Jaukiai įsitaisome repeticijų salėje ir, smilkstant cigaretei režisieriaus pirštuose, pradedame pokalbį apie Kaligulos, kaip asmenybės, skilimą, apie pjesės aktualumą šiandien, savitą A.Camus kūrinio interpretaciją.

Režisierius viename interviu yra sakęs: "Nežinau, kas sugalvojo tokią nesąmonę, kad žiūrovai teatre turi mąstyti. Pirmiausia jie turi gauti pojūčius, o tada jau pradės galvoti. Priešingu atveju prasideda darbas, pasidaro nuobodu ir dingsta teatro esencija, bakchanalija." Atrodo, kad po "Kaligulos" spektaklio žiūrovai neliks abejingi.

Įsibėgėjus pokalbiui A.Jankevičius savo gyvenimą palygina su tekančia upe, kurioje jis plaukia nešamas srovės į didesnius vandenius. Ir išties panašu, kad iš mažo miestelio kilęs režisierius jau palieka savitą upės vagą Lietuvos režisūros lauke.

Jo kūrybos sąraše – ne viena dešimtis spektaklių, daugybė apdovanojimų, taip pat A.Jankevičius – plataus meninio profilio sindikato "Bad Rabbits" įkūrėjas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakulteto dėstytojas.

– Šiais metais NKDT statote spektaklį pagal A.Camus pjesę "Kaligula", kas paskatino rinktis būtent šį XX a. egzistencialisto kūrinį?

– Pirmasis karantinas. Kovo pabaigoje, balandžio pradžioje karantinas buvo ką tik prasidėjęs ir viskas buvo labai nauja, ypač jauniems žmonėms – jie niekad nebuvo susidūrę su tokiais kataklizmais. Nes, pavyzdžiui, aš buvau patyręs 1990 m. blokadą, Černobylio sprogimą, o jauni žmonės, susidūrę su karantinu, išgyveno beveik paniką; iš kai kurių sklido didelis nerimas – jį būtų galima pavadinti egzistenciniu nerimu. Ir vieną vakarą aš tiesiog prisiminiau "Kaligulą". Man šovė paradoksali mintis, kad Kaligula yra lyg koronavirusas toje pjesėje. Jis tarsi apvalo Žemę, kad ji galėtų egzistuoti. Priverčia atsigręžti į save. Sustoti arba būti sustabdytam. Tai ir yra ištakos, kodėl ėmiausi statyti "Kaligulą", – mūsų dienų realybės paskatintas intuityvus pasirinkimas.

Kita priežastis – NKDT man yra viena iš tų aikštelių, kur galiu matyti savo kūrybinę tąsą, todėl šis teatras man kūrybiškai brangus.

– Ar teko matyti kitų Lietuvos režisierių "Kaligulos" pastatymus (Jono Vaitkaus, Igno Jonyno, Vido Bareikio)?

– J.Vaitkaus pastatymu domėtis teko, o I.Jonyno "Kaligulą" mačiau, ten buvo erdvės performavimas. Vaidybinė aikštelė buvo performuota. Įveiksminta buvo pusė scenos, pusė žiūrovų salės ir balkonas. Dėl I.Jonyno interpretacijos nelabai ką galėčiau pasakyti, nelabai atsimenu. V.Bareikio pastatymo nemačiau.

– Kuo ši "Kaligula" skirsis nuo ankstesnių pastatymų Lietuvos teatre?

– Pirmiausia skirsis tuo, kad režisierius kitas, aktoriai kiti. Ne visus kitus pastatymus teko matyti, tad sunku lyginti jų įvaizdžių tėkmę su savąja.

– A.Camus dramoje "Kaligula" galima įžvelgti nemažai linijų nuo maišto prieš visuomenę, iki asmenybės susiskaldymo, absoliučios laisvės siekio, absurdo pajautos ir pan. Kaligula nebuvo vienpusė asmenybė, už jo veiksmus jį galima smerkti, bet galima ir pateisinti. Ką renkatės jūs?

– Kaligula skilęs. Kai pirmą kartą pamačiau Pedro Almadovaro filmą "Blogas auklėjimas", man labai įstrigo viena scena. Kažkokiame miškelyje klebonas prižiūri berniukus, fone groja daina, ją tie berniukai dainuoja ir klebonas vieną berniukų nori suvilioti, tas berniukas iššoka iš miško, pasako "ne", užkliūva už akmens, parkrenta ir prasiskelia galvą. Jis atsisuka į ekraną, filmuojamas stambiu planu ir per patį kaktos centrą jam bėga kraujo srovė, o užkadrinis balsas (jau suaugęs tas pats berniukas) sako: "Nuo tada mano gyvenimas skilo į dvi puses." Tai ir Kaligula toks yra – įvyko įvykis – mirė tai, ką jis mylėjo, perbėgo kraujo srovė, jis skilo į dvi labai radikalias puses. Tos dvi radikalios pusės – tarsi du upės krantai. Tokia upė gali būti labai įvairi: ir srauni, ir išdžiūvusi, ir visiškai tuščia, tiktai vaga, ir labai rami... Kitaip sakant, Kaligula yra skilęs ir dvi jo pusės žiūri viena į kitą – iš to kyla vidinė audra. Skilimą galėčiau apibūdinti taip: nebandyk sužeisti žmogaus, jeigu nenori, kad jis taptų žvėrimi.

Agnius Jankevičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jūs pats mokėtės režisūros pas J.Vaitkų, kuris 1983 m. statė "Kaligulą". Tai buvo spektaklis-pasipriešinimas prieš tuometę valdžią. Koks A.Jankevičiaus režisuojamos "Kaligulos" tikslas?

– Pernelyg giliai egzistencializmu niekada nesidomėjau. Nors tai buvo mano interesų lauke, bet nebuvo mano pasija. Visa Vakarų Europos filosofinės minties tėkmė, išskyrus Antiką, man nekelia didelių simpatijų. Man artimas budizmas. Nuodugniau egzistencializmu pradėjau domėtis, kai statėme "Mari Kardoną" (2018 m. A.Jankevičiaus režisuotas spektaklis – aut.past.). Rašyti šią pjesę atspirties tašku man buvo du A.Camus romanai – "Svetimas" ir "Krytis". Tada perskaičiau ir A.Camus dienoraščius, "Sizifo mitą" ir kitus kūrinius.

Skaitant "Kaligulą" man pasirodė, kad tai yra taikomoji pjesė, turiu omeny, kad jis pasirinko tokią fabulą, kad galėtų paviešinti savo nedramaturginius tekstus ir mintis. Pjesėje jaučiasi kontrapunktas, kad A.Camus buvo ne teatro žmogus, o labiau entuziastas ir ėmėsi dramaturgijos tarytum tam, kad susivienytų su savo trokštama aistra ir laime – būti teatre.

Ne paslaptis, kad per teatrą galima pasiekti daug daugiau žmonių, negu rašant akademinius veikalus. Kalbant apie tikslą, pjesės fabuloje yra labai aiškiai pasakytas toks dalykas: arba aš prieš visus, arba visi prieš mane. Yra kažkas, individas, ir yra visi kiti. Tada tik reikia atsakyti į klausimą: kas tas individas, koks jo motyvas ir kas tie visi kiti bei kokie jų motyvai?

Mums repetuojant "Kaligulą", dėl karantino ir bendravimo virtualiai atsirado jausmas lyg būtume ant keteros krašto kaip visuomenė. Ant kokios keteros? Ant globalizmo ir nacionalinių idėjų keteros: ir Vakarų Europoje, ir Lietuvoje tapatumo klausimai šiuo metu yra itin aštrūs.

– Ką turite omeny?

– Tai susiję su Vakarų Europos tapatybinės kovos fonu. Pjesėje irgi labai ryški poliarizacija – egzistuoja du poliai: globalus – imperinis ir lokalus – personalinis. Todėl ir šiai pjesei dabar statyti yra pats tinkamiausias laikas, kai vyksta labai ryški poliarizacija: rasizmas, hetero- / homoseksualai, moterys / vyrai ir t.t. Atrodo, kad ir kur žiūrėsi, visur bandoma iš naujo įvardyti, kas yra kas. Dėl to kyla konfliktai, neišvengiamai užduodami egzistenciniai klausimai, tai lemia ir psichologinį bei fizinį smurtą, – visa tai ir daro Kaligula.

Pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kalbėdamasi su jumis girdžiu cituojant filmų scenas, tad kyla klausimas, kodėl pasirinkote teatro, o ne kino režisūrą?

– Aš esu gimęs 1979 m., augau labai mažame kaime ir neturėjau tokių informacinės prieigos galimybių, kokias turi jaunimas šiandien. Mano laikais informacinė erdvė buvo labai ribota. Norint kažkuo susidomėti, tai turėjo maišytis akyse, o kinas nesimaišė ir netapo dirgikliu, kad pasukčiau į kino režisūrą.

– O kas pastūmėjo rinktis teatrą?

– 1990 m. į mano miestelį, Skapiškį, atvažiavo moteris iš Klaipėdos, ką tik baigusi režisūrą. Ji miestelyje prikėlė visą kultūrinį gyvenimą. Prasidėjo teatro festivaliai ir kiti panašūs dalykai. Ta režisierė ir mane įtraukė į teatrinę veiklą. Nuo devintos klasės iki mokyklos baigimo aš vaidinau mėgėjiškame teatre, dalyvaudavau poezijos skaitymuose. Taigi, sutikau tinkamą žmogų ir tinkamu metu buvau pastūmėtas teatro link.

– O kodėl pasukote ne aktorystės, o režisūros keliu?

– Kadangi mokykloje vaidinau mėgėjų teatre, man atrodė natūralu, kad stosiu į aktorinį. Ir du kartus į aktorinį neįstojau. Kai antrą kartą neįstojau, objektyviai pagalvojau – o kodėl jie mane turėtų priimti? Aš tada buvau labai apkūnus, svėriau 100 kg, taip pat turiu dikcijos problemų, neištariu "r" raidės. Kam reikėtų tokio aktoriaus, kuris turi defektų? Ir tada įstojau į teatro režisūrą, kad galėčiau būti bent už kadro. Tai nebuvo labai išmąstytas, sąmoningas pasirinkimas – visiškai nežinojau, kas per amatas yra režisūra. Pagalvojau ir padariau.

Nuo vaikystės buvau vienišius, man ir dabar patinka būti vienam, todėl kai įstojau į režisūrą, nemažai žmonių stebėjosi ir sakė man, kad neištversiu, nes visada reikės būti tarp žmonių. Pirmas pusmetis režisūroje iš tiesų buvo košmaras – nuolat turėjau būti su žmonėmis. Ir dar su tokiais, kurie daug kalba ir kalba vien apie teatrą. Aš galvodavau – juk tiek daug visko yra pasaulyje, o jie kalba vien apie teatrą. Esu tos nuomonės, kad, išėjus iš teatro, apie teatrą nebereikia kalbėti. Reikia gyventi kitais dalykais, pavyzdžiui, eiti prie upės pasėdėti, groti gitara. Arba nusipirkti kavos ir tris valandas kažkur sėdėti stebint aplinką – aš taip labiausiai atsipalaiduoju. Bet po to pirmo pusmečio supratau, kad teatre su žmonėmis gera būti, nes visi turi vieną tikslą – teatrą: tada užsimiršta ego, asmeniškumai, atsiranda kitas požiūris į buvimą teatre. Nuo tada supratau dar vieną man svarbų dalyką – teatras mane veikia kaip psichoterapija, nes jis, metams bėgant, man padeda suvokti, už ką galima mylėti žmogų.

– Ar įsivaizduojate, koks dabar būtų jūsų gyvenimo kelias, jei ne režisūra?

– Visą laiką įsivaizduoju Jimo Jarmuscho filmo "Numirėlis" (angl. Dead man) sceną: tarp brūzgingų miškų yra kanoja. O aš ja plaukiu. Plaukiu ir žinau, kad kažkada atplauksiu į vandenyną.

– Esate parašęs pjesių ne vienam savo spektakliui ("Mari Kardona", "Samurajaus knyga", "Šventė", "Reforma", "Tuščia kėdė"). Kas paskatino imtis dramaturgijos?

– Aš rašau tada, kai reikia, kai žinau, kad tai tikrai bus scenoje. Niekada nieko nerašau į stalčių. Man tada yra akstinas kurti, atsiranda loginė seka: parašai ir iškart tai atsiranda scenoje. Toks rašymas man turi prasmę, o rašyti tam, kad rašyčiau, ne man.

– Kaip manote, ar teatro menas pasikeis, kai pasaulis po pandemijos sugrįš į vėžes?

– Teatras, kaip ir žmogus, yra kintanti, o ne stacionari sistema. Kaip upės vanduo – teatras visa laiką juda. Upė išlieka upe, ar jis ant žemės paviršiaus, ar po žeme – ji visada kažkur teka. Ar karantine, ar be karantino – pokyčiai visąlaik vyksta. Tik pati pokyčio sąvoka truputį iškreipta: kai išgirstam žodį "pokytis", atrodo, kad tai perversmas. Ne, pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kokie tolesni jūsų kūrybiniai užmojai?

– Sumontuoti ir išleisti spektaklį-teatralizuotą ekskursiją po sovietinį Vilnių "Zbignev and Ko". Ir vasarą padaryti tai gyvai. Rugsėjo pabaigoje Panevėžyje turėtų būti pastatytas spektaklis "Idomenėjas". Ir dar yra vienas bendras "Mens publicos" ir NKDT projektas pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę "Kraujas ant katės kaklo". Ir žinoma, "Kaligula", kuri, tikiuosi, taps dar vienu žiūrovų sąmonės dirgikliu.

Provokacijos teatras

Laikas negailestingas net tik žmogui, bet ir spektakliams – vieni jų greitai prabėga akyse ir ištirpsta didžiuliame laiko dulkių sūkuryje. Tačiau kai kurių negali pamiršti, o prisimeni pačiomis netikėčiausiomis kasdienybės akimirkomis – valydamasis dantis ar rakindamas pašto dėžutę. Taip dažnai nutinka po A.Jankevičiaus spektaklių. Tiesi ranką "Maximoje" į dėžės dugne kelis belikusius šviežius lietuviškus agurkus ir girdi: "...eik, mergele, n****, leliumoj"... Tai fragmentas iš "Niggaz" pradžioje trijų Skakiškio miestelio mokytojų atliekamos dainos, kurioms niekaip nepavyksta demokratiškai susitarti su Švietimo ministerija, kad jų miestelyje nebūtų uždaryta vidurinė mokykla.

Kas aktyviai seka A.Jankevičiaus kūrybinę veiklą, tų tikrai nestebina režisieriaus noras provokuoti, kelti aktualius klausimus, atverti įvairius manipuliacijos mechanizmus ir tai daryti paprastomis ir kartu drąsiomis sceninėmis priemonėmis. Dažniausiai savo spektaklių personažus jis įkurdina kamerinėje erdvėje, trindamas ribą tarp žiūrovo, aktoriaus ir personažo, tarp to, kas yra vieša ir privatu.

Stebina tai, kad tenka vis dar nugirsti, kaip kas nors kūrėją pavadina chuliganu. Tenka pripažinti, kad šiandien šis epitetas jau yra nebeveiksmingas, kas vakar buvo chuliganizmas, šiandien jau yra tapę klasika. Ar įžūlu yra kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį ir jame vykstančius įvykius tokius, kokie jie yra? Personažams leisti kalbėti tokia kalba, kokia yra kalbama darbe, gatvėje, namuose, socialiniuose tinkluose?

Scenoje matai du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius pasaulius – įsivaizduojamą tėvynę su visais patriotiniais jausmais, ir tikrą tikrovę, paneigiančią šį vaizdinį.

Šiandien tai jau yra natūrali būtinybė. Neišvengiamybė atėjus į teatrą pamatyti savo paties tapatybės atspindžius ir yra vienas pagrindinių A.Jankevičiaus kūrybos bruožų, nebe stebinančių, o su kiekviena premjera laukiamų. Kaip tikro, gaivaus gurkšnio gausybėje dirbtinai sutaurinančių, užmaskuojančių tikrąją žmogaus prigimtį spektaklių. Neabejoju, egzistuoja ir visiškai priešinga nuomonė. Kaip ir dvi demokratijos veido pusės spektaklyje "Niggaz".

Režisierius ne vieną spektaklį sėkmingai yra pastatęs pagal pasaulyje puikiai žinomų ir įvertintų rašytojų aktualia socialine tema dramaturgiją. Vis dėlto labiausiai jo kuriamo provokacijos teatro efektas juntamas, kai kūrėjas pats imasi rašyti scenarijų, remdamasis tikrais įvykiais, kurio nors vieno žmogaus išskirtine patirtimi ir savo vaizduote. "Niggaz" – būtent toks atvejis.

Spektaklyje susilieja Olandijos Oranje miestelyje vykę įvykiai su lietuviška realybe. Veriasi su logika prasilenkianti situacija, kai demokratija žmones nuveda į visišką absurdiškumą, fiziškai patiriamą abiejų tautų. Prieš ketverius metus šiame Olandijos miestelyje buvo įkurdinti pabėgėliai. Paradoksalu, miestelyje iš viso gyveno 140 gyventojų olandų, o pabėgėlių skaičius viršijo dešimt kartų. Vėliau naujieji gyventojai vyriausybei tapo nebereikalingi ir juos čia tiesiog paliko likimo valiai. Nebedomino jos ir vietinių nuolatiniai skundai ir prašymai. Kaip vietiniams reikėtų elgtis susiklosčius tokiai situacijai? Kaip elgtis pabėgėliams, nežinant, kaip jiems čia išgyventi, kuo užsiimti, jaučiantis visišku nuliu?

Lietuviškos superherojės

Ieškodamas atsakymų ir pasitelkdamas vaizduotę A.Jankevičius pasiūlo olandams išeitį – dalį pabėgėlių perkelti į Lietuvą, Skakiškio miestelį, tam kad mokykla nebūtų uždaryta. Čia ir prasideda dinamiški ir neįtikėtini nuotykiai. O jų pagrindinės veikėjos – lietuvių kalbos, tikybos ir fizinio lavinimo mokytojos. Aktorių trio – Greta Šepliakovaitė, Gabrielė Ladygaitė ir Severina Špakovska – sukuria visą supermoters manifestą. Jos tampa lyg kokio veiksmo filmo herojėmis. Moteriška žmogaus šikšnosparnio, voro ar paukščio versija.

Aktorės tiek išvaizda, tiek elgesiu meistriškai įkūnija atitinkamų mokomųjų dalykų pedagogių tipiškumą. Bet jos – ne vien kiekvienoje mokykloje sutinkamos mokytojos, jos kartu ir fėjos, keičiančios kitų žmonių, savo ir netgi visos tautos likimą. Su stebuklingomis burtų lazdelėmis, kuriomis tampa musmušis ir beisbolo lazda, jos gali viską. Išsinuomotu autobusu nuvykti į Olandiją, pasiimti pabėgėlius. Visos trys labai skirtingos, unikalios ir be galo charizmatiškos. Kaip ir išskirtiniai, metaforomis virtę jų vardai – Laimė, Viltis ir Vakarė.

G.Šepliakovaitės mokytoja Laimė stipriai žadina prisiminimus – iš atminties kyla seniai kažkur giliausiame pasąmonės kampe nukišti pamokų fragmentai. O juose – labai jau panašus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos paveikslas: romantiškai laki mintis ir nėriškas aprangos stilius. Tik šio dalyko mokytoja gali taip stipriai įkvėpti, leisti patikėti, kad net ir Kafkos "Metamorfozė" yra reali, kad, regis, iš tikrųjų jauti, kaip tavo kūnas vėsta, traukiasi ir pavirsti žmogumi vabalu. G.Šepliakovaitės Laimė taip pat rankoje turi nematomą burtų lazdelę ir ne tik koleges, bet žiūrovus įtikina, kad ji – žmogus fėja, priversianti uždarytos mokyklos duris vėl atsiverti.

G.Ladygaitės tikybos mokytoja Viltis – paprasta, nuoširdi, naivi, baikšti ir nuolat į vidinius konfliktus panirusi asmenybė. Aktorei toks vaidmuo nėra naujas išbandymas, panašius vaidmenis ji vaidina ir kituose A.Jankevičiaus spektakliuose. Šiandien teatre egzistuoja nemažai puikiai daugelio aktorių įkūnijamų populiarių moteriškų tipažų, tačiau moters, besisukančios religinės manipuliacijos rate, karščiuojančios sąmonės ir į žiūrovą žvelgiančios šiek tiek išprotėjusiomis akimis, vaidmuo – vienintelis toks. Ir jį įtikinamai atskleisti geba tik G.Ladygaitė.

S.Špakovskos fizinio lavinimo mokytoja Vakarė koleges nuolat įžemina, išlaikydama loginį ir kritišką mąstymą. Treningas ir sportiniai bateliai aktorę leidžia pamatyti visai kitokią, nei įprasta. Ir tas neįprastumas jai, regis, net tik pačiai patinka, bet itin tinka žiūrovo akyse. Stebint jos veikėją, sportišką, visada pasiruošusią padėti, sudėliojančią visus taškus ant "i", itin žmogišką, sunku atskirti aktorės ir kuriamos mokytojos tapatybes. Jos vienodai realios.

Anapus ribos

Kiekvieną sceną lydintys nesusipratimai pralinksmina ir primena skaudžią tiesą, kad, kaip ir mokytojos, tu, galbūt taip pat turėdamas net ir antgamtiškų galių, dažnai pajunti savo nereikalingumą. Spektaklis leidžia pamatyti tai, ką ir pats kasdien matai, tik karčiai nutyli, tikėdamasis, kad tai tik tavo asmeninė nevykėliška patirtis. Scenoje matai du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius pasaulius – įsivaizduojamą tėvynę su visais patriotiniais jausmais, minties laisve ir t.t., ir tikrą tikrovę, paneigiančią šį vaizdinį.

Gali mąstyti, rengtis, kaip nori, dirbti, ką nori, reikšti savo nuomonę ir kritiką, taip tapdamas tautos dalimi, tapdamas reikalinga ir kuriančia jos ląstele. Taip yra kalbama, bet ar tikrai visa tai realu? Spektaklis ir jo pavadinimas sufleruoja neigiamą atsakymą. Nesi reikalingas, nesi laukiamas, nesi vertas, nesi net pastebimas. Svarbu tik tai, kiek gali atlaužti iš savo paskutinio duonos kepalo. O po to su tavimi pasikalbama civilizuotai, t.y. esi pasiunčiamas toli toli. Taip toli, kad tave nuo pabėgėlio teskiria tik odos spalva.

Neatsitiktinai scenoje stovi vaikų žaidimo aikštelė. Olandijoje pabėgėliai apgyvendinami vaikų laisvalaikio parke, kurį vėliau patys padega. Spektaklio pabaigoje, išgyvenę utopiją, taip pat žaidimo aikštelėje gimtajame miestelyje veikėjos numeta savo fėjų sparnus, jausdamos išstumtos ir nustumtos, įkalintos ir nežinančios, ką daryti toliau. Pabėgėlių jos taip ir neparsiveža. Šie neišgelbsti Skakiškio, kurio prototipas – Skapiškio miestelis, iš kurio yra kilęs režisierius ir kuriame vyksta panašūs nykimo procesai.

A.Jankevičius daugiabriauniškai supina paraleles tarp Olandijos ir Lietuvos. Kai kada labai įtikinamai ir tikroviškai, kai kada atsirandant siužetinėms duobėms, tačiau iš pastarųjų greitai ištraukia meninės vaizduotės pasiūlyti sprendimai. Bet ne tai svarbiausia, kiek kas yra realu ar išgalvota, svarbus yra į šias situacijas patekęs žmogus, stumdomas lyg žaidimo figūra. Režisierius apnuogina Lietuvos pedagogių sielas, didelį dėmesį skirdamas įvairioms smulkmenoms, plačiausiai atskleidžiančias jų emocijas.

"Niggaz" intriguoja nenuspėjamu siužetu, tarsi natūraliai gimstančiu humoru, metaforomis, keliamais klausimais ir charizmatiška aktorių vaidyba. Įkvepia į tave supančią aplinką pažvelgti taip taip su šypsena, o ne per įprastus suicidinius akinius. Prikelia seniai atmintyje užgesusius prisiminimus, kaip kad vieną paauglystės vasaros popietę ežero pakrantėje ir ant joje stovinčio suolelio užrašytus žodžius: "Geriausias savižudybės būdas – gyventi toliau." Tad gyvenkime toliau, drauge su mokytojomis įstrigę šioje vaikų žaidimų aikštelėje.

Premjera gimsta bendradarbiaujant su teatru „Mens Publica“ pagal vienu skandalingiausiu ir kontroversiškiausiu kūrinių Europos literatūroje vadinamo prancūzų karininko Choderlos de Laclos (1741-1803) romaną „Pavojingi ryšiai“ ir brito dramaturgo bei scenaristo Christopherio Hamptono to paties pavadinimo pjesę. Tiesa, negalima atmesti ir Agniaus Jankevičiaus gebėjimo tekstui suteikti nūdienos aktualijų atspalvių.

Ko gero, daugeliui Pierre Choderlos de Laclos romanas asocijuojasi su garsiomis ekranizacijomis: Roger Vadim (1959 m.), Stephen Frears (1988 m.), Miloš Forman (1989 m.), Roger Kumble (1999 m.) su tokio kalibro aktoriais kaip Johnas Malkovichius, Michelle Pfeiffer, Uma Thurman, Glenn Close, Keanas Reevesas.

Romano pagrindu sukurtoje pjesėje žavūs ir charizmatiški prancūzų aristokratai, siekdami pagyvinti savo nuobodžią egzistenciją, rezga nesibaigiančias intrigas ir žaidžia kitų žmonių likimais lyg kortomis. Pjesės autorius Ch. Hamptonas manė, kad ši pjesė gali būti aktuali bet kuriuo laikotarpiu: 1985 metais, kai ji buvo parašyta, visi teigė, kad ji atspindi Margaret Thatcher ar Ronaldo Reagano kartą. Moterų intrigos ir vyrų klasta neišsikvepia niekad, o žmonių tarpusavio ryšiai vis dar gali kelti ir palaimą, ir pavojų.

Naujausias A. Jankevičiaus spektaklis – tai istorija apie aistrą, išdavystę, veidmainystę, apie moralinį nuosmukį ir ištvirkimą. Bet taip pat tai yra istorija apie tikrąjį meilės jausmą, kuris ir guodžia, ir gąsdina, suteikia ir laimę, ir skausmą, gali naikinti. Tai istorija apie laisvę ir atsakomybę.

Spektaklyje personažus įkūnija aktoriai Goda Piktytė, Vaidas Maršalka, Gabrielė Ladygaitė, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Daiva Rudokaitė, Gytis Laskovas. Ponios Mertėj vaidmenyje – aktorė Goda Piktytė, Valmono – Vaidas Maršalka, o panelę Turvel įkūnija Gabrielė Ladygaitė.

„Manau, kad šiandien, socialinių tinklų laiku, kai yra ypač sureikšminama naujųjų technologijų įtaka nuomonės formavimui ir manipuliavimui, šis kūrinys parodo, kad tam tikri archainiai, prigimtiniai žmogaus siekiai išlieka nepakitę šimtmečiais. Gėrio ir blogio kova nepriklauso nuo technologijų. Kaip Nikolo Makiavelio „Valdovas“ yra renesanso epochos politinių galios žaidimų klasika, taip Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“ tapo baroko epochos galios žaidimų etalonu, tik ne politiniame, o individualiame (kaip dabar sakytume – psichosomatiniame) lygmenyje. „Pavojingi ryšiai“ į dėmesio centrą sugrąžina individą su savo archainiais dominavimo poreikiais,“ – sako aktorė Goda Piktytė.

Temos aktualumą išskiria ir Vaidas Maršalka bei Gabrielė Ladygaitė. „Šiandien aplink mus pilna žmonių, kurie mėgaujasi savo galia politikoje, versle, žiniasklaidoje. Tai vyksta visur, kur susikerta pinigai ir interesai. Pasižiūrėjus iš šalies, tie matomi ir nematomi žaidimai kelia siaubą. Žmonės tampa savo pačių kompleksų, priklausomybių, aistrų įkaitais,“ – svarsto aktorius.

Dorovingosios panelės Turvel atlikėja Gabrielė Ladygaitė akcentuoja įtakos galią: „Tai pasakojimas apie paprastų žmonių likimus, apie tai, kaip kažkieno užgaida gali nulemti kito žmogaus gyvenimą, apie didžiulę įtaką, kurią galime daryti vieni kitiems, taip pat apie naivumą ir šviesą, kuri išlieka, nepaisant blogio, kurį siunčiame esantiems šalia.“

Spektaklio vizualinį apipavidalinimą ir kostiumus kuria dailininkė Laura Luišaitytė.

– Ch.Hamptono pjesė parašyta pagal prancūzo karininko Pierre’o Choderlo de Laclos 1782 m. parašytą romaną "Pavojingi ryšiai", kuris akimirksniu tapo bestseleriu. Kuo toks ypatingas šis romanas?

– Tai epistoliarinio žanro romanas – jis parašytas laiškų forma. Jame nėra jokio įprasto veiksmo, tai tiesiog susirašinėjimų virtinė. Jis apnuogino tuometės Prancūzijos aristokratijos visišką laisvamanystę, tamsiąją žmogaus prigimtį. Dominavo didelis ištvirkimas, žmonės žudė ir kitaip naikino vieni kitus. Autorius dar rašė eilėraščius, bet jį būtų galima pavadinti vieno romano rašytoju. Jis buvo kariškis, aukštuomenės atstovas, gana uždaras žmogus, ir labai skeptiškai žiūrėjo į savo luomo atstovų įpročius.

Žvelgiant iš istorinės pusės, šis romanas yra revoliucinis. Jis buvo perleistas daugybę kartų, tiražai buvo nemaži. Prancūzijoje kilo didelis nepasitenkinimas tiek iš aristokratų, tiek ir iš dvasininkijos pusės. Autorius kone tapo persona non grata. Daug žymių rašytojų romaną laiko vienu iš jų įkvėpimo šaltinių. Kaip vaizduojamo amžiaus veidrodį, svarbų dokumentine prasme.

– Kuo kitokia yra Ch.Hamptono pjesė? Ir koks jūsų santykis su ja?

– Pjesė parašyta 1985 m. Tik turiu įtarimą, kad ji buvo parašyta specialiai kinui. Scenų konstrukcija yra labai artima būtent kinui, jos parašytos visai ne pagal teatrines taisykles. Skaitant atrodo, kad viskas yra gerai, bet, pjesę pradėjus statyti scenoje, pradeda kilti  klausimų. Joje, tiesą pasakius, tarp rašytojo požiūrio ir paties romano konkretus ar radikalus dialogas nesimezga. Jis greičiau seka juo ir jį apvalo. Apvalo nuo nereikalingų detalių, nuo daugžodžiavimo ir pan. Iš esmės trumpesne forma atpasakoja tą pačią fabulą. Na, o mes romanui stengiamės suteikti dar trečią pavidalą.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka.

Žiūrėjau šio romano ekranizacijas – Miloso Formano ir Stepheno Frearso režisuotus filmus ir man jie pasirodė žiauriai nuobodūs. Tai kostiuminės dramos. Žiūrėdamas juos supratau, kad scenarijus nėra parašytas perdėm gerai. Jis tarsi neturi transcendencijos lyg strėlės, kurį viską pervertų. Mes spektaklyje bandome visa tai sukurti.

– Jūsų kūrybai būdingas tiesioginis ryšys su esamuoju laiku. Ar ir šiame spektaklyje bus aiškių šiuolaikinės realybės atspindžių?

– Labai aiškių nuorodų į kažkuriuos šių dienų socialinius procesus atsisakome. Vienu metu buvo kilęs noras viską pakreipti ta linkme, bet paskui nusprendžiau, kad vis dėlto to daryti nereikia. Nereikia taip dirbtinai to terpti, nes pati medžiaga tiesiog tam priešinasi. Jeigu ir bus sąsajų su konkrečiu įvykiu, aplinkybe, žmonėmis, tai bus greičiau užuominos, o ne tiesioginės nuorodos. Nes tai yra globalus hedonizmo skrodimas.

Išskyrus vieną, visi veikėjai ieško tarpusavio santykiuose merkantilinių tikslų. Dėl to jų santykiuose pradeda skleistis didžiulė nemeilė. Nemeilė apskritai savo žmogiškajai prigimčiai. Šis momentas yra labai globalus reiškinys. Kuo daugiau repetuojame, tuo stipriau tai juntame. Žmogaus prigimtis, visų pirma, yra siekis kurti, o čia viskas yra naikinama. Tai daroma netgi suprantant, kad kelio atgal nėra. Tie žmonės suvokia, kad yra blogi, kad pametė orientyrus savo kelyje, kad jiems rūpi tik materialinė nauda. Bet jie patys tampa tų merkantilinių aplinkybių aukomis. Savo sukurto monstro buratinais. Jie supranta, kad grįžti nebegali, kad ir to norėtų. O kai žmogus patenka į tokią situaciją, lieka du keliai: arba jis turi sunaikini tai, ką sukūrė, ir likti basas, arba jam reikia sunaikinti patį save. Toks žmogaus prigimties Armagedonas.

– Sunku patikėti, kad žmonės iš tikrųjų gali būti tokie puolę. Galbūt ir galėjo tuo praėjusiu laikmečiu, bet ne šiandien. Kaip jums atrodo?

– Man tikisi, kadangi kiek realybėje dairausi aplinkui didelio skirtumo nematau. Aš romaną priimu kaip visiškai realistinį reikalą. Knyga yra kažkokių tai įvykių, moralės koncentratas, o realybėje gyvename labai išblaškytai, galbūt dėl to sunku pajausti visumą. Gali atrodyti, kad šiandien gyvename geriau, bet aš tuo netikiu. Nemanau, kad yra geriau. Užtenka pasižiūrėti į istoriją tam, kad suprastum, jog žmonės nesikeičia.

Agnius Jankevičius/D. Stankevičiaus nuotr.

Amžinas klausimas, kodėl vyksta karai? Kaip po tokio siaubo vėl gali rastis fašistai, nacistai, fašistuojančios partijos, organizacijos ir t.t.? Nepamenu, kas tai pasakė, bet patirties perduoti neįmanoma. Perduodama tik informacija, o ne patirtis. Ir kada išmiršta visi tam tikro įvykio amžininkai, nauja karta tarsi vėl viską pradeda nuo nulio. Galima vedžioti juos po genocido aukų muziejų, galima pasakoti daugybę dalykų, bet tai nebus patirtis, tai bus tik informacijos perdavimas. Žmogus yra fizinis padaras, tad jis visą laiką turi kažką patirti. Tam, kad suprastų visa ko vertę.

Labai daug ką duoda ir aplinka, patirtos traumos. Sigmundas Freudas yra sakęs, kad žmogaus asmenybės modelis susiformuoja iki šešerių metų, vėliau jis iš esmės nekinta, gali plėstis kažkokios pusės, galima sąmoningai kažkurią pusę nuslopinti, bet jis nedingsta. O ką reiškia būti iki šešerių metų? Būti tarp tėvų. Vienokio ar kitokio pobūdžio potencialas būti arba tapti gimsta tėvų namuose. Paskui reikia tik tam tikrų dirgiklių, kad jis skleistųsi.

– Dėl ko spektaklio personažai siekia valdyti vienas kitą?

– Personažai siekia valdyti vieni kitus tam, kad netaptų kitų įrankiais. Jie siekia valdyti kitą, jį nuasmeninti ir paversti savo vergu. Pavyzdžiu galėtų būti didieji žmonės, kad ir Rusijos ar Šiaurės Korėjos lyderiai. Jiems nebereikia dirbti tam, kad užsidirbtų milijoną, tie siekiai jau įgyvendinti, jie siekia užimti Dievo poziciją. Galia kaip tikslas. Tai irgi yra žmogaus prigimtyje. Siekti jausti galią per materialią išraišką. Per tai, kad tau kiti paklūsta, kad tau neša kyšį, kažką dovanoja. Tai grynai galios žaidimai. Tai kaip narkomanija – egzistuoja dalykai, kurie apčiuopiamos materialios naudos neturi, bet tu vis nori juos išgyventi. Vadinasi, jie tau teikia kažkokį psichinį pasitenkinimą. Jie gamina laimės hormoną.

Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka. Kartais pagalvoju, koks aš būčiau, jeigu nieko nebebūtų, kaip kokioje pirmykštėje gentyje. Bet net ir ten egzistuoja žaidimo taisyklės. Žmonės, kaip grupė, be sukurtų tam tikrų žaidimo taisyklių tiesiog negalėtų egzistuoti. Atrodo, pavirstų gyvuliais, išpjautų vienas kitą, ir tiek. Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti. Tai neįmanoma dėl pačios žmogaus prigimties.

– Užsiminėte, kad vienas personažas vis dėlto yra visiškai kitoks. Ar jam pavyksta kažką pakeisti?

– Yra viena veikėja – mergina, aplink kurią didžiąja dalimi ir sukasi visa intriga. Bet iš esmės bendrame piešinyje ji simboliškai atlieka dirgiklio, katalizatoriaus, aukojamo avinėlio vaidmenį. Ji yra auka plačiąja prasme. Ji – vienuolė, kuria manipuliuoja vienas mergišius tiesiog savo malonumui. Viskas vyksta labai negražiai, apgaulės būdu. Ji juo patiki ir nueina paskui jį.

Apgavystė man yra vienas šlykščiausių dalykų gyvenime. Apgauti yra labai baisus ir žemas dalykas. Žmogui suteikiama viltis, nupiešiamas kažkoks jo ateities vaizdinys, jis pradeda tuo gyventi, pradeda savyje kažką keisti, atsisakyti kai kurių savo įpročių, fiziškai ir psichiškai pradeda orientuotis į tą kitą perspektyvą, o paskui iš jo pasijuokiama. Tai galbūt net baisiau už karą. Nes tai vyksta intymioje sferoje, tarp dviejų ar trijų žmonių. O dar šlykščiau, kada tai yra padaroma tiesiog dėl malonumo. Dėl to, kad būtų smagu, net ne dėl materialinės naudos. Suteikti viltį ir paskui ją išplėšti iš rankų, mesti ant žemės, sutrypti yra tikrai labai baisu. Tai pats didžiausias blogis. Tas žmogus tuomet jaučiasi valdovu, tik klausimas, kokia kaina.

– Sakoma, viskas grįžta atgal. Ar spektaklio veikėjams jų blogi poelgiai sugrįžta?

– Ne, nelabai sugrįžta. Tie visi tautosakiniai posakiai yra greičiau atsiradę iš to, kad žmonės labai norėtų, kad taip būtų. Norėtų tikėti, kad taip yra, ir tą norą materializuoja posakiais, sentencijomis. Bet realybėje viskas yra visai kitaip. Man atrodo, kad labai retai kada būna tas grįžtamasis ryšys.

– Kokio žiūrovų nusiteikimo tikitės?

– Noro pabūti. Tiesiog pabūti, žiūrėti, jausti. Jeigu aš apsilankau kokiame nors meno renginyje, visą laiką laukiu ir tikiuosi, kad tai, ką aš pamatysiu, man duos impulsą pervertinti arba save patį, arba autorių, arba tam tikrą žanrą. Kad tai bet kokiu atveju mane paskatins padaryti kažkokią reviziją, apžvalgą.

Šią vasarą dalyvavome teatro festivalyje Slovėnijoje ir kaip tik viename Liublianos muziejų buvo pristatyta Davido Lyncho litografijos darbų paroda. Tie darbai man padarė labai didelį įspūdį. Pamaniau, kad jeigu nežinočiau, kad tai yra D.Lyncho darbai, galvočiau, jog jie yra žmogaus, kuris yra per žingsnį nuo savižudybės. Juose buvo jaučiama beprotiškai didelė vienatvė. Ir labai globali. Nei jo filmuose, nei muzikoje, nei knygoje anksčiau nepatyriau tokio pojūčio. Niekur manęs nepasiekė tokia informacija, kaip kad šioje parodoje. Po jos pradėjau iš naujo pervertinti šį žmogų ir jo kūrybą. Kažkuria prasme – ir save.

Tai yra pavyzdys, ko aš visada laukiu ir tikiuosi eidamas į meno renginį ir ką galvoju apie žiūrovą, kuris ateis į mano spektaklį. Tad, jeigu kažkas panašaus nutinka ir jam, man tai yra didžiausia dovana. Ne mano ir kolegų sukurto kūrinio vertinimas. Jeigu spektaklio dirgikliai žiūrovą paveikia, tai yra didžiausias kokybės ženklas. Ir prasmė. Dėl to aš vis dar čia būnu, nes visa kita man darosi vis mažiau įdomu.

Veidai ir vardai

"Pavojingų ryšių" kūrybinė grupė: režisierius Agnius Jankevičius, scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, aktoriai Goda Piktytė, Gabrielė Ladygaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Daiva Rudokaitė, Gytis Laskovas.

Premjera – 2019 m. kovo 28, 29 ir 31 d.

Scenoje – balta siena su valstybiniais simboliais, tokiais kaip Gediminaičių stulpai, Vytis. Kompoziciją įrėmina jau gerai atpažįstami skaičiai #100. Tai tarsi mažas prezidentūros aikštės fragmentas. Spektaklio erdvę sukūrė scenografė Laura Luišaitytė. Joje – keturi herojai kalba apie žmogų ir šventę – didelę šventę, kurioje tas kaltės kankinamas žmogus netgi numiršta.

"Spektaklyje kalbame apie šventę bendruomenėje. Vienam žmogui kilo idėja valstybės dieną akcentuoti ne datą, o vieno žmogaus atminimą – senos moters, vardu Konstancija, atminimą. Šis paminėjimas yra kaip protestas prieš tos šventės tuštybę. Šitoje "Šventėje" veiksmas vyksta Vasario 16-osios, šio šimtmečio fone ir senyvos moters gimimo dieną, kuri padega savo namus. Aš nekalbu apie periodą, apie šimtmetį. Nekeliu tikslo atlikti istorinį apibendrinimą ar papostringauti apie tai, kas buvo gerai, kas blogai. Man tai visiškai neaktualu. Man svarbu yra viena – kas yra dabar. Sakykime, yra šventė, nesvarbu ar šimtmetis, ar Mindaugo karūnavimo diena, ar dainų šventė, dar kažkas grandiozinio – vyksta masinė šventė ir ją reikia švęsti, nes jos tokia funkcija. O atsitinka taip, kad iškilmių dieną kažkas nusižudo. Vadinasi, kažkam tai yra labai didelė nešventė. Tuomet iškyla labai paprastas klausimas: kas atsitiko tam žmogui, kuris jis taip pasielgė būtent tos šventės metu, o ne jai praėjus dienai, dviem, trim? Vadinasi, turėjo kažkokį ryšį su ta švente. Kiek svarbus individas, asmuo tos atokios abstrakčios valstybės atžvilgiu?" – kelia klausimus režisierius.

A.Jankevičius yra ne tik šio spektaklio režisierius, bet ir teksto autorius. "Teatras pasiūlė man Juozo Grušo kūrinį "Trys paradoksinės novelės apie švarą". Kadangi jos trumputės, todėl atsispyriau nuo juose užduodamų temų ir parašiau autorinius tekstus. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai. Konstancija – yra atstumtumo ir vienišumo, nematomo žmogaus metafora. Todėl atėjo mintis, kad tai turėtų būti keturi atskiri monologai, išlaikantys atskirties ir vienatvės jausmą didelės šventės balagane", – sako A.Jankevičius.

Spektaklyje vaidina Jūratė Onaitytė, Gabrielė Ladygaitė, Gintautas Bejeris, Pijus Narijauskas. Spektaklio vaizdo projekcijas sukūrė Ridas Beržauskas. Režisieriaus asistentė – Justė Burškaitytė. Vienos dalies spektaklis skirtas vyresniems nei 16 m. žiūrovams.

Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu socialiniai tinklai įsijungė į kalafioro skandalą ir bręstančią Kalafiorų revoliuciją. Netradicinio vienos dalies pasirodymo „Maištas“ idėją Agniui Jankevičiui dar gerokai anksčiau padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas.

Be abejo, dauguma girdėjo apie Buldozerių revoliuciją (Jugoslavija, 2000 m.), Rožių revoliuciją (Gruzija, 2003), Oranžinę revoliuciją (Kijevas, 2004), Tulpių revoliuciją ( Kirgizija, 2005), Arabų pavasarį (Tunisas, Egiptas 2010/2011), Euromaidaną (Ukraina, 2014) ir kitas. „Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos gimė iš bendrystės, masinio protesto. Deja, tame labai daug režisūros. Spalvota revoliucija – komercinis reikalas, jai rašomas scenarijus, ją netgi galima užsakyti už pinigus – tereikia užsukti į belgradiečių eksrevoliucionierių „Otpor “ judėjimo internetinį puslapį,“ – sako idėjos autorius.

Menininką inspiravo amerikiečio pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene Sharpo veikalas „198 taikaus pasipriešinimo būdai“. „Mūsų kūrinys – spalvotos revoliucijos simuliacija, mechanizmo pristatymas. Užtenka išmanyti bent penkis žingsnius, ir jau galima užkurti tikrą jovalą nusistovėjusioje masių kasdienybėje. Nereikia pamiršti, kad revoliucijų finalas skirtingas – neramumai gali išsivystyti į pilietinį karą. Noriu, kad žiūrovai pamatytų, prisiliestų prie tos patologijos. Juk kuo mažiau žinai, tuo lengviau manipuliuoti. Man pačiam gėda už savo tamsybę, kas su mumis daroma“, – sako nepatogias sociokultūrines temas keliantis ir paskutiniu metu vis dažniau į interaktyvius eksperimentus su publika neriantis Agnius Jankevičius.

Paklaustas, ką mano apie Kalafiorų revoliuciją, menininkas neslėpė: „Tai – savaitės įvykis. Jei kas nors, pasikabinęs ant kaklo kalafiorą nesusidegins prie „Akropolio“, tai ir liks savaitės įvykiu. Žmonėms darosi nuobodu gyventi, todėl reikia kurti įvykius, jog atrodytų, kad kažkas vyksta, ir vyksta – itin svarbūs dalykai."

Spektaklis-instruktažas žiūrovus pakvies į Didžiosios scenos vaidybinę aikštelę. Scenografiją kuria su A. Jankevičiumi bendradarbiaujanti dailininkė Laura Luišaitytė. Masėms atstovauja aštuoni Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai-instruktoriai. „Žiūrovams dera priminti: šviesesnę ateitį kursime kartu, galbūt net neatsisėdę“, – intriguoja A. Jankevičius.