė kitų drožinių, saugomų mano namuose, tai mano pensinis fondas, – šyptelėjo skulptorius. – Juk matau, kaip vargsta mano vyresni kolegos, gyvendami iš elgetiškos mūsų, tautodailininkų, pensijos", – neslėpė tikrovės skulptorius.

A.Teresius tikrai neturėtų vargti senatvėje – jo drožinių kolekcija stulbina gausa ir įvairove, tačiau net ir ta įvairovė išsiskiria tik jam būdingu kūrinių savitumu. Tuo galės įsitikinti kiekvienas užsuksiantis į vasario 5-ąją Garliavos bibliotekoje (Vytauto g. 21) atidaromą personalinę A.Teresiaus kūrybos parodą.

Akivaizdu, kad tikrai neatsitiktinai vienas jo kūrinys buvo parinktas kaip dovana pačiam popiežiui Pranciškui.

Skulptorius prisipažino, kad tai jam ypač malonu žinoti, tačiau kartu nuoširdžiai pripažino: "Genialiu liaudies meistru skulptoriumi laikau tik anksti mirusį Rimantą Idzelį. Net esu išdrožęs jo stiliumi skulptūrą. Daug kas sako, kad tai paties Idzelio darbas. Gal todėl neatskiria, kad tą skulptūrą dariau su didele pagarba ir meile jam."

Vilmanto Raupelio nuotr.

Tėvo Stanislovo pėdsakas

Kas atvedė A.Teresių į skulptoriaus kelią? "Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo. Po to išardžiau namuose senovinio laikrodžio sugedusį mechanizmą ir sudėjau jį taip, kad laikrodis vėl atgijo. Visa tai bylojo, kad turėjau skulptoriams būdingą savybę – buvau krapštukas", – teigė A.Teresius.

"Pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį į mano medžio darbelius, buvo menininkas bažnyčios vargonininkas Alvydas Šeduikis, nuvežęs mane, paauglį, pas Tėvą Stanislovą. Šis man padovanojo pirmuosius kaltelius ir paprašė išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius", – savą dievdirbio kelio pradžią prisiminė kūrėjas. Tiesa, drožybos pradžiamokslį išėjo ganydamas karves, nes tėvas dirbo fermoje. Dabar A.Teresiaus, įvairių konkursų nugalėtojo, žinomo ne tik Lietuvoje skulptoriaus darbai – tai odė tautiškumui, jos giluminėms šaknims, o jo Juodosios Madonos – tai dar viena jo kūrybos sritis, palytėta angelo sparnu.

Pensijoje atsidės drožybai

Vienas didžiausių Garliavos patriotų – Garliavos Jonučių progimnazijos istorijos mokytojas Ričardas Gudaitis. "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves", – planuodamas būsimus darbus, iš anksto džiaugiasi R.Gudaitis. Vis dėlto čia pat patikslina, kad mėgsta savo profesiją – yra iš tų laimingų žmonių, kurie gerai jaučiasi tiek eidami į darbą, tiek iš jo grįždami.

41 metus mokytojaujančio garliaviečio kūrinys – iš ąžuolo išdrožtas antkapinis paminklas – puošia garsiausio Garliavos knygnešio, aušrininko, vaistininko Kazimiero Aglinsko simbolinį kapą Garliavos Jonučių kapinėse. 1924 m. mirusio šviesuolio kapas neišlikęs, tačiau R.Gudaičiui teko sutikti žmonių, liudijusių, kad antkapinis kryžius ant K.Aglinsko kapo anksčiau stovėjęs būtent šiose kapinėse.

"Kai skaptavau šį paminklą, dirbau kapinėse, būdavo, lieku vakare čia vienas – tokia tyla. Atrodo, tik mirusieji su manimi kalbasi ir tyliai man pritaria – sako, kad paminklo šiam žmogui seniai reikėjo. Mes žinome, kad buvo 20 Vasario 16-osios akto signatarų. Juos pagerbti, žinoma, reikia. Tačiau negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais", – pasakoja mokytojas. Žavėdamasis kraštiečio darbais, jo patriotizmu, paminklą aušrininkui kukliai gyvenantis R.Gudaitis sukūrė savo lėšomis, nesitikėdamas nė cento atlyginimo. "Tai mano dovana šiam šviesuoliui ir Garliavai", – sako jis.

Siekia įamžinti istoriją

R.Gudaičio namų kiemą Garliavoje puošia jo paties sukurti medžio darbai: paminklas, skirtas pergalėms mūšiuose už Lietuvą (nuo Saulės mūšio 1236 m. iki 1991 m. sausio 13-osios, kurią mokytojas vadinu vienu iš mūšių už Lietuvos laisvę) įamžinti, prieverpstė. Namą ženklina medinis Garliavos herbas, Kauno rajono herbas ir trijų simbolių kompozicija, kurią būtų galima vadinti R.Gudaičio parašu medyje: stilizuoti susijungiantys partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Būsimiems medžio darbams mokytojas pasiruošia detalius brėžinius. Rodydamas didžiulį brėžinį, jis prasitaria svajojantis įamžinti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją, tam jau ieškantis medžiagos. "Tai būtų skulptūrinė grupė, į kurią pasižiūrėję įvairių kartų atstovai, nors ir visai neišmanydami Lietuvos istorijos, iš karto suprastų, kas čia pavaizduota. Šiame darbe manęs visiškai nėra – remiuosi tuo, kas sukurta. Šioje vietoje būtų tremtinių žodžiai: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus." Po to – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizanų ženklas ir žodžiai: "Krauju įrašėme ant žemės: per amžius būsi tu laisva." Tai žodžiai iš Tauro apygardos partizanų himno. Tauro apygarda – tai Suvalkija. Toliau – žodžiai "Lietuva brangi, mano tėvyne", – apie būsimą kūrinį aiškina pašnekovas. – Disidentinį judėjimą įamžinsiu Kryžių kalno motyvu ir apačioje – iš Biblijos psalmių žodžiai "Iš širdies gelmių tavęs šaukiamės, Viešpatie." Po to – Sąjūdis su šūkiu "Mūsų tikslas – laisva Lietuva, mūsų likimas – Lietuva. Tai 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdžio Seimas, kuriame ir man teko dalyvauti, davė šią priesaiką prie Juozo Zikaro Laisvės angelo Karo muziejaus sodelyje. Po to – Kovo 11-oji įamžinama heraldiniu Vyčiu. Ir Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – paženklinta žodžiais "Į automatų šūvius jie atsakė skanduodami "Lietuva". Tai – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti atsisveikinant su žuvusiaisiais Sausio 13-ąją. Čia – Sausio 13-osios medalis: Laisvės angelas saugoja lietuvaitę."

Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga, – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė.

Garliavos Sąjūdžio tėvas

1941 m. birželio 14 d. per pirmąjį trėmimą į Sibirą buvo ištremtos dvi R.Gudaičio mamos seserys su šeimomis, mažais vaikais. "Šiauriau ir žiauriau nebuvo nei tos vietos prie Laptevų jūros, Arkties vandenyno. Ne visi iš jų šeimų sugrįžo. Kai kurių net kapelių neliko – nuplovė Laptevų jūra, – skaudžiausias giminės patirtis prisimena R.Gudaitis. – Spėjau užaugti tokioje atmosferoje su maldomis prieš miegą. Girdėdavau tetulių pasakojimus apie Sibirą, tik buvau prigrasintas tylėti. Man sakydavo: mokykloje elkis kaip visi, nes vėl išveš. Žinojome, su kuo ir ką kalbėti. Nepaisant to, sovietiniame saugume man buvo užvesta byla. Aš esu kilęs iš Kybartų. Ten klebonavo Sigitas Tamkevičius, teko su juo bendrauti, iš jo gauti religinės literatūros – ją skaičiau. Slapta priėmiau Pirmąją Komuniją, slapta susituokiau bažnyčioje, slapta krikštijau vaikus."

Kai pradėjo kurtis Sąjūdis, R.Gudaitis suprato, kad vyksta istoriniai dalykai, ir ėmė pats aktyviai juose dalyvauti. Mokytojas vietos gyventojų yra vadinamas Garliavos Sąjūdžio tėvu. Tuos laikus pašnekovas prisimena itin ryškiai. "1988 m. birželio 3 d. susikuria Sąjūdis, birželio 24 d. – pirmasis mitingas Katedros aikštėje, skirtas mūsų tautos atstovams palydėti į partinę konferenciją Maskvoje. Tame mitinge su didžiausiu džiaugsmu dalyvavau. Teko Garliavos krašto sąjūdžiui vadovauti, be galo puikių žmonių sutikti", – prisimena R.Gudaitis.

Jis buvo tas, kurio iniciatyva 1988 m. rugpjūtį daugelis Kauno rajono istorijos mokytojų užsirašė į Sąjūdžio grupę, o Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis tuo metu dirbo, į tokią grupę įsirašė visi mokytojai. 1991 m. Garliavos seniūnu dirbęs R.Gudaitis buvo vienas iš tų, kurie organizavo televizijos retransliavimo stoties Juragiuose gynimą. "Yra išlikęs kreipimasis į Juragių gynėjus – kaip elgtis, jei būtų prasidėjęs puolimas. Galiu pacituoti vieną sakinį: "Atėjus objekto užpuolimo momentui, glaudžiu žiedu apjuosime pastatą ir tvirtai susiėmę už rankų užtrauksime Lietuvos himną", – ryžtingą pažadą pažodžiui citavo pašnekovas.

Vis dar nustebina vaikai

Didelį pedagogo darbo stažą turintis mokytojas prisipažįsta, kad vaikai jį vis dar nustebina.

"Buvo toks epizodas: su penktokais mokomės temą "Mindaugas karalius". Aš skaitau Bernardo Brazdžionio eiles "Karaliaus Mindaugo priesaika": "Uždėjote karaliaus titulo karūną / Ne man uždėjot – Lietuvai". Ir aš nesakau mokiniams, kad jie atsistotų, bet jie visi atsistoja. Penktokėliai, mažiukai", – jaudinančias akimirkas iš pamokų brangina mokytojas.

Šiais laikais neretai pasitaiko, kad moksleiviai mokykloje beveik tuo pačiu metu švenčia dvi labai skirtingas šventes – Valentino dieną ir Vasario 16-ąją. Kartais vaikai mokytojo klausia, ar Valentino diena suderinama su tokia rimta švente kaip Vasario 16-oji. "Sakau: vaikučiai, viskas čia susiderina. Jūs laimingi – gyvenate laisvoje Lietuvoje. O tokių pat kaip jūs, mylėjusių ir svajojusių, gynusių Lietuvos laisvę lietuvių nukankinti kūnai nežinia kur žemėmis užversti. Sakau: padėkokite jiems už laisvą Lietuvą su tomis širdelėmis, kurias visiems klijuojate. Tai būna, kad po švenčių ant Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, kitų portretų randu priklijuotų širdelių. Taip Valentino diena ir Vasario 16-oji susiderina", – įsitikinęs pašnekovas.

Polinkį į dailę R.Gudaitis, matyt, paveldėjo iš savo mamos, kuri didžiuliais peizažais ištapydavo kambarių sienas. Mamos atminimą saugoja jos tapyta lauko siena R.Gudaičio šeimos namuose. Mažytę mokytojo dirbtuvėlę puošia kunigaikščių Lietuvos laikų žemėlapiai, 1930 m. sukurta Jano Matejkos "Žalgirio mūšio" paveikslo kopija, tų pačių laikų metalinis Vytauto Didžiojo portretas. "Turiu svajonę atkurtos Lietuvos šimtmečiui sukurti paminklą", – užsimena mokytojas ir rodo jo dirbtuvėlėje sukrautą ąžuolo medieną. – Svarsčiau, iš kur man ąžuolo tam darbui gauti. Pasipasakojau vienam žmogui – tas man savo turėtą medieną padovanojo."

Mokytojas džiaugiasi: dabar belieka laukti mokslo metų pabaigos, kada galės rimtai atsidėti šiam darbui. Kur galėtų iškilti toks paminklas? Tarsi teisindamasis, kad jis jokių dailės mokslų nebaigęs, mokytojas užsiminė iš pradžių planavęs ir šį paminklą statyti savo namų kieme. Tačiau Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė pasiūliusi jam garbingesnę vietą – netoli R.Gudaičio namų, Alyvų ir Maironio gatvių sankirtoje, kuriamą istorinės atminties parką. Šią vietą garliaviečiai anksčiau vadino Rusų pieva, mat čia sovietmečiu stūksojo specialiosios paskirties karinio dalinio Linksmakalnyje turtas – žvalgybos antenos. Dabar čia – tuščias laukas, kuriame prasidėjo parko įrengimo darbai. Ekskavatoriai čia šiuo metu formuoja tvenkinį. Siekiant įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vėliau čia planuojama pasodinti 100 ąžuolų.

Himną paverčia skulptūra

Iki liepos 6 d. šiame parke, kuris dar neturi pavadinimo, turėtų iškilti ir garliaviečio Adolfo Teresiaus bei kitų tautodailininkų iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himnas. Juozas Videika, Raimondas Blažaitis, Saulius Lampickas, Kazimieras Martinaitis, Algirdas Vaištaras ir A.Teresius, pradėję darbuotis rudenį, gegužę vėl rinksis Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos kieme. Čia jų laukia iš didžiulių ąžuolo trinkų pradėta skaptuoti "Tautiška giesmė". Idėją šiai skulptūrinei grupei pasufleravo A.Teresius. "Kolegų prašiau pagalvoti ir pats mąsčiau, kaip gerai žinomą tekstą paversti skulptūra", – prisiminė idėjos autorius. Šeši medžio skulptoriai rudenį mokyklos kieme darbavosi iki pat pirmojo sniego. "Dar nebuvau taip ilgai dirbęs lauke. Iškritęs sniegas net mūsų palapines sulaužė – buvome priversti greitai nutraukti darbus", – prisimena pašnekovas.

Gegužę tautodailininkai tikisi skulptūrinę grupę baigti. Kad darbas vyktų sparčiau, savaitei vyrai apsigyvens mokykloje. "Manau, kad mes čia dirbdami mokiniams netrukdome. Priešingai, kai kurių dalykų juos išmokome. Rudenį, kai čia dirbome, visą savaitę kiekvieną dieną vaikai ateidavo nustatytu laiku ir sugiedodavo Lietuvos himną", – pasakoja A.Teresius.

Vasarą trijų garbingiausių Lietuvos tautodailės apdovanojimų – aukso vainikų – laureatą rečiau galima rasti namuose Garliavoje. Jis nuolatos dalyvauja tautodailininkų stovyklose, stato koplytstulpius, stogastulpius tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Laukdamas šiltesnių orų, kai galės pradėti darbuotis lauke, A.Teresius kuria mažesnės apimties darbus. Jo namuose rikiuojasi medinių figūrų eilės: Šventoji Šeima, kiti šventieji, angelai ir eiliniai mirtingieji, kurie, prisilietus talentingai tautodailininko rankai, atrodo visiškai neeiliniai. "Čia – mano žiemos darbai. Per ją, va, tai šiaučių, tai kriaučių, tai kiaušinių rinkėją išskaptuoju. Tai angelą su pasikeliančiu sparnu ar karvę su slaptomis durelėmis ir lentynėlėmis", – apie kuriamų medinukų paslaptis užsimena jų autorius. Ką tik juokavęs, netrukus pašnekovas prabyla rimtai – rodo kuriamą koplytstulpį, skirtą atkurtos valstybės 100-mečiui. "Dainų šventės metu, kas ketveri metai, Vilniuje vyksta didelės tautodailės parodos. Šis darbas greičiausiai važiuos į Vilnių. Kur jis paskui įsikurs – kol kas nežinau. Imdamasis šio darbo, ilgai galvojau, kaip mūsų kovą dėl laisvės pavaizduoti? Pasirinkau šv.Jurgio kovos su drakonu simbolį. Drakoną stengiausi išpiešti pačia baisiausia, negražiausia spalva. Tas drakonas gali būti ir rudasis, ir raudonasis priešas", – idėjas, sudėtas į tradicines liaudies meno formas, paaiškina tautodailininkas.

Parašė knygą apie Garliavą

Kita Garliavos patriotė – lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, Garliavos Jonučių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

Negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais.

Prieš šešerius metus ji ėmė rinkti medžiagą knygai apie gimtąjį miestelį.

"Gimiau ir augau Garliavoje. Nuo vaikystės buvo daug dalykų šioje aplinkoje, kurie kėlė susidomėjimą: apylinkių dvareliai, seni sulinkę kryžiai prie kaimų, kapai, prie kurių nebūdavo paminklų, bet kuriuos uoliai kažkas lankydavo ir puošdavo alyvomis. Atsivertus enciklopedijas, apie Garliavą tegalėjai perskaityti tik keturiolika eilučių ir nieko daugiau. Bet mano miestelyje visada sklandė ypatinga dvasia ir aš visada jaučiau, kad ši vietovė toli gražu nėra vien ilga važiuojamoji gatvė. Labai norėjosi ir sau, ir kitiems atsakyti į klausimą, kuo nuo seno garsi Garliava, kas ją kūrė, rūpinosi jos gerove, kokie žmonės čia gyveno", – motyvus imtis rašyti knygą prisiminė I.Stepukonienė. Dvejus metus rinkta medžiaga sugulė į tūkstančio puslapių solidžią monografiją "Garliava: laikas ir žmonės". Mokslininkė prisipažįsta: neretai po darbo universitete ir mokykloje valandų būdavo nelengva išsiruošti pas pašnekovus, bet rašyti buvo be galo malonu, jautė pareigą kraštiečiams. "Lyg ir nesunku buvo su ta medžiaga dirbti, ji tiesiog magnetizavo, nes teko atkurti ištisų šeimų, giminių istorijas, kurių ne viena buvo labai reikšminga ne tik šiam regionui, bet visai Lietuvai. Kartais būdavo sunku eiti pas žmones, informacijos pateikėjus, ieškoti jų miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose – nebeturėdavau jėgų. Tačiau aplankydavo nuojauta: jei pas tą žmogų dabar nenueisiu, galiu apskritai prarasti galimybę užrašyti jo liudijimus. Dvejus metus rinkau medžiagą, rašiau, per kitus dvejus knygą išleidau. Kol ji buvo išleista, dvylikos iš tų žmonių, su kuriais bendravau rinkdama medžiagą, jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tad jei aš kažkada nebūčiau sėdus ant dviračio ar į automobilį, nevažiavus per Garliavos apylinkių kaimus, labai svarbūs dalykai būtų nuėję užmarštin", – lituanistė džiaugiasi laiku suspėjusi pakalbinti senuosius garliaviečius.

Užrašė daugybę pasakojimų

I.Stepukonienė, užrašiusi daugybę garliaviečių pasakojimų, stengėsi aprėpti įvairius laikotarpius ir sritis. "Ir miestelio ištakas, ir grafą Jozefą Godlevskį, apie kurį sklandė labai daug mitų, bet niekas nežinojo nieko tikro. Norėjosi ir užrašyti legendas, ir pagrįsti duomenis istoriniais šaltiniais, ir apskritai atkurti istorinio žmogaus paveikslą. Paskui – XIX a. atgimimo istorija.

Pasak knygos autorės, Garliava garsi tuo, kad čia lankydavosi Jonas Basanavičius. Mat čia gyveno geriausias jo draugas vaistininkas, vienas iš "Aušros" steigėjų, tuo metu draustų lietuviškų laikraščių ir knygų platintojas Kazimieras Aglinskas. Jie susipažino ir susibičiuliavo Maskvoje, kur J.Basanavičius studijavo mediciną, o K.Aglinskas – farmaciją. Baigęs studijas, 1885 m. K.Aglinskas Garliavoje atidarė pirmąją vaistinę. Kadangi turėjo daug medicininių žinių, jis ir gydydavo ligonius. "K.Aglinskas iki gyvenimo pabaigos išliko vienu iš J.Basanavičiaus asmeninių patikėtinių. Artimas bičiulis jam buvo patikėjęs savo namų raktą, skyręs atskirą kambarį. Jis J.Basanavičiui padėjo parvykti nuo Tilžės, kai šis grįžo iš Bulgarijos į Lietuvą, kartu su juo garlaiviu parplaukė, J.Basanavičių slėpė ir po Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m.", – lituanistės teigimu, J.Basanavičius ištisas savaites praleido Garliavoje ir jo prisiminimuose užfiksuota labai daug faktų iš gyvenimo čia. Bičiuliai daug vaikščiodavo po Garliavos apylinkes, rinko kraštotyrinę medžiagą, svarstė daug reikšmingų politinių ir visuomeninių lietuvių tautos klausimų.

Rašydama knygą, I.Stepukonienė daugybę valandų praleido archyvuose Vilniuje ir Kaune. Bene pačiu įdomiausiu atradimu knygos autorė vadina archyvuose rastas autentiškas, iki tol niekur neskelbtas nuotraukas, kur J.Basanavičius užfiksuotas Garliavoje, stovintis šalia K.Aglinsko namo, besižavintis tvenkinio vaizdu. K.Aglinskas Garliavoje subūrė literatų būrelį, kuriam priklausė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Tai žmonės, turėję didžiulės įtakos pirmojo lietuviško laikraščio "Aušra" veidui, publikavę jame daug straipsnių, rašytų Garliavoje.

Išsaugoti tai, kas vertinga

Gausiai iliustruotoje monografijoje pirmą kartą plačiai pristatoma miestelio ir apylinkių istorija, tautinių bendruomenių, bažnyčių, dvarelių, mokyklų, medicinos įstaigų praeitis ir dabartis. Daug dėmesio skiriama įžymiems žmonėms, gyvenusiems ir dirbusiems Garliavoje, taip pat pokario rezistenciniam judėjimui regione. Garliava – Tauro apygardos, Birutės rinktinės žemė. Čia vyko svarbios partizaninės kovos, veikė legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Skirmantas, Jonas Aleščikas-Rymantas, Justinas Lelešius-Grafas ir kiti kovotojai, buvo leidžiama pogrindinė spauda. Renkant medžiagą knygai, jos autorei teko bendrauti su buvusiais partizanų ryšininkais, užrašyti jų liudijimus.

Ar rašant knygą dvejus metus trukęs darbas atsipirko? "Rašiau knygą savojo krašto žmonėms. Man buvo svarbu suteikti jiems, ypač jaunoms kartoms, žinių, pamatyti tą kelią, kuriuo šio krašto gyventojai ėjo iš praeities į dabartį. Praeitis visada įprasmina kažką labai svarbaus, neša žinią, tam tikrą vertybinį tautos kodą. Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė, ir kartu atrasti formas, kaip visa tai perduoti toliau. Ši knyga irgi yra tokia forma. Man tai yra svarbiausia. Ir šiam, ir kitiems panašiems darbams atiduodu visą save, sunkaus darbo niekada nevengiau", – teigė knygos autorė.

I.Stepukonienės surinkta medžiaga remiasi kiti Garliavos pedagogai, istorinėmis temomis rengdami renginius ir projektus mokyklose. Knygos medžiaga remtasi ir Garliavos Jonučių progimnazijoje rengiant projektą apie miestelio žydus "Virtualus Garliavos štetlas". "Viskas, ką man pavyko sužinoti apie Garliavos žydus, yra sudėta į šią knygą. Daugiau žinių apie buvusius vietinius šios tautybės gyventojus kol kas neturime. Tačiau šie, kaip ir kiti tyrinėjimai, nesustoja", – užsiminė I.Stepukonienė.

Šis apdovanojimas – jau trečiasis A.Teresiaus pelnytas "Aukso vainikas". Pirmasis šiam skulptoriui buvo įteiktas 2008 m., antrasis 2012-aisiais (už kolekciją "Atlaidų diena"). A.Teresius taip pat yra Liongino Šepkos premijos laureatas (2001 m.) ir kitų konkursų nugalėtojas.

Šio menininko darbai puošia daugelį Kauno rajono ir Lietuvos vietų. Vienas naujausių garliaviškio A.Teresiaus darbų – kartu su bičiuliais Lietuvos valstybės 100-mečiui iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himno tekstas.

A.Teresiaus rankose medis krikščionybės simboliais virsdavo dar sovietų okupacijos metais. Kai 1975 m. buvo sunaikintas Kryžių kalnas, tautodailininkas talkino jį atstatant iš išlikusių detalių ir nuolaužų. 1978 m. prie Žemaičių Kalvarijos esančiame Panų kalne sukūrė pirmuosius koplytstulpius, kurie 1980 m. kartu su unikalia medine koplyčia sovietinės valdžios buvo sunaikinti. 1981–1985 m. virš 30 didelių darbų išdrožė besikuriančioje Orvydų sodyboje Salantuose. 1994–1996 m. sukūrė Kryžiaus kelius Berčiūnuose, Panevėžio r. Be daugelio kitų, 2010 m. sukūrė Vytauto Didžiojo skulptūrą Žalgirio parke Cinkiškiuose.

Per 30 metų darbų nuo 2 iki 7 m dydžio sukūrė apie 350. Monumentalūs darbai stovi Lenkijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, JAV (Mičigano ir Ilinojaus valstijose), Australijoje, Vengrijoje. Surengė 34 personalines parodas, kartu su kitais autoriais dalyvavo 88 parodose. Darbai eksponuoti parodose Švedijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, JAV, Japonijoje, Latvijoje, Suomijoje, Austrijoje. Dalyvavo kuriant 35 skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje.

Be A.Teresiaus, konkurso komisija geriausiais 2017 m. tautodailininkais paskelbė ir vaizduojamosios liaudies dailės meistrą Zenoną Skinkį iš Vilkaviškio bei keramikę Virginiją Silvestrą Šufinskienę iš Kuršėnų.

Konkurso komisija geriausiais metų menininkais paskelbė vaizduojamosios liaudies dailės meistrą Zenoną Skinkį iš Vilkaviškio, keramikę Virginiją Silvestrą Šufinskienę iš Kuršėnų ir skulptorių, kryždirbį Adolfą Teresių iš Garliavos.

Tai jau trečiasis A. Teresiaus Aukso vainikas, rašoma Kauno rajono savivaldybės pranešime. Pirmasis buvo įteiktas 2008 m, antrasis 2012 m. už kolekciją "Atlaidų diena". Menininko darbai puošia daugelį Kauno rajono ir Lietuvos vietų.

Vienas naujausių garliaviškio darbų – atkurtos Lietuvos šimtmečiui kartu su bičiuliais iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himno tekstas.

A. Teresius taip pat yra Liongino Šepkos premijos laureatas (2001), firmos „Bosch“ ir žurnalo „Meisteris“ respublikinio konkurso nugalėtojas (2002), Respublikinio Prakartėlių konkurso Rokiškyje laureatas (2004), geriausias Kauno apskrities meistras vaizduojamojo meno nominacijoje (2006), Metų garliavietis (2006), geriausias Kauno apskrities meistras kryždirbystės nominacijoje (2007).

Konkurso komisija, sudaryta iš žinomų šalies menotyrininkų, išrinko ir geriausiais metų meistrais paskelbė vaizduojamosios liaudies dailės meistrą, medžio drožėją Zenoną Skinkį iš Vilkaviškio, taikomosios liaudies dailės meistrę, keramikę Virgiliją Silvestrą Šufinskienę iš Kuršėnų ir skulptorių, kryždirbį Adolfą Teresių iš Garliavos, rašoma pranešime spaudai.

Antrą vietą vaizduojamosios dailės kategorijoje pelnė grafikė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė iš Utenos, trečią – medžio drožėjas Steponas Kaminas iš Telšių. Taikomosios dailės grupėje antroji vieta skirta Vytautui Raukčiui iš Šilutės rajono, trečioji – šiaudinių sodų rišėjai Linai Živatkauskaitei-Žaliauskienei iš Lazdijų rajono. Kryždirbystės srityje antroji vieta teko skulptoriui, kryždirbiui Rimantui Zinkevičiui iš Ukmergės, trečioji – kryždirbiui Andriui Bieliukui iš Šakių rajono.

Specialūs diplomai įteikti tapytojui Zenonui Bulgakovui už poeziją tapyboje, audėjai Aldona Morkūnaitei-Valkauskienei už savitą tradicijos interpretaciją ir spalvas, kryždirbiams Aleksui Eugenijui Kulviečiui ir Pranui Petroniui už tradicijos puoselėjimą Lietuvoje ir pasaulyje, tautinių kostiumų audėjai Editai Šūmakarienei už gražų debiutą, kalviui Stanislovui Špukui už aukštą meistrystę ir kryždirbiui Daliui Udrakiui už įspūdingą debiutą.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų – iškilių liaudies dailės kūrinių autorių – įvertinimas. Apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją dailę (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus).  

Įdomiausius, tradicijos atspindžio ir meniškumo požiūriu vertingiausius darbus bus galima pamatyti ir Lietuvos dainų šventės dienomis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje rengiamoje tradicinėje liaudies meno parodoje.

2018 m. birželio 30 – liepos 6 d. Vilniuje vyksianti dainų šventė „Vardan tos...“ skiriama Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Prie Kauno pilies šventinį šurmulį, sklindantį iš mugės, užgožia elektrinių pjūklų ūžesys. Čia įsikūrusioje Lietuvos medžio drožėjų kūrybinėje stovykloje „Puošiam Kauną“ darbuojasi septyni profesionalūs drožėjai.

Per tris dienas, kiek truks Hanzos dienos, jie spės sukurti po medinę skulptūrą, tad smalsūs miestiečiai raginami suskubti ir savo akimis išvysti, kaip iš dviejų metrų ilgio storokų medžių kamienų gimsta šedevrai.

Vieno kūrėjo vizijose – undinė, kito medis atgims driežu, trečio rąstas taps paukščiu.  Kai kurie kalbinti menininkai, paklausti, ką pasirinko drožti, teigė norį išlaikyti paslaptyje, nes neretai galutinis rezultatas net neprimena pirminės idėjos.

Medžio drožėją tradiciškai įsivaizduojame besidarbuojantį su kaltu. "Kai neturime daug laiko, pagrindiniu įrankiu tampa benzininis pjūklas. Maloniau dirbti su kaltu, jis tikslesnis, bet ilgiau užtrunkama", – aiškino vilnietis skulptorius Mindaugas Būga. 

Jis suskaičiavo, kad vienai skulptūrai išdrožti prireikia apie penkių litrų degalų.

Dviejų aukso vainikų, Liongino Šepkos premijos laureatas garliaviškis Adolfas Teresius pasakojo, kad su kolegomis sutarė dėl vieno: kūriniai turi būti ir funkcionalūs, kad praeiviui galėtų pasitarnauti, pavyzdžiui, kaip suoliukai.

"Kiek galima Kryžių kalną kurti? Kodėl į viską nepažiūrėjus ir žaismingai?" – klausė A. Teresius. Ir pridūrė norintis, kad jo kūriniai ne tik būtų vertingi menine prasme, bet kad dar būtų naudingi ir reikalingi.  

Atrodytų, įkvėpimas yra nepavaldus renginių organizatorių sudarytam tvarkaraščiui, tačiau meistrai tikino, jog įspraudimas į laiko rėmus jiems netrukdo. 

"Apdoroji įkvėpimą, apdoroji laiką", – juokėsi M.Būga. "Dar geriau, kai yra laiko ribojimas – labiau susikaupi, kūrybiškumui tikrai netrukdo", – sakė ir A. Teresius.

Vyks ir drožėjų turnyrai, kai iš mažesnių rąstų reikės itin greitai išdrožti ką nors įspūdingo. Vėliau šios skulptūros puoš miesto erdves.

Be minėtų meistrų stovykloje dar darbuojasi daugkartinis tarptautinių stovyklų ir turnyrų dalyvis kaunietis Robertas Kieliauskas, kaunietis drožimo meistras Raimondas Užbravis, kaunietis tautodailininkas Algirdas Jasiulionis, liaudies meistras iš Vilkijos Linas Saladis bei į Karmėlavą iš Kauno persikėlęs menininkas iš prigimties Algirdas Vaištaras. 

Nors skulptūroms sukurti jiems skirta nedaug laiko, tačiau stovykloje – jokios įtampos. Meistrai rado laiko ir pajuokauti, ir vienas kitam padėti. Pavyzdžiui, prireikus paversti vieną rąstų tuoj sulėkė keliese.

"Va, be proto pjūklų prisivežėme, ausines", – apie laukiantį smagų savaitgalį  su šypsena pasakojo A. Teresius.

Pasak parodos organizatoriaus Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininko dr. Dariaus Liutiko, ketvirtą kartą organizuojama paroda tapo gražia liaudies kultūros puoselėjimo tradicija. Organizatorių sumanymu, paroda yra piligriminė, nes vyksta vis kitoje Vilniaus miesto galerijoje. Taip siekiama kuo plačiau paskleisti medžio drožybos tradicijas. Pirmoji paroda-konkursas „Šventieji ir piligrimai“ įvyko 2009–2010 m. sandūroje Vilniuje, Jeruzalės galerijoje.

Šių metų parodoje dalyvavo 29 medžio drožėjai iš visos Lietuvos, buvo eksponuoti 49 kūriniai. Populiariausi šventieji pristatomi parodoje buvo Šv. Jurgis ir Šv. Petras. Parodoje taip pat eksponuotos Kristaus Nazariečio, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Kazimiero, Šv. Roko, Šv. Jokūbo, Šv. Florijono, kitų šventųjų, taip pat angelų ir piligrimų skulptūrėlės. Parodoje eksponuojamus darbus vertino ne tik komisija, sudaryta iš liaudies meno ekspertų, tačiau ir visi parodos lankytojai. I ąją vietą užėmė medžio drožėjas iš Kalvarijos Antanas Lastauskas (kūrinys „Šv. Rokas”), II – ąją vietą pelnė medžio drožėjas iš Mažeikių Antanas Viskantas (kūrinys „Apaštalas Jokūbas”), III – ąją vietą Adolfas Teresius iš Kauno r. (kūrinys „Adomas ir Ieva”).

Parodą „Šventieji ir piligrimai“ organizuoja Lietuvos piligrimų bendrija ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija.

Daugiau nei trisdešimt A. Teresiaus kūrinių eksponuojami muziejaus salėje, kuri artima sakralinei aplinkai. Jausmas, kad atsidūrei bažnyčioje sukuria ne tik medžio drožėjo kūriniai – šventųjų, rūpintojėlių, angeliukų figūros, – bet ir apšvietimas. Parodoje eksponuojami skulptoriaus darbai sukurti per pastaruosius dvidešimt metų.

Lietuvos konsulato atstovai sako, kad muziejaus lankytojai galėtų susipažinti su Lietuvos medine sakraline skulptūra pakako muziejininkams parodyti keletą A. Teresiaus darbų.

„Čia religijos istorija, mes matome šventuosius, angelus, rūpestingąjį Kristų. Labai džiaugiamės ,kad eksponuojame ir kitų skulptoriaus darbų nuotraukas, galime labiau susipažinti su jo kūryba. Jokių klausimų nekilo, šita paroda turi būti mūsų muziejuje“, – sakė Valstybinio religijos istorijos muziejaus direktorė Liubov Musijenko.

Per 30 kūrybos metų A. Teresius sukūrė per 400 monumentalių darbų Lenkijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV ir kitose šalyse. Surengė daugybę parodų, už medinių skulptūrų ir interjero restauravimo darbus Lietuvos bažnyčiose gavo Romos popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą raštu. Daugelis šioje parodoje sukurtų darbų yra iš ąžuolo, kuriam 1000 metų.

„Už to simbolio, už tos statulėlės yra kažkas tokio! Aš viliuosi, kad žmogus, turintis tokią statulėlę savo namuose, žvelgdamas į ją galės pabėgti nuo kasdienybės, nuo rūpesčių, tik nenoriu, kad jam melstųsi“, – sakė medžio drožėjas A. Teresius.

Lietuvoje pagonybės laikais žmonės tikėjo, kad į medžius persikelia mirusiųjų dvasios. Medinė drožyba buvo paplitusi ir kitose Europos šalyse, bet tik Lietuvoje ji tapo liaudies kūryba, ypač išsiskiriančia šventųjų ir rūpintojėlių skulptūrėlėmis. Pasak muziejininkų, lietuvio kūryba žavi neįprasta plastika, išraiškingumu, monumentalumu, ypatingu ryšių su medžiu.

„Skulptorius tobulai valdo formą, kūrybos objektu pasirinkdamas tradicinę ikonografiją. Jis geba suteikti kūriniui kažką labai žmogiško, šilto, prideda ir humoro. Tai labai džiugina, malonu žiūrėti, įdomu. Jo kūriniuose juntama krikščioniška tradicija“, – teigė Religijos istorijos muziejaus vyriausioji mokslinė bendradarbė Tatjana Vinogradova.

A. Teresiaus darbų paroda „Lietuvių sakralinė skulptūra“ Religijos muziejuje Sankt Peterburge veiks iki spalio pabaigos.

Garliavos bibliotekoje pristatytas tautodailininko skulptoriaus Adolfo Teresiaus kūrybos albumas. Šis vaikiškos sielos žemaitis kūrėjas, šaknis įleidęs Garliavoje, garsina ją ir Lietuvą pasaulyje savo nuoširdžiais darbais.

Meninių polinkių krapštukas

A.Teresius visada nustebina bet kurią auditoriją prisipažinimu, kad drožybos pradžiamokslį išėjo ganydamas karves šalia Kelmės, kur ir užaugo. Ten, ganyklose, jis išdrožė pirmąsias dūdeles, dėklą termometrui, kitas smulkmenas.

"Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mus, vaikus, mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti, – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo. Be to, skulptoriai turi būti krapštukai – šią savybę taip pat turėjau: išardžiau namuose buvusio senovinio laikrodžio sugedusį mechanizmą ir sudėjau jį taip, kad laikrodis vėl atgijo", – savo pirmuosius žingsnius skulptūros link prisimena A.Teresius.

Drožėjo, nors ir nebaigusio jokių skulptūrai artimų mokslų, kūriniai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasklidę po pasaulį. A.Teresiaus monumentalūs ir smulkesni medžio darbai – odė liaudies menui, jo giluminėms šaknims. Iš kur tai? Iš dalies į šį klausimą atsako Teresių namuose pagarbiai saugomas garsiausio Vidurio Aukštaitijos dievdirbio Vinco Svirskio kryžius, daugybė itin senų, žinomų ir bevardžių autorių medžio darbų.

Tėvo Stanislovo paakintas

"Pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį į mano medžio darbelius, buvo Šiluvos bažnyčios vargonininkas Alvydas Šeduikis. Tai jis mane, šešiolikmetį, nusivežė pas Tėvą Stanislovą, kuris nedelsdamas padovanojo pirmuosius kaltelius ir paprašė išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius", – apie savą dievdirbio kelio pradžią sako kūrėjas.

Pristatydamas savo albumą, A.Teresius prisipažino, kad jo nebūtų sutvėręs, jei ne Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės padrąsinimai, valstybės finansinė parama.

"Stengiausi padaryti albumą tokį, kaip norėjau, todėl pats važinėjau su fotografu po Lietuvą rinkdamas kūrinių nuotraukas, jas dėliodamas pagal kūrinių ciklus albume, nurodydamas po kiekvienu iš jų realius matmenis, sukūrimo datą, pavadinimą, dislokacijos vietą. Iš dalies esu patenkintas išleistu albumu, kuriame pateikta per pustrečio šimto kūrinių fotografijų – tai yra nedidelė mano kūrybos dalis. Deja, pritrūko laiko fotografuoti Žemaitijoje, Orvydų sodyboje, Klaipėdos krašte", – apgailestavo A.Teresius.

Žvilgsnis į save, šeimą

Albume labai nuotaikingos šeimos narių skulptūrėlės "Mama su sūriais", "Tėvas su paršeliu", "Dukra Adelė su katinu", "Tėvas su čigonu maino arklius" ir kt. Visiška kita nuotaika nepaprasto kruopštumo ir minties gilumo kūrinyje "Amžina kūrybos skaistykla", kur sudėliota kūrėjo gyvenimo ir jo apmąstymų istorija, nors vėjo malūnėliai ant autoportreto galvos, pasak skulptoriaus Kęstučio Krasausko, tarsi sako: man tik vėjai galvoje.

Iš tiesų skulptoriaus galvoje vėjams nebuvo kur ir kada įsisukti. Net ir sovietmečiu, būdamas keliaujantis laisvas menininkas, jaunasis skulptorius vertino senąją liaudies kūrybą. Vienoje nukeliamoje sodyboje aptikęs labai seną medinį kryžių, A.Teresius parsigabeno jį į Kauną, kur glaudėsi būsimo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Algirdo Patacko namuose. Kaip vėliau paaiškėjo, parsigabeno jis V.Svirskio kryžių, kuris ir dabar stovi menininko namuose.

Įvertintas ir vertinamas 

* Skulptorius didžiuojasi esąs 2001 m. L.Šepkos premijos laureatas.
* Iš visų suteiktų vardų ir apdovanojimų labiausiai vertina 2008 ir 2012 m. pelnytus respublikinės liaudies meno parodos "Aukso vainikas" laureato vardus.
* Kai 1975 m. buvo visiškai sunaikintas Kryžių kalnas, skulptorius naktimis talkino atstatymo iniciatoriams Juozui Šileikiui, Mečislovui Jurevičiui ir kitiems.
* 1981–1985 m. sukūrė per 30 didelių darbų Orvydų sodyboje (Kretingos r.)
* 2010 m. sukūrė Vytauto Didžiojo skulptūrą Žalgirio parke Cinkiškyje.

Komentarai

Irena Seliukaitė
Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja

Praėjusieji metai buvo ypatingi auksinių rankų Lietuvos meistrams – išleista nemaža albumų, tačiau iš pernykščio jų derliaus savo apimtimi ir kūrinių pateikimu išsiskyrė Adolfo kūrybai skirtas albumas. Kuo dar ypatingas šis albumas? Tuo, kad jis puikiai atspindi darbų, kuriuos matome albume, kūrėją, jo dvasią, į ką gyvenime jis kreipia savo įdėmų žvilgsnį. Stebina tai, kad tokios didžiulės apimties albumą Adolfas pats parengė tik per metus. Tai tiesiog spartumo rekordas. Maža to – jis parengė labai aukšto lygio albumą, kurio vertė ateityje tik augs. Kaip ir bet kurio naujagimio. Belieka palinkėti puikiai prigijusiam Suvalkijoje žemaičiui sėkmės kūryboje.

Kęstutis Krasauskas
Skulptorius

Adolfas turi nuostabią bendravimo dovaną – ryšys su juo visada yra lengvas, jaukus, šiltas. Man teko matyti, kaip jis iš ąžuolinio rąsto ištraukia skulptūrą – tai nenusakoma žodžiais. Tai reikia matyti. Albume pateikti jo darbai atspindi šio savito meninio braižo meistro šilumą, jo požiūrį į šeimą, į šventuosius, į jam svarbius įvykius, reiškinius, žmones. Adolfas niekur nesimokė nei skulptūros, nei drožybos – drožti pradėjo širdies paskatintas. Tad skulptoriumi tapo, kaip sakoma, nuo Dievo. Įgūdžių sėmėsi, stebėdamas dirbančius kolegas, tyrinėdamas senųjų meistrų, ypač Vinco Svirskio,  darbus. Todėl nenuostabu, kad didžiausią ir svarbiausią Adolfo kūrinių kraičio dalį sudaro sakralinio turinio mediniai paminklai, tarp kurių dominuoja skulptūriniai stogastulpiai ir skulptūriniai kryžiai. Iš visų jo kūrinių išsiskiria monumentalioji skulptūra, kuri gerokai atitolusi nuo tradiciniams medžio paminklams būdingų formų. Albume ypač krinta į akis skulptūrinė paukščių tematika. Adolfas kartais pašmaikštauja skulptūrinių detalių faktūrai panaudodamas sulankstytas senas vinis, o į skulptūros kompoziciją įtraukdamas kalviškų detalių. Kad ir ką drožtų Adolfas, jis visus personažus drožia su meile – nesvarbu, ar tai būtų "Vištų kupčius", ar batsiuvys, apsuptas įvairiaspalvių batų, ar šv. Veronika – fotografų ir operatorių globėja, ar pats Adolfas su malūnėliais ant galvos. Beje, jei jūs turite dažytą Adolfo rankų skulptūrėlę, tai turėtumėte žinoti, kad ją spalviniu drabužiu aprengė artimiausia skulptoriaus pagalbininkė žmona Nijolė.