Priartėjusi svajonė

Multimedijos technologijų studijas Kauno kolegijoje baigusi A.Rimšaitė kelionių aistra užsikrėtė studijuodama. Pagal studentams skirtą programą "Work and Travel" drauge su dvyne sese Asta 2014-aisiais išvyko dirbti ir pažinti Aliaską.

"Seniai norėjau nukeliauti į Ameriką, bet apie Aliaską drįsau tik pasvajoti žiūrėdama filmus. Kai gavome pasiūlymą ten tris mėnesius padirbėti, nedvejojome. Aliaskoje ir susirgau kelionėmis, labiau už viską įsimylėjau kalnus, – pasakoja mergina, savo meilę aiškinanti paprastai: – Augau mieste, vaikystė prabėgo žaidžiant daugiabučių kiemuose, gal todėl man taip reikia gamtos."

Grįžusi į Europą nenustygo vietoje. Kelionių ilgesį malšino bent jau trumpomis išvykomis. "Stengiausi kas mėnesį bet keletui dienų ištrūkti į vis kitą Europos miestą", – pasakoja Agnė, vis tiek atkakliai ieškojusi galimybių išvykti toliau ir ilgam.

Tarsi Dievas paglobojo, kad išsipildytų dar viena svajonė – Kanada! Šįkart iškeliavo viena, metams. Pasirinko dirbti padavėja, kad darbo grafikas leistų reguliariai išsiruošti į kelių dienų žygius po kvapą gniaužiančias vietoves. Per Kanadoje praleistus metus Agnė ir ilgesnių atostogų dukart išvyko.

"Aliaska man buvo savęs pažinimas, Kanada – brendimas, – lakoniškai apibūdina tąkart įgytas patirtis mergina, kurios nevilioja nei auksiniai paplūdimiai, nei viešbučių baseinai, nei linksmybės šurmuliuojančiuose kurortuose. – Mano svajonė – keliauti aplink pasaulį su kuprine ant pečių, avint patogiais žygio batais, su fotoaparatu rankose."

Į kitą Žemės rutulio pusę

Tokia išsvajota buvo dar viena tolima kelionė – į Aziją, Nepalą. Šį pavasarį Agnė ten praleido mėnesį. Ir ne šiaip sau vaikštinėdama Himalajų prieigose. Annapurna Circuit – ratu apeinamas Anapurnos kalnų masyvas, kylama pėsčiomis nuo 800 m iki 5 416 m esančios Thorung La perėjos ir pamažu leidžiamasi žemyn. Pakeliui pasikeičia keletas klimato juostų ir tautinių regionų. Agnė viena pati įveikė ir 230 km atstumą, ir aklimatizacijos iššūkius.

Šiuo metu Agnė jau – Islandijoje. "Pradėjau darbuotis automobilių nuomos punkte – tai man padės užsidirbti kelionėms po šalį", – atskriejo elektroninis laiškutis, atrodo, vos išsiskyrus po pokalbio redakcijoje.

O rudenį Agnės laukia dar didesnis iššūkis: ji iškeliaus į tiksliai kitą Žemės rutulio pusę, nei Lietuva, – į Naująją Zelandiją. Nuo Lietuvos šią Ramiojo vandenyno salų valstybę skiria beveik 18 tūkst. km, o tai beveik tas pats, kas perskristi pusę pasaulio. Naujojoje Zelandijoje Agnė pirks kemperį, jame gyvens ir keliaus. "Zelandija tokiam keliavimui puikiai pritaikyta. Labai patogu nepriklausyti nuo vietos ir viešbučio", – vardija pranašumus.

O pinigai? Juk nuo tokių tolimų kelionių daugumą atbaido būtent didelės išlaidos. "Dirbu tam, kad galėčiau keliauti", – sako Agnė, ilgosiose kelionėse ieškanti tokio darbo, kuris paliktų laiko keliauti.

Vienatvės atradimai

Agnės mama stojiškai taikosi su tokiu dukros gyvenimo būdu, bet nerimo daug: viena! į tokią tolybę! "Tėvams baisiau nei man, laukti visada sunkiau, – supranta dukra. – Pati niekuomet nedvejoju ir žinau, kad man pavyks. Juk kas nors blogo gali atsitikti ne tik keliaujant vienai, bet ir esant žmonių būryje. Tačiau savisaugos jausmas manyje visuomet budrus."

Tokios kelionės, anot Agnės, – labai gera savarankiškumo, atsparumo sunkumams, bendravimo mokykla. "Keliaudama  tapau daug atviresnė. Man labai įdomu susipažinti su naujais žmonėmis, išgirsti jų istorijas, – sako Agnė ir vardija kitus atradimus: – Išmoksti labai daug buities dalykų, tau nebetampa staigmena kokie nors nesklandumai. Žinai, kad turi pasikliauti savimi, ieškoti sprendimo čia ir dabar."

Būti viena Agnė sąmoningai mokėsi. Pasidalija įdomia teorija: "Dabar mano laimė nepriklauso nuo kitų. Kai susidraugauji su savimi, tau nereikia kompanijos. Jei ji yra, – gerai, o jei jos neturi, – irgi gerai. Juk anksčiau kaip buvo: nori eiti į kiną, o draugas arba draugė negali, iškart sugenda nuotaika. Tai imdavau ir nueidavau į kiną viena."

Dabar Agnė net pavargsta nuo žmonių, nors prisipažįsta, kad išvykus ilgesniam laikui kartais apima nostalgija, ypač per šventes. Tik ne jos būdui savęs gailėtis. Ir baimės į širdį neįsileidžia.

Akistata su lokiu

Klausiu, ką kalnuose ar miškuose baisiau sutikti: žvėrį ar žmogų. "Žmogų, – akimirksniu atsako mergina, kartais nejaukiai pasijuntanti, kai kelyje sutinka vyrą. – Visada pasakau, kad einu į konkrečią vietą, tarkim, artimiausią gyvenvietę, kartais pagudrauju, kad šalia yra draugas, tik trumpam atsiliko."

Kol galiu, noriu keliauti. Stabilumo mano gyvenime nėra ir net nekvepia juo.

Na, o akistata su lokiu jos neišgąsdino. "Prisimenu, kartą su draugu nakvojome palapinėje, miške. Prie upės, netoliese, stovėjo mūsų automobilis. Ryte pabudome nuo traškesio krūmuose. Girdžiu draugą sakant: "Agne, čia yra meška", – šiandien šypsosi prisimindama Agnė. – Greitai puolėme prie automobilio, draugas ėmė spaudyti garso signalą, o aš užsilipau ant mašinos stogo – labai norėjau nufotografuoti."

Pamatė nedidelį lokiuką, kuris, pabaidytas garso, spruko – įamžinti nepavyko. Fotografuoja Agnė daug, ypač kalnuose. "Labai norisi pasidalyti tuo nuostabiu gamtos grožiu, juk dažniausiai matau jį viena, – bandau pagauti bent kokį šešėlį balse, tačiau Agnė čia pat nusijuokia. – Va tik aprašyti savo kelionių dar neišmokau. Kai gyvai pasakoju artimiesiems ir draugams, visada geriau pavyksta. O šiaip tai viską mėgstu užsirašyti: kur nuėjau, kiek kilometrų, ką pamačiau, kur ilsėjausi. Po kiekvienos kelionės pasidarau suvestinę."

Kol kas Agnė bando vyti nuo savęs mintis apie ateitį. "Dabar stengiuosi apie tai negalvoti, kad nepasirinkčiau sėslumo. Kol galiu, noriu keliauti. Stabilumo mano gyvenime nėra ir net nekvepia juo, – kvatoja mergina. – Kol kas tėvus mano sesuo džiugina, ji ir ištekėjo, ir namus kuriasi. O man užtenka tik trumpam toje namų laimėje pabūti, ir iškart norisi krautis kuprinę."

Talismanas – šeimos nuotrauka

Kuprinės turinys, pasak Agnės, visai nemergaitiškas. Jokios kosmetikos, šortų ar suknelių. "Į kuprinę visuomet įsidedu vandens, šiek tiek maisto, patarimų knygelę "Survival", užrašinę, fotoaparatą ir šeimos nuotrauką", – vardija kuklią mantą.

Man geriausia dienos pradžia, kai atsegu palapinę ir dar gulėdama joje stebiu bundančią gamtą.

Keliaudama kalnų takais visada turi žemėlapį. O šiemet baigė ir alpinizmo kursus, kuriuose įgytos žinios, tikisi, pravers Naujojoje Zelandijoje. Teks prisitaikyti ir prie kitokių metų laikų, pavyzdžiui, jos mėgstamiausia žiema ten trunka nuo birželio iki rugpjūčio.

Sausį gimusi Agnė dievina žiemą ir žiemos užsiėmimus. Na, slidinėti – savaime suprantama. O štai pernakvoti sniege išsikastame urve ar viliotų? Agnę – taip. Kadangi žiemą kalnų namelyje ar palapinėje jau buvo nakvojusi, sumanė Kanadoje praleisti ir tokią ekstremalią naktį.

"Man geriausia dienos pradžia, kai atsegu palapinę ir dar gulėdama joje stebiu bundančią gamtą, – atskleidžia paprastutį laimės receptą keliautoja, raginanti visus pažinti kelionių palaimą. – Aš ir savo draugėms sakau: "Nepirk naujos suknelės, geriau tuos pinigus skirk kelionei." Kiekvienam vertėtų pasižiūrėti, kas yra už durų. Tik jas reikia atidaryti."

Solo keliautojai

Kelionės pavieniui – Lietuvoje plintanti pasaulinė tendencija. Į keliones vieni išsiruošiantys žmonės vadinami solo keliautojais. Šį keliavimo būdą paprastai renkasi jauni žmonės.

Solo kelionėse yra ilgesnės ir lėtesnės, išsamiau pažįstama konkreti šalis. Paprastai jose derinamas darbas ir laisvalaikis.

Populiarėja ir ilgesnės kelionės, kurių tikslas – ne tik pažinti užsienio šalis, bet ir išbandyti save. Tokie keliautojai leidžiasi į ilgas klajones nežinodami galutinio kelionės tikslo ar išbando ekstremalesnį gyvenimą laukinėje gamtoje.

Išvykstant vienam svarbu gerai pasidomėti pasirinkta šalimi, apie išvyką būtinai informuoti artimuosius. Svarbu žinoti saugaus keliavimo taisykles, kaip elgtis ir kur kreiptis sunegalavus ar nutikus nemaloniam incidentui.

Pravartu turėti Lietuvos diplomatinių atstovybių kontaktus.

Reikia pasirūpinti, kad mobiliojo telefono baterija nuolat būtų įkrauta. Tam patogu naudoti ir išorines baterijas.