Ne vienkartinis projektas

Vertinant Lietuvos krašto apsaugos sistemos poreikius, artimiausius šešerius metus, iki 2030-ųjų, gynybai reikėtų papildomai skirti apie 0,7 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o vėlesniais metais – 0,4 proc.

Šiuo metu finansavimas gynybai siekia 2,75 proc. BVP. Apie 2,52 proc. iš jų šiemet skiriama iš įprastų biudžetinių asignavimų, likusi dalis numatyta iš bankų solidarumo įnašo, tačiau jis baigs galioti kitąmet.

Finansų ministerija pateikė potencialių alternatyvų, kokiais būdais būtų galima papildyti gynybos reikmėms skirtą biudžetą. Dėmesio centre atsidūrė skolinimosi idėja, tačiau skaičiuojama, kad palūkanos 2025–2034 m. galėtų siekti 1 mlrd. eurų. Preliminariais skaičiavimais, skolintis reikėtų apie 6 mlrd. eurų.

Pasak VU ekonomisto doc. dr. A. Bartkaus, problema – ne palūkanos. „Skolinimosi krašto apsaugos reikmėms negalima svarstyti kaip finansavimo priemonės. Skolintis galima, jeigu tai skirta vienkartiniam darbui, projektui, pavyzdžiui, nacionaliniam stadionui“, – teigia jis.

„Gynybai mums reikės pinigų ne vienus, ne dvejus metus – papildomų lėšų reikės gal 20 metų, tol, kol pasieksime tokį kariuomenės lygį, koks mums reikalingas. Jeigu dabar pradėtume rašyti Konstituciją, ko gero, pradėtume nuo teiginių, kurie būtų susiję su mūsų šalies pagrindu, mūsų šalies esme, nepriklausomybe, egzistencija, o be gynybos tai  tiesiog neįmanoma. Jei neturėsime gynybos, greitai tapsime auka“, – klausimo rimtumą akcentuoja ekonomistas.

Planavimas: A. Bartkus primena, kad karinio konflikto atveju reikėtų turėti itin stabilią finansinę sistemą, nes vis tiek reikės finansuoti visą valstybės aparatą, mokėti išmokas, pensijas ir kartu būti pasiruošus scenarijui, kad dalis įmonių nedirbs, dalis produkcijos nebus sukuriama. / J. Auškelio / BNS nuotr.

Skola grįžtų bumerangu

Kadangi Lietuvai reikalingas ilgalaikis didesnis finansavimas, skolinimasis nėra tvarus sprendimas, nes tai reikštų skolinimąsi kiekvienais metais ir su kiekvienais metais vis labiau augančius skolos aptarnavimo kaštus, todėl A. Bartkus vieninteliu racionaliu variantu įvardija mokesčių kėlimą.

„Sakykime, Lietuvoje sukursime tankų diviziją – ne per metus  sukursime, bus reikalingos nuolatinės injekcijos. Planuokime maksimaliai į priekį, gal keliems dešimtmečiams, arba net neapsibrėžkime termino, bet supraskime, kad lėšų reikės labai labai ilgam laikui“, – pabrėžia jis.

„Jei kas nors bijo, kad bus padidinti mokesčiai, prisiminkite, kad skolinimasis lygiai taip pat padidins bendrą valstybės skolą ir skolos kaštus. Valdžia lygiai taip pat nesudurs galo su galu ir jai reikės sugalvoti kokių nors apmokestinimo formų, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto (NT) mokestį, ar padidinti kokius nors akcizus. Vis tiek galiausiai atsiremsime į didesnius mokesčius. Ar nebūtų protinga tai padaryti iš karto ir neįsiskolinant kam nors kitam, o sukuriant savo iki dantų ginkluotas lietuviškas pajėgas, kurios atgrasytų bet kokį norą čia ateiti?“, – retoriškai klausia ekonomistas.

Jo teigimu, yra dar viena priežastis, kodėl nevertėtų skolintis. „Karinio konflikto atveju reikėtų turėti itin stabilią finansinę sistemą. Supraskime,  jeigu bus karinis konfliktas, galbūt dalis mūsų teritorijos bus užimta priešiškų jėgų ir joje esantiems gyventojams irgi reikės mokėti visas išmokas, pensijas, dalis įmonių nedirbs, dalis produkcijos šalyje nebus sukuriama, o finansuoti visą valstybės aparatą reikės“, – dėsto A. Bartkus.

„Vadinasi, turime neprasiskolinti, turėti mažą valstybės skolą, nes tokiu atveju skolintis bus labai sunku. Turime sukaupti solidžių rezervų „Sodroje“, kurie dabar kaupiasi ir jų negalima judinti, nes karinio konflikto atveju tai būtų mūsų gelbėjimasis. Mūsų sistema turi būti itin finansiškai tvari. Sudėliojus visus argumentus už ir prieš, lieka vienintelis kelias – didinti mokesčius ne ryt, o šiandien“, – neabejoja ekonomistas.

„Pacientas sunkiai serga, reikalingas chirurginis gydymas, jeigu priešinsis – suleisime raminamųjų ir nuvešime į operacinę“, – tokį dabartinės situacijos vertinimą pateikia jis.

Jei kas nors bijo, kad bus padidinti mokesčiai, prisiminkite, kad skolinimasis lygiai taip pat padidins bendrą valstybės skolą ir skolos kaštus. Valdžia lygiai taip pat nesudurs galo su galu ir jai reikės sugalvoti kokių nors apmokestinimo formų.

Obligacijomis gynybai nepasitikėtų

A. Bartkus skeptiškai žiūri ir į siūlymus gynybai lėšų surinkti parduodant valstybės taupymo lakštus ir kuriant valstybės gynybos fondą. Taip į gynybos pramonės kapitalą esą galėtų būti pritraukti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Liberalų siūlymu, į potencialų valstybės gynybos fondą galėtų suplaukti gyventojų labdara, valstybės įmonių pelno dalis, taip pat dalis pačių žmonių perskirstomo 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

„Gynybai reikalingas garantuotas finansavimo srautas, todėl nesu tikras, kaip būtų dėl gynybos obligacijų. Jeigu Seimo nariai yra garantuoti, kad gyventojai jas išpirks, tegul taip ir daro. Tačiau aš nesu visiškai garantuotas, kad jie viską išpirks. Gali būti taip, kad patriotinis entuziazmas yra didesnis žodžiais, o ne darbais. Mums būtina turėti aukštesnį pajamų srautą, pajamos turi būti garantuotos“, – pabrėžia A. Bartkus.

„Pridėtinės vertės mokestis (PVM), palyginti su kitais mokesčiais, turi vieną milžinišką pranašumą – iš karto gaunate garantuotą pajamų srautą į kasą. Didžioji dalis transakcijų, kurios vyksta ekonomikoje, yra apmokestintos PVM“, – aiškina ekonomistas.

Finansų ministerija taip siūlo atsigręžti į PVM atotrūkio mažinimą. Ministerijos skaičiavimais, 1 proc. punkto PVM atotrūkio sumažėjimas reišktų papildomus 64,4 mln. eurų, o pagal dabartines prognozes vertinama, kad praėjusiais metais šis atotrūkis siekė 11,7 proc.

Tačiau A. Bartkus samprotavimus apie realų lėšų iš šešėlio ištraukimą prilygina pasakoms lengvatikiams. „Esu pragmatikas. Taip, PVM atotrūkį galima mažinti lengvatomis. Jei sukuriame lengvatų, galime daliai žmonių padėti išeiti iš šešėlio. Ir mes tai darome gerojo ekonominio ciklo fazėje, kai ekonomika yra augimo, pakilimo fazėje. Dabar nėra nė vieno iš šių kriterijų“, – sako jis.

„Lengvai iš šešėlio pinigų neištrauksime, – įsitikinęs ekonomistas. – Negali būti varianto, kad gal surinksime vienokią ar kitokią sumą pinigų.

Pritraukti užsienio investicijų

A. Bartkus taip pat nerekomenduoja didinti nei GPM, nei pelno mokesčio. Skaičiuojama, kad GPM tarifo didinimas 1 proc. punktu valstybės biudžetą papildytų 205 mln. eurų, arba 0,25 proc. BVP. Ekonomistas verčiau ragina galvoti apie užsienio investicijų, naujų ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą.

„Mums greta visko vis tiek būtina turėti užsienio investicijų. Reikia, kad įmonės savo buveine pasirinktų ne Čekiją, ne Slovakiją, o Lietuvą. Tiek darbo jėgos, tiek verslo apmokestinimas yra itin svarbūs kriterijai, todėl  turime būti patrauklūs, kad būtų pasirinkta ateiti čia ir įsteigti darbo vietų“, – požiūriu dalijasi ekonomistas.

„Čekams, slovakams karinio konflikto rizika yra kažkiek mažesnė – jei reikėtų objektyviai vertinti grėsmes, pas mus rizika didesnė. Jau vien tai yra pranašumas pritraukiant užsienio investuotojus, vadinasi, turime kitais svertais atsverti šį dalyką. Todėl GPM ir pelno mokesčio nejudinkime, palikime juos ramybėje, orientuokimės į PVM ir nebent kokį nors vienkartinį pasiskolinimą vienkartinėms išlaidoms“, – tęsia jis.

Finansų ministerija skaičiuoja, kad PVM didinimas 1 proc. punktu reikštų papildomus 298 mln. eurų, arba 0,37 proc. BVP. Šiuo metu PVM siekia 21 proc.

PVM, palyginti su kitais mokesčiais, turi vieną milžinišką pranašumą –  iš karto gaunate garantuotą pajamų srautą į kasą.

Esmė – ne mokesčio pavadinimas

Kol kas gynybos reikmėms skirtą biudžetą papildo vadinamasis bankų solidarumo mokestis, tačiau išlieka menka tikimybė, kad jis bus renkamas ir kitais metais, nes Europos Centrinis Bankas (ECB), kaip prognozuojama, jau šiemet pradės mažinti bazines palūkanų normas. Būtent jų kilimas pastaraisiais metais sugeneravo keliskart didesnį bankų pelną nei įprastai. Gal bankų solidarumo mokestį galėtų pakeisti tiesiog atskiras gynybos mokestis?

A. Bartkus atsako, kad yra šalių, kurios taiko panašius mokesčius, pavyzdžiui, karinio konflikto suskaldytas Kipras, tačiau ekonomistas mano, kad svarbu ne mokesčio pavadinimas. „Svarbiausia yra suvokimas, kad yra bendra valstybės kasa ir iš tos kasos pagal prioritetus reikia finansuoti reikalingas sritis. Dabar Lietuvoje gynybai skiriama apie 2,3 mlrd. eurų, o bazinei pensijai biudžete rezervuota 3 mlrd. eurų, – bazinei pensijai skiriame daugiau negu visai gynybai. Žiūrint į prioritetus, atsiprašau, bet čia iš tiesų yra kažkoks nesusipratimas. Bazinė pensija yra svarbu, bet tokios disproporcijos – nenormalu“, – teigia jis.

„Jei kitiems metams galime protingai gynybai išlaidas padidinti 0,5 mlrd. eurų, tai ir planuokime papildomai 0,5 mlrd. eurų. Kadangi mūsų valstybės kasoje visada ne patys geriausi laikai, spręskime savo valstybės apsirūpinimo finansais problemą“, – tęsia ekonomistas.

„Valstybė gali sau įsirašyti riebų minusą, nes iš ekonominės pusės nepadaryta viskas, kad šalis būtų saugi. Noriu priminti, kad saugumas taip pat yra ir ekonominis saugumas. Turime turėti finansiškai stabilią sistemą, bet šito jie nepadarė – nepadarė mokesčių reformos taip, kaip reikėjo padaryti“, – pabrėžia A. Bartkus.

„Sprendimų priėmėjai toliau kūrė gerovės valstybę, bet po 2022 m. vasario 24 d. turėjo būti aišku, kad ne tik gerovės valstybė yra prioritetas, greta yra ir kitų dalykų“, – akcentuoja ekonomistas.

Viena didžiausių problemų

Dar vasarą buvo pristatytas Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų atliktas alkoholio vartojimo įpročių Lietuvoje tyrimas, kuris parodė ir vieną didžiausių problemų – prieš dvejus metus pradėjo formuotis pilstuko ir naminės degtinės vartojimo augimo tendencija. Oficialūs duomenys taip pat rodo, kad vien per šių metų pirmą pusmetį policijos pareigūnai iš nelegalios apyvartos išėmė daugiau nei 22 tūkst. l alkoholio gaminių.

2021 m. Lietuvos Respublikos Seimo nariai pateikė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siūloma suteikti teisę ūkininkams gaminti naminę degtinę ir kitus alkoholinius gėrimus net iki 65 proc. stiprumo.

Vis dėlto žiniasklaidoje vis nuskamba atvejų, kai šalyje yra demaskuojami pilstuko ir naminės degtinės fabrikai.

Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 str. 2022 m. buvo pradėtos 202 nusikalstamos veikos dėl neteisėto namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimo. Pernai policijos pareigūnai konfiskavo daugiau nei 46 tūkst. l alkoholinių gaminių, t. y. daugiau nei 65,7 tūkst. butelių alkoholinių gėrimų.

Šiais metais per pirmus aštuonis mėnesius jau užregistruotos 75 nusikalstamos veikos, o policijos pareigūnai iš nelegalios apyvartos išėmė daugiau kaip 22 tūkst. l alkoholio gaminių.

A. Bartkus. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Ką rodo tyrimai?

VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas dr. Algirdas Bartkus, septintus metus iš eilės atlikęs alkoholio vartojimo įpročių Lietuvoje tyrimą, teigia, kad, analizuojant alkoholinių gėrimų vartojimą, ypatingas dėmesys tenka pilstukui ir naminei degtinei.

„Abiejų vartojimas siejasi su didesne rizika dėl ribotos kokybės kontrolės ar visiško jos nebuvimo. Žvelgdami į istorinius vartotojų apklausos duomenis galime pastebėti, kad iki 2020 m. pilstukas nebuvo bent kiek labiau vartojamas. Naminė degtinė visuomet egzistavo, tik jos paplitimo mastas skyrėsi. 2019 m. suvartojamų gėrimų struktūroje ji sudarė 2 proc., 2020 m. – tik 1 proc., 2021 m. ūgtelėjo iki 2,5 proc., o 2022 m. smuktelėjo iki 2,3 proc.“, – situaciją komentuoja Vilniaus universiteto mokslininkas dr. A. Bartkus.

Anot jo, pilstuko bent kiek daugiau buvo vartojama 2021 m. Tais metais jis sudarė 0,5 proc. viso suvartoto alkoholio, o štai 2022 m. jo dalis išaugo iki 1,8 proc.

Abiejų vartojimas siejasi su didesne rizika dėl ribotos kokybės kontrolės ar visiško jos nebuvimo.

„Pagrindiniai šių gėrimų vartotojai yra girtaujantys, mažas pajamas gaunantys ir nuo svaigalų priklausomi asmenys. Jie, ieškodami svaigalų dėl žemesnės kainos, yra linkę prisiimti net ir papildomą riziką.

Naminės degtinės ir pilstuko gamintojai egzistuoja tik todėl, kad gali pasiūlyti svaigiųjų gėrimų pigiau nei legalūs gamintojai. Norint užtikrinti tinkamą kokybę, kuri taikoma stipriųjų alkoholinių gėrimų gamyklose, reikėtų įdiegti kokybės kontrolės priemonių, kurios stipriai pabrangintų jų produkciją. Jei būtų taikomi žemesni kokybės standartai, tai sukeltų didesnę riziką šių gaminių vartotojams“, – sako dr. A. Bartkus.

Neaiškus kontrolės mechanizmas

Šiuo metu projekte siūloma ūkininkams, kurių ūkis yra įregistruotas LR ūkininkų ūkių registre, užsiimantiems kaimo turizmo veikla ir kurie turi sertifikatą, kad yra tradiciniai amatininkai, suteikti teisę gaminti, laikyti ir parduoti alkoholinius gėrimus savo ūkyje ar jiems priklausančiose patalpose, kurių etilo alkoholio koncentracija neviršija 65 proc. Teigiama, kad per kalendorinius metus būtų galima pagaminti ne daugiau nei 1 tūkst. l alkoholinių gėrimų. Tačiau nenumatyta aiškių ir pagrįstų kontrolės priemonių.

Kaip komentuoja dr. A. Bartkus, naminės degtinės legalizavimas būtų visiškai nepagrįstas.

„Didieji gamintojai yra įdiegę visas kokybės kontrolės sistemas. O šiuo atveju visiškai neaišku, kaip naminės varytojai būtų kontroliuojami – tiek kalbant apie kokybės kontrolę, tiek ir apie pardavimo ir realizuotų kiekių kontrolę.

Naminė degtinė – nelegaliai, be kokybės kontrolės ir be mokesčių mokėjimo valstybei pagaminta degtinė. Specialiais teisės aktais šios veiklos nereikėtų legalizuoti, nes nei anksčiau, nei dabar niekas netrukdo verslininkams, vykdantiems nelegalią veiklą, ją pradėti vykdyti legaliai. Yra visos galimybės, gavus reikalingus leidimus, atidaryti spirito ar degtinės gamyklą ir šiuos gaminius gaminti, užtikrinant tokią pat kokybės priežiūrą, kaip ir kitose spirito ar degtinės gamyklose“, – sako dr. A. Bartkus.

Mažesni vynuogynų plotai

Vasaros pabaigoje Prancūzija paskelbė, kad susidariusio vyno pertekliui sunaikinti skirs papildomai 40 mln. eurų. Žemės ūkio ministras Marcas Fesneau pranešė, kad šalies vyriausybė 160 mln. eurų dydžio šiam tikslui skirtą ES fondą padidino iki 200 mln. eurų.

Kaip teigia dr. Arūnas Starkus, šie skaičiai ne tokie stulbinantys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač turint galvoje, kad Prancūzija kasmet pagamina apie 4,5–5 mlrd. l vyno.

„Vien Šampanė kasmet parduoda vyno už 6 mlrd. eurų, panašiai ir Bordo regionas. Todėl 200 mln. yra labai mažas skaičius, kažin ar viršijantis 1 proc. šalies rinkos vertės. Prancūzija kasmet žemės ūkio subsidijoms skiria apie 10 mlrd. eurų, 160 mln. vynui buvo įtraukta į biudžetą dar metų pradžioje, 40 mln. nuspręsta pridėti metų viduryje, todėl žinia netikėtai sudomino svarbiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Tačiau ją vertinant bendrame kontekste neatrodo taip įspūdingai, – dėsto vyno žinovas. – Reikia turėti omenyje, kad vynas nebus sunaikintas, o distiliuotas, ir spiritas panaudotas nemaitinimo tikslams.“

Vis dėlto tarptautinė žiniasklaida praneša, kad keliuose pagrindiniuose Prancūzijos vyno regionuose, ypač garsiajame Bordo, vyndariai esą susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis. Prie jų prisidėjo ir pandemija, ir kiti ekonominiai iššūkiai, pavyzdžiui, infliacija, neretai pastūmėjanti daugiau taupyti nebūtinųjų išlaidų sąskaita. Tačiau greta visų šių priežasčių kalbama ir apie besikeičiančius alkoholio mėgėjų įpročius – daug kas pereina prie kitokių pasirinkimų.

Pasak dr. A. Starkaus, Prancūzija iš tiesų yra svarbi vyno gamintoja, ji pagamina apie 18 proc. viso pasaulio vyno, skaičiuojant kiekį, ir eksportuoja apie 45 proc. savo produkcijos. Būtent dėl šios priežasties šalies rinkos situaciją reikia vertinti pasauliniame kontekste. Be to, svarbu paminėti, kad 2022 m. vyno vartojimas pačioje Prancūzijoje augo 1,5 proc.

Tačiau pernai pasaulyje vyno vartojimas labiausiai krito Kinijoje (–16 proc.), Brazilijoje (–13 proc.), Belgijoje (–14,5 proc.). „Todėl galėjo sumažėti ir Prancūzijos vyno paklausa, – pastebi dr. A. Starkus. – Kiekvienoje šalyje yra savos vartojimo dinamikos priežastys. Tačiau pandemiją reikėtų kaltinti mažiausiai – 2021-ieji buvo bene sėkmingiausi metai vyno industrijai.“

Jei žmonės tik keistų vyną nealkoholiniu, vynuogių augintojai krizės nepajustų – žaliava virstų tiesiog kitu produktu.

„Kalbant konkrečiai apie Bordo – tai didžiausias kokybiško vyno gamybos regionas Prancūzijoje. Tačiau jame yra vynuogynų ir labai prastose žemėse. Čia pagamintas vynas ne visada gali konkuruoti su pigesniu kitų šalių vynu. Juo labiau kad „Merlot“ ir „Cabernet Sauvignon“ – svarbiausios Bordo veislės – yra auginamos visame pasaulyje, taigi bordo konkuruoja su JAV, Argentinos, Australijos, Čilės, PAR, Bulgarijos ar Kinijos vynu. Todėl suprantama kita Prancūzijos vyriausybės iniciatyva – skirti 57 mln. eurų tam, kad vynuogynų plotai čia sumažėtų dešimtadaliu“, – pasakoja dr. A. Starkus.

Kita vertus, kolekcinio, investicinio vyno segmentas, kuris Bordo labai stiprus ir sudaro apie trečdalį viso pasaulio investicinio vyno rinkos, klesti, akcentuoja ekspertas: „Tiesa, 2023-iaisiais investicinio vyno kainų indeksai po truputį krinta, pavasarį vykusi 2022 m. derliaus išankstinė prekyba nebuvo sėkminga, tačiau visų pirma dėl to, kad pačios vyninės per daug pakėlė kainas. Visgi ilgoje perspektyvoje tai nepaveiks garsiausių Pomerolio, Margo ar Pojako ūkių sėkmės. Jie krizės tikrai nejaučia ir jų vynas vis dar labai populiarus ir Lietuvoje.“

Lietuvoje – pakilimas

Lietuvoje kasmet parduodama 22 mln. l vyno ir tiek pat stipriųjų gėrimų, tačiau alaus pardavimas viršija vyno skaičius daugiau nei dešimt kartų. Dr. A. Starkus pastebi, kad Lietuvoje vyno pardavimas prieš dešimtmetį buvo 10 proc. didesnis. „Tačiau staigų vartojimo sumažėjimą reikėtų sieti ne su vartotojų pokyčiais, o su valstybės akcizų politika. Padvigubinus akcizo dydį vynui 2016–2017 m., stipresnio pigaus vynelio mėgėjai perėjo prie kitų gėrimų, kur alkoholio kiekio ir kainos santykis geresnis“, – sako jis.

Tačiau Vyno klubo steigėjas nemano, kad Lietuvą galima įvardyti kaip alaus ir degtinės šalį. Pasak eksperto, vyno kultūra Lietuvoje išgyvena pakilimo etapą: atsiranda naujų platintojų, parodoje „Vyno dienos“ kasmet sulaukiama 15–20 proc. daugiau lankytojų, Someljė mokyklos kursai šiais metais pirmą kartą vyko ir Kaune. „Tačiau svarbiausia – Lietuva tampa vynuogių vyno šalimi – plečiasi vynuogynų plotai, sparčiai gerėja mažųjų vyndarių vyno kokybė“, – pabrėžia dr. A. Starkus.

Naujausioje pasaulio vyno verslo atstovų apklausoje į klausimą, kurių vynų pardavimas bus sėkmingas 2023 m., 63 proc. balsavo už putojančius, 60 proc. už baltuosius, raudonieji rinko 48 proc., o nealkoholinio vyno sėkme tikėjo vos 24 proc. respondentų.

Dr. A. Starkus išskiria, kad Lietuvoje putojantis vynas išskirtinai svarbus – sudaro beveik trečdalį rinkos, todėl čia lengvai randa vietos ir lietuviškas rabarbarų, agrastų vynas ir putojančios arbatos, kombučios. Lėtai, bet užtikrintai populiarėja ir natūralieji vynai, restoranai taurėmis ima pilstyti oranžinį vyną – pasak someljė, kitose Europos sostinėse tai įprasta jau keletą metų.

Mažiau, bet kokybiškiau?

Vėl grįžtant į Bordo, dėl sumažėjusios vyno paklausos šiame regione susiformavo perprodukcija, smarkiai krito kainos. Skaičiuojama, kad neva kas trečias vyno gamintojas susidūrė su finansiniais sunkumais. Gal galima tikėtis, kad vynas atpigs?

Dr. A. Starkaus vertinimu, esant dabartinei infliacijai, tikėtis kainų mažėjimo būtų naivu: „Juo labiau kad matome, kaip vyriausybės pasiryžusios padėti gamintojams – vyndarystė yra žemės ūkio sritis, kurioje dirba milijonai žmonių. Lietuvoje paveikti vyno kainų negalime, nes jas nustato vyndariai. Pastaruosius penkerius metus vyno parduodama stabiliai apie 22 mln. l, arba 30 mln. butelių. Jo vertė kasmet augo 2–3 proc. Kainų mažėjimo požymių nėra.“

Pasaulyje kasmet pagaminama apie 26–29 mlrd. l vyno. 2019–2022 m. šis skaičius artėjo prie 26 mlrd., nes derliaus dydis ir kokybė priklauso nuo gamtinių sąlygų: gaisrai, sausros, krušos, pavasarinės šalnos yra šylančio klimato padariniai ir dėl to vynuogynai kenčia visame pasaulyje.

„Prastose žemėse pasodinti vynuogynai yra raunami ne tik Prancūzijoje, bet ir Čilėje, Turkijoje, Moldovoje. Pasaulyje vynuogynų plotai per 20 metų susitraukė 8 proc. Nepaisant to, kasmet apie 10 proc. pagaminto pasaulio vyno neparduodama ir nesuvartojama, tačiau eksportuojamo vyno vertė per tą patį laiką patrigubėjo. Tai dar kartą patvirtina, kad vartojame mažiau, tačiau geresnio vyno. Su pertekline gamyba ES šalyse kovojama subsidijomis. Kitose šalyse nuostolius tyliai prisiima gamintojai ir prekybininkai. Apie tai pasaulinė spauda nerašo“, – tikina dr. A. Starkus.

Trumpesnėje perspektyvoje pasauliniu mastu numatomas putojančio vyno vartojimo augimas. Lyginant 2021-uosius ir 2022-uosius, jo vienintelio eksporto kiekiai augo 5 proc., kito tipo vynų eksportui krintant 3–4 proc. Tiesa, kiekiui mažėjant, bendra eksportuoto vyno vertė augo vidutiniškai 12 proc. Dr. A. Starkus konstatuoja, kad tai – infliacijos padarinys, bet kartu ir vartojimo mažėjimo priežastis.

Nealkoholinė kultūra

Iš tiesų stebint viešąją erdvę gali susidaryti įspūdis, kad pastaruoju metu vyksta tam tikras socialinis lūžis, kad vis didesnė visuomenės dalis pasirenka atsisakyti alkoholio ir tai suteikia naują postūmį nealkoholinių gėrimų rinkos plėtrai.

Dr. A. Starkus taip pat sutinka, kad stebint viešąją erdvę tikrai gali atrodyti, kad alkoholis baigia išnykti, tačiau, pasak eksperto, tam įtaką daro šalyje galiojantys alkoholio reklamos draudimo įstatymai. Garsūs žmonės vengia, kad socialiniuose tinkluose atsirastų jų nuotraukų su taurėmis rankose, net ir žiūrint į parduotuvių vitrinas matyti aiškus alkoholio parduotuvių saugesnis pozicionavimas – kas save pristato kaip pyragų, o kas – kaip gurmaniškų produktų parduotuvę. „Jau darosi stigma ir baisu sakyti: aš parduodu vyną, aš geriu vyną“, – sako jis.

Situacija: dr. A. Starkus išskiria, kad kolekcinio, investicinio vyno segmentas, kuris Bordo regione yra labai stiprus ir sudaro apie trečdalį viso pasaulio investicinio vyno rinkos, vis dėlto klesti. / V. Skaraičio nuotr.

„Nuėję į didžiuosius prekybos centrus galime matyti, kad plečiasi nealkoholinių gėrimų lentynos. Tačiau, žiūrint į pardavimus, kol kas atrodo, kad nealkoholiniai gėrimai labiau reikalingi būtent reklaminiams tikslams, – kad būtų galima bent kažką parodyti viešose nuotraukose, bendradarbiauti su žymiais žmonėmis“, – pastebi dr. A. Starkus.

Pasak jo, Lietuvoje apie alkoholinius gėrimus galima kalbėti tik pridėjus žodį „nealkoholinis“, tačiau statistika rodo, kad, pavyzdžiui, būtent nealkoholinio vyno pardavimas nesudaro nė 0,5 proc. rinkos ir pastaruosius metus, eksperto vetinimu, neturi tendencijos augti.

„Į parduotuvę žmonės neužsuka ieškoti nealkoholinio šabli arba šampano. Kodėl? Todėl, kad tie, kurie išmano apie vyną, nori gėrimo su aiškiu identitetu, atspindinčiu vynuogių veislių savybes, dirvožemio suteikiamą tekstūrą ar dėl klimato jaučiamą lengvumą ar svarumą. Pašalinti alkoholį iš sauso vyno ir išlaikyti visavertį skonį neįmanoma. Geriausiu atveju atpažinsite vynuogių veislę. Tačiau tai bus tik tikrosios išraiškos šešėlis. Jei žmonės tik keistų vyną nealkoholiniu, vynuogių augintojai krizės nepajustų – žaliava virstų tiesiog kitu produktu“, – teigia dr. A. Starkus.

„Todėl išties reikia kalbėti apie vartojimo pokyčius ir apie naujų gėrimų populiarėjimą. Pastebime, kad auga kombučios, nealkoholinės putojančios arbatos, net iš tokių nevyninių šalių kaip Danija, populiarumas. Arbatos pagrindu pagamintuose gėrimuose yra šiek tiek taninų, kaip ir vyne, taigi gėrimas turi apimties pojūtį burnoje, artimą vynui. Svarbiausia, jis turi aiškų identitetą, kurį galima pamėgti, vietoj to, kad vartotojas ieškotų saulėtos Argentinos vyne, iš kurio pašalintas Argentinos saulės sukurtas turinys“, – požiūrį pateikia jis.

Someljė taip pat pabrėžia, kad bręsta naujoji Z karta, kuriai būdingas mažesnis alkoholio vartojimas. Be to, daugiausia vyno suvartojantys 30–65 metų pasaulio gyventojai taip pat linkę gerti šiek tiek mažiau, tačiau geresnių gėrimų. „Augant pajamoms pradedama daugiau dėmesio skirti ne maisto kiekiui, o jo kokybei. Žmonėms vis labiau rūpi tai, kas patenka į skrandį, nes tai siejama su sveikata, gyvenimo trukme ir gastronominiais malonumais“, – sako dr. A. Starkus.

„Todėl prastų vynuogynų, pigaus nekokybiško vyno naikinimas ne pablogins, o pagerins mūsų gyvenimą“, – neabejoja jis.

Lietuviai prisitaiko prie akcizų

Vilniaus universiteto (VU) ekonomistas docentas dr. Algirdas Bartkus skeptiškai žvelgia į Prancūzijos vyriausybės poziciją šalies vyndarių atžvilgiu – pasak eksperto, toks vienos grupės išskyrimas ir protekcionizmas nėra geros ekonominės politikos pavyzdys. Ilgus metus Lietuvos gyventojų alkoholio suvartojimo statistiką ir akcizų politiką stebintis ekonomistas pastebi, kad masinis šalies vartotojas linkęs laikytis jam įprastai prieinamų sumų, jų per daug neviršyti net ir esant infliacijai.

Nauda: pasak doc. dr. A. Bartkaus, akcizų didinimas yra geras reiškinys valstybės biudžeto požiūriu: fizinės vartojimo apimtys nesumažėja, bet valstybė po akcizo susirenka tiek pat ar net daugiau lėšų. / J. Auškelio / BNS nuotr.

Doc. dr. A. Bartkus teigia, kad per pastaruosius metus spiritinio gėrimo paklausa Lietuvoje sumažėjo 6,6 proc. „Ramaus vyno, kurio alkoholio koncentracija didesnė negu 8,5 proc., paklausa praėjusiais metais sumažėjo maždaug 5,9 proc., putojančio vyno paklausos sumažėjimas siekia 0,7 proc. Alaus, palyginti su kitomis rinkomis, susumavus visus 2022 m. rezultatus ir juos palyginus su 2021 m., parduota 1,1 proc. daugiau“, – statistiką vardija ekonomistas.

„Priežastis ta, kad jis, kaip gaminys, nebrangus – vienas butelis alaus yra daug pigesnis negu vienas butelis vyno arba vienas butelis spiritinio gėrimo. Žmonės pradeda šiek tiek mažinti vartojimą dėl infliacijos pragraužtų realių pajamų“, – situaciją aiškina doc. dr. A. Bartkus.

Tai yra blogos ekonominės politikos pavyzdys, protekcionizmas, ryšiai su politikais, bandymai gauti kažkokių preferencijų savo sektoriui.

Žvelgiant istoriškai, nuo 2012 m. alaus rinka buvo linkusi kasmet trauktis, tačiau 2022-ieji buvo vieninteliai metai, kai ji šiek tiek augo.

Ekonomistas Prancūzijos vyriausybės paramą vyno sektoriui vertina skeptiškai. „Esant infliacijai, perkamosios galios sumažėjimui, prasideda ekonominis populizmas, kaip atsitiko Prancūzijoje, – sako doc. dr. A. Bartkus. – Žemdirbiai, artimi politikams, vyno prekeiviai, artimi politikams, sugalvojo surasti būdą, kaip įlįsti į valstybės biudžetą ir gauti šiek tiek valstybės biudžeto pinigų.“

„Tai yra blogos ekonominės politikos pavyzdys, protekcionizmas, ryšiai su politikais, bandymai gauti kažkokių preferencijų savo sektoriui. Ne tik smuko vyndarių produkcijos paklausa, bet, ko gero, jų socialinė grupė Prancūzijoje yra įtakinga, jie gali sulaukti tokių sau palankių sprendimų. Politikai galės sakyti, kad rūpinasi savo vyndariais ir Prancūzija toliau liks vyno sostinė“, – požiūriu dalijasi ekonomistas.

Eurostato duomenimis, per pastaruosius dvejus metus Prancūzijoje vyno kaina ūgtelėjo 13 proc., kai istoriškai ji augdavo apie 2–3 proc. per dvejus metus. „Jie tikrai neturėtų skųstis, kad kaina yra per žema ir reikia daryti intervenciją į rinką, kad būtų palaikyta aukšta kaina“, – teigia doc. dr. A. Bartkus.

Grįžtant į Lietuvą, alkoholio kainų dinamika atskleidžia, kad masinis vartotojas renkasi šiek tiek pigesnį gaminį. „Jei akcizai pakeliami, alkoholio kaina koreguojama aukštyn, bet po kurio laiko šiek tiek pasikeičia vartotojų paklausa, jie pradeda rinktis šiek tiek kitus gaminius, kurie yra pigesni. Įsivaizduokite, kad iki akcizų pakėlimo jūsų mėgstamas vynas kainuoja 10 eurų, pakėlus akcizus jis kainuos 12 eurų. Jūs kaip vartotojas jo nebepirksite, pasirinksite kitą, kuris padidinus akcizus kainuos 10 eurų, o prieš akcizų padidinimą greičiausiai kainavo 8,20 euro – vadinasi, perkate už tą pačią sumą“, – dėsto VU ekonomistas.

Vartotojai Lietuvoje pasižymi tuo, kad alkoholiniams gėrimams skiria tam tikrą sumą ir stengiasi jos neviršyti. „Todėl akcizų didinimas yra geras reiškinys valstybės biudžeto požiūriu: fizinė vartojimo apimtis nesumažėja, o valstybė po akcizo susirenka tiek pat ir netgi daugiau lėšų, nes jis yra didesnis“, – teigia doc. dr. A. Bartkus.

– Pirmiausia, apie patį Lietuvos verslo konfederacijos užsakytą tyrimą. Ką siekta juo apžvelgti?

– Jis yra skirtas apžvelgti, kaip keičiasi suvartojamo alkoholio kiekis Lietuvoje, kaip keičiasi gyventojų nuostatos, kaip jie patys vertina vieną ar kitą niuansą, kuris yra susijęs su šios prekės įsigijimu, paskirstymu ir t. t.

– Vienas įdomus niuansas. Tyrimas parodė, kad žmonės mažiau geria darbe?

– Taip, jeigu mes pažiūrėtume, kaip keitėsi aplinka, kurioje alkoholis vartojamas, tai pagrindinė vieta, kurioje jis vartojamas, kaip ir seniau, taip ir dabar, yra namai. Tačiau, žiūrint, kaip keitėsi dinamika nuo 2017 m. iki dabar, tai galime akivaizdžiai pastebėti keletą pasikeitimų: šiek tiek išaugo alkoholio vartojimo atvejai renginių metu, restoranuose, nes auga ir plečiasi mūsų kulinarinė kultūra, bet paraleliai yra sumažėjęs alkoholio vartojimas darbe, jo beveik yra nelikę.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kaip galvojate, kodėl?

– Vienas dalykas, kad tai tapo nepriimtina bendrąja prasme, taip pat – daugybė įvairiausių sankcijų, kurios gresia darbuotojui, jei jis bus sulaikytas neblaivus.

– Suvartojamo alkoholio kiekis. Per pandemiją stebėjome, kad jis smarkiai išaugo, o kaip viskas atrodo dabar?

Alkoholis ekonomistų yra įvardijamas kaip prabangos prekė, kurios paklausa visada yra auganti gerais laikais, o blogais jo vartojimas yra smunkantis.

– Jis tada nebuvo labai jau smarkiai šoktelėjęs. Yra maždaug taip: nuo 2017 m. tas lygis tai pasmunka, tai padidėja, tai vėl pasmunka. Tai yra susiję ir su bendra ekonomine padėtimi. Paskutiniais metais, taip, pas mus suvartojamo alkoholio kiekis smuko ir, pavyzdžiui, spiritinių gėrimų rinka susitraukė šiek tiek daugiau nei 6 proc., vyno rinka susitraukė maždaug 5,5 proc., alaus rinka – vienintelė rinka, kuri šiek tiek padidėjo, išaugo maždaug 1 proc. Jeigu įvardytume priežastį, kodėl tai įvyko, tai – dėl infliacijos. Bendras kainų augimas nulemia ne pirmo būtinumo prekių paklausos smukimą. Augant bendram kainų lygiui, gyventojai pradeda taupyti ir automatiškai išbraukia iš vartojimo prekių tas prekes, kurių jie nelaiko pirmo būtinumo. Alkoholis ekonomistų yra įvardijamas kaip prabangos prekė, kurios paklausa visada yra auganti gerais laikais, o blogais jo vartojimas yra smunkantis.

– Tačiau čia atsirado viena neraminanti tendencija – žmonės nebeturi pinigų alkoholiui ir ieško pakaitalų.

– Pakaitalų jie ieško jau seniau, nes visus infliacinius nuotykius Lietuva pradėjo 2021 m. pabaigoje, o pilstukas pas mus pasirodo apie 2020 m. Vadinasi, kažkada beveik išnaikinta rinka vėl pas mus sugrįžo. Ir tai turi labai aiškias priežastis – jeigu mes keliame akcizus, tai akcizų kėlimas labai nepaveiks tų asmenų, kurie yra gana arti vidutines ar aukštesnes pajamas gaunančių asmenų, bet tų asmenų, kurie gauna žemiausias pajamas ir kurie visada rinkosi pačius pigiausius produktus, vartojimą jis tikrai gali labai paveikti. Akcizo pakėlimas nulemia labai paprastą dalyką: šiems asmenims pačios pigiausios prekės tampa brangesnės ir tokiu būdu jie yra pastumiami į tą rinką, kur tą prekę gali pasiūlyti pigiau, o tai yra – šešėlis.

– Kaip alkoholį vartoja moterų grupė? Kokias permainas ten pastebėjote?

– Selektyviai moterys kaip grupė nebuvo išskirta, tačiau visi vartotojai pas mus skirstomi pagal tam tikrą vartojimo dažnumą ir vartojimo kiekius. Jie suskirstyti į proginius vartotojus, reguliariai vartojančius, nevartojančius, gana dažnai vartojančius ir tuos, kurie yra linkę į priklausomybes. Tai, jei anksčiau, sakykime, 2018–2019 m. būdavo, kad vienas iš dešimties tokių asmenų būdavo moteris ir devyni vyrai, tai dabar, 2020–2022 m., iš dešimties dvi yra moterys.

Planas – atvėsinti

Praėjusių metų pabaigoje finansų ministrė Gintarė Skaistė pristatė naują nekilnojamojo turto mokesčio schemą. Jei šis įstatymas, kaip tikimasi, įsigalios 2025 m., mokestį mokėti reikės jau nuo 2026-ųjų.

Remiantis įstatymo projekto nuostatomis, mokestis būtų skaičiuojamas tik nuo vieną medianą (vidurinę vertę) viršijančios būsto vertės. Jeigu būsto vertė siektų nuo vienos iki dviejų medianų, mokestinis tarifas būtų 0,06 proc. Vertei, viršijančiai dvi medianas, būtų taikomas 0,1 proc. tarifas.

Blogai yra tai, kad savivaldybės galės manipuliuoti šiuo mokesčiu. Kad taip neįvyktų, turi būti itin griežta centrinės valdžios kontrolė.

Pavyzdžiui, Vilniuje nekilnojamojo turto vidurinė vertė siekia apie 60 tūkst. eurų, vadinasi, asmenys, kurių NT vertė nesiekia 60 tūkst. eurų, mokesčio nemokėtų. Jei būsto vertė siekia 60 tūkst.–120 tūkst. eurų, žmogui būtų taikomas 0,06 proc. tarifas. Turint būstą, kurio vertė viršija 120 tūkst. eurų, būtų taikomas 0,1 proc. tarifas.

Finansų ministerijos skaičiavimu, vidutinis mokestis visoje Lietuvoje sieks 14 eurų per metus.

Tokio mokesčio tikslas – atvėsinti nekilnojamojo turto rinką, tačiau kai kurie NT ekspertai sako, kad, norint pasiekti tokį rezultatą, reikėtų įvesti didesnį mokestį ir jis turėtų būti taikomas visiems be išimčių.

Šios mokestinės schemos nepalaiko ir Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas dr. Algirdas Bartkus. Pasak jo, numatytas NT mokestis turės įtakos, tačiau nežymios, be to, valdyti kainų kilimą tų asmenų, kurie jau yra įsigiję būstus ir neketina jų parduoti, sąskaita esą yra klaidingas požiūris.

Kirs per nuomą

Naujuoju įstatymu siūloma apmokestinti atskirus nekilnojamojo turto objektus, o ne bendrą jų verčių sumą, kaip yra dabar. Iš esmės, naujo mokesčio dydis priklausys nuo vietos, kurioje yra NT objektas, kiek vertinami toje pačioje savivaldybėje esantys objektai ir kiek įvertintas konkretus būstas.

Dr. A. Bartkus modeliuoja scenarijų, su kuriuo gali tekti susidurti priėmus tokį mokestį. „Jei norime atvėsinti NT rinką, pirmiausiai turime pakalbėti apie asmenis, kurie to turto neturi. Jei jis jo neturi, jis jį nuomoja. Kaip tokį žmogų paveiks toks mokestis? Ogi paprastai – greičiausiai jam bus padidinta nuomos kaina, todėl jis mokėdamas daugiau ir sumokės tą mokestį, nes NT rinkos perdegimas aktualus tik didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje“, – aiškina jis.

Ekonomistas taip pat prognozuoja, kad tokiu atveju žmogus bus paskatintas geriau pirkti nuosavą būstą, negu toliau nuomotis už potencialiai didesnę kainą: „Tai nedera su noru atvėsinti NT rinką. Žmogus, užuot susilaikęs nuo NT pirkimo, kaip tik eis ir pirks.“

Kadangi naujasis NT mokestis bus susietas su objekto verte, tikėtina, pirkėjas bus paskatintas rinktis kuklesnį būstą. „Taigi atrodo, kad sandorių skaičius greičiausiai išliks toks pats arba netgi gali šiek tiek padidėti, tik sandorių vertė bus mažesnė. Žmogus, užuot pirkęs 55 kv. m būstą, pirks 48 kv. m būstą arba šiek tiek žemesnės vertės“, – numato ekspertas.

Kadangi mokestis nebus labai didelis, tikėtina, kad, praėjus, pavyzdžiui, pirmiesiems metams nuo jo įvedimo, viešojoje erdvėje pradės girdėtis nauji balsai. „Tam tikri politikai, ir ypač Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, pradės sakyti, kad šitas mokestis nieko nesprendžia, esą, pavyzdžiui, Vilniuje yra tam tikrų kvartalų, kuriems reikia postūmio vystytis. Jie turės omenyje zoną, kurią žino visi, – tarp Šnipiškių ir Kalvarijų gatvės. Tada prasidės šito mokesčio diferencijavimas“, – sako dr. A. Bartkus.

Perspektyva: dr. A. Bartkus sako, kad toks mokestis ilgainiui gali suformuoti net ir savotiškus getus primenančius kvartalus./ Ž.Gedvilos / BNS nuotr.

„Vadinamuosiuose geruosiuose kvartaluose apgyvendinimas iš tiesų taps didelis, o periferinėse zonose, kaip Pašilaičiai, Šilainiai ir panašiuose kvartaluose, apgyvendinimas bus mažesnis. Skurdesniems žmonėms, kurie gyvena geruosiuose kvartaluose, ilgainiui kils problema susimokėti šitą mokestį. Taip jie bus skatinami atsisakyti objekto, kurį valdo centre, ir rinktis tolimesnę periferiją“, – tęsia ekonomistas.

Etinė ir kultūrinė dilema

Ekspertas kelia etinius klausimus: ar galima tokiomis mokestinėmis priemonėmis stengtis paveikti asmenų gyvenimą? Ar skurdesnis žmogus, gyvenantis gerame rajone, nenusipelnė jame gyventi?

„Tokiu atveju per dešimtmečius mūsų miestuose pradės formuotis reiškinys, kurio iki šiol Lietuvoje nebuvo, – iškils getai. Prancūzija turi tokius getus, kurie, žinoma, taip neįvardijami, bet tai yra kvartalai, kuriuose žmonės labai aiškiai susiskirstę pagal socialines klases“, – teigia dr. A. Bartkus.

„Čia gyvena aukštesnio rango buržua, žemesnio rango buržua, o čia – prasčiokai, ir pastarųjų kvartalai iš tiesų nėra labai geri. Tuose kvartaluose augantys vaikai perima tam tikrą kultūrą, kitaip tariant, taip tarsi užkonservuojamos visos elgesio blogybės. Visai neseniai Prancūzijoje kilo riaušės dėl futbolo – tai ir yra susiję su tuo, kad tam tikras sluoksnis koncentruotai gyvena vienoje zonoje“, – pavyzdį pateikia ekonomistas.

Jo įsitikinimu, Lietuvoje vyraujanti ne tokia aiškiai socialiai sluoksniuota visuomenė yra pranašumas, mat nesikuria tokios ryškios geto subkultūros, kaip matoma kai kuriose kitose šalyse.

Gali kilti spekuliacijų?

Numatyta, kad atskiros savivaldybės naujojo NT mokesčio tarifus nustatys pačios. Kyla pavojus, kad ilgainiui gali atsirasti kokių nors spekuliacijų. Dr. A. Bartkaus teigimu, ribas nustatyti turėtų centrinė valdžia.

„Premjerė turėtų tiesiog pasakyti, kad yra problema dėl biudžeto subalansavimo, nerandama jokio kito sprendimo, kaip padidinti kitus mokesčius arba įvesti naują nekaltą mokestį, o šis NT mokestis, kuris yra nedidelis, pritaikomas apie pusei nekilnojamojo turto objektų, yra mažiausiai kenksmingas iš visų turimų pasirinkimų. Tam, kad savivaldybės nepiktnaudžiautų tuo mokesčiu, jis visiems bus beveik vienodas, su minimaliu diferencijavimu, susijusiu su skirtumais regionuose. Tokiu atveju, jei centrinė valdžia nustatytų šį mokestį, savivaldybės neturėtų galimybių juo manipuliuoti“, – neabejoja ekonomistas.

„Tarkime, kauniečiai ir vilniečiai sumokėtų po 20 eurų, o alytiškiai, pavyzdžiui, po 13 eurų, – didelės tragedijos nebūtų, tai tiesiog būtų dar vienas mokestis, kuriuo mes surinktume pajamas į biudžetą“, – tęsia jis.

Kitokiu atveju sunku įsivaizduoti, kad NT rinkos aktyvistai nebandys sėkmės dažniau mindydami įvairių savivaldybių slenksčius. „Taip suteikiame priemonę nekilnojamojo turto plėtotojams arba politikams, kurie yra susiję su nekilnojamojo turto plėtotojais. Reikia būti labai naiviam, kad galvotum, jog nėra ryšio tarp nekilnojamojo turto plėtotojų ir savivaldybių politikų. Būtent su savivaldybių politikais šie verslo subjektai ir dirba“, – pabrėžia dr. A. Bartkus.

Planuojama, kad surinkti NT mokesčiai plauks į savivaldybių biudžetus. Pristatydama naują mokestį, G. Skaistė teigė, kad tai yra naujas, tvarus pajamų šaltinis savivaldybėms, kuris sustiprins jų finansinį savarankiškumą.

Dr. A. Bartkus sako, kad taip surinktos lėšos gali būti panaudotos įvairiausiems tikslams. „Galima kelius, šaligatvius tiesti, darželį pastatyti, galima mokytojams atlyginimus išmokėti, jei savivaldybė turi kokių nors problemų, galima pinigus panaudoti sveikatos apsaugai, ligoninių renovacijai. Priešingai nei, pavyzdžiui, renkant mokesčius už nedarbo draudimą, kurie skiriami būtent nedarbo draudimo išmokoms, – už šias lėšas asfaltas neklojamas“, – skuba pridurti ekonomistas.

„Tinkamas NT mokesčio panaudojimas suteiktų visuotinę naudą, nes sumokėtume nedaug, bet blogai yra tai, kad savivaldybės galės manipuliuoti šiuo mokesčiu. Kad taip neįvyktų, turi būti itin griežta centrinės valdžios kontrolė“, – dar kartą akcentuoja dr. A. Bartkus.

Laisvas laikas mainais į būstą

Kalbėdamas apie šiandienę situaciją NT rinkoje, jis primena kelerių ankstesnių metų tendencijas, kurios ir suponavo dabartinį šios rinkos kraštovaizdį.

Pasak dr. A. Bartkaus, NT rinkos sulėtėjimas – neišvengiamas, tačiau kardinalių permainų šiemet veikiausiai neišvysime. Ji sparčiai intensyvėti pradėjo 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. „Naujų objektų skaičius buvo labai stipriai išaugęs, kainos ūgtelėjo, būta atotrūkių, kurie buvo užfiksuoti prieš finansinę krizę 2008 m., bet tai buvo nulemta gana aiškių priežasčių: turėjome kovido suvaržymų, kurie neigiamai veikė anaiptol ne visus asmenis. Dalis žmonių gavo tuos pačius atlyginimus, dalis gavo priemokas už darbą apsunkintomis sąlygomis, kai dirbo iš namų ir sutaupė kurui skirtų išlaidų dalį, ir dar labai svarbu – jie neturėjo kur padėti savo laiko“, – atgal į netolimą praeitį grįžta ekonomistas.

„Anksčiau žmonės užsiimdavo kelionėmis, o kur dabar dėti savo laiką? Kelionės – tik į parduotuvę. Žmonės turėjo laiko užsiimti tuo, kas yra svarbu, o tai yra būstas. Užuot įsigiję savo būstą 2023 m., kaip galbūt planavo iki pandemijos, žmonės tai padarė 2021 m.“, – sako jis.

Dr. A. Bartkus primena, kad tuo metu ir palūkanų norma buvo itin žema: „Europos Centrinis Bankas (ECB) savo referencinę palūkanų normą laikė lygią nuliui. Racionaliai galvojantys žmonės suprato, kad tokia palūkanų norma nebus amžina, tai buvo palanki galimybė įsigyti NT.“

Kadangi 2021 m. buvo įgyvendinta daug projektų, numatytų tolesniems keleriems metams, šiemet NT objektų statybų užsakymų bus mažiau, aiškina ekonomistas. „Turėtume stebėti saikingą, nuoseklų grįžimą prie normos, tai siesis ir su šių objektų verte. Kainos yra pernelyg stipriai išaugusios, atotrūkis tarp pajamų ir NT yra pasidaręs ne itin palankus vartotojui, todėl laukiame, kad vartotojai labiau derėsis dėl NT, kainos nežymiai žemės“, – prognozuoja jis.

Ekspertas taip pat akcentuoja, kad, kalbant apie NT rinką Lietuvoje, labai svarbi padėtis ir visame Šiaurės šalių regione, kadangi šioje rinkoje svarbus veikėjas yra būtent komerciniai bankai, o Lietuvoje vyrauja skandinaviški bankai. „Jeigu žiūrėtume į 2022 m. pirmus tris ketvirčius ir palygintume su tuo pačiu 2021 m. laikotarpiu, pamatytume, kad Lietuvos ekonomika ūgtelėjo 2,8 proc., Latvijos – 2,4 proc., Norvegijos ir Danijos ekonomika augo 4 proc., Švedijos – 3,5 proc., Suomijos – 2,5 proc. Vienintelės Estijos ekonomika augo tik apie 1 proc., bet Estija ir yra mažiausia valstybė šiame regione“, – sako ekonomistas.

„Lietuvoje užimtumas yra aukšto lygio – turime apie 1,4 mln. dirbančių žmonių. Esame pasiekę prieškrizinį 2008-ųjų užimtumo lygį. Vadinasi, užimtumas 2022 m. augo – įmonės sulaukdavo vis daugiau užsakymų, samdydavo vis daugiau darbo jėgos. Taigi, paklausa NT bus, nes nebus problemų su pajamų dalimi“, – aiškina dr. A. Bartkus.

Orientuotis į taršos mokesčius

Grįždamas prie mokesčių, ekonomistas tikina, kad dešimtmetį šaliai gyvuoti su deficitiniu biudžetu – negera praktika, todėl natūralu, kad reikia kelti mokesčius. Tačiau, dr. A. Bartkaus įsitikinimu, tai neturėtų būti būtent toks NT mokestis, koks yra numatytas šiandien.

Atrodo, kad sandorių skaičius greičiausiai išliks toks pats arba netgi gali šiek tiek padidėti, tik sandorių vertė bus mažesnė.

„Jis sukurs daugiau problemų nei naudos. Reikia ieškoti kito būdo, kuris galėtų papildyti biudžetą. Pajamų mokesčio, pelno mokesčio taip pat visi nenori. Ieškokime tų sričių, kuriose reikalingas valstybės įsikišimas, o jis reikalingas automobilių taršos klausimu. Mūsų Vyriausybė nuėjo kreivu keliu dėl NT ir transporto mokesčių“, – sako jis.

Didžioji problema, kurią reikėtų spręsti nedelsiant, yra klimato šiltėjimas. Šio proceso padariniai verčia ekonomiškai nukentėti – apie tai byloja ir derliaus, ir maisto kainų nepastovumas.

„Ekonomisto užduotis įvedus mokesčius yra pakeisti asmenų elgesį taip, kad tarša būtų mažesnė ir daugiau pinigų atsidurtų biudžete. Du zuikiai vienu šūviu“, – sako dr. A. Bartkus.

„Nesame didelė valstybė, mūsų transporto parkas nėra didelis, bet mes privalome kartu su kitomis ES šalimis prisidėti prie šio klausimo sprendimo“, – tikina jis.

Ekonomistas skeptiškai vertina miestuose planuojamas zonas, į kurias negalės įvažiuoti žemesnės nei vadinamosios Euro 5 kategorijos automobiliai. „Centro uždarymas yra blogas pavyzdys, paimtas iš kitų Europos šalių, nes senesnis automobilis važinės ne miesto centre, o kituose kvartaluose ir jo išmetamas kietąsias daleles kvėpuos kitų kvartalų vaikai“, – sako jis.

Dr. A. Bartkus neabejoja, kad dalis lietuvių galės įsigyti naujus, ne tokius taršius automobilius, tačiau bus daugybė žmonių, kurie neturės net 10 tūkst. eurų naujam, nors ir pigiausiam, pavyzdžiui, „Dacia“, automobiliui. „Dalis ir toliau važinės su savo senais vokiškais automobiliais, bet užduotis turėtų būti tokia, kad kuo mažesnė dalis su savo senais vokiškais automobiliais važinėtų visoje Lietuvoje, o ne tik didmiesčių centruose“, – sako ekonomistas.

„Kontroliuojant anglies dioksido emisiją, neverta pamiršti ir kitokios emisijos, cheminės taršos. Apmokestinimas turėtų būti taikomas ne tik automobiliams, bet ir kitiems su tarša susijusiems objektams. Kartais mes net prarandame labai didelį energijos kiekį, pavyzdžiui, perdirbdami pakuotes. Ar neteks imti ir apriboti perdirbamų medžiagų kiekį?“ – retoriškai klausia dr. A. Bartkus.

Maistas brangsta, bet pirkti reikia.

„Beveik kasdien ateini – viena kaina, kitą kartą ateini – jau kita kaina, bet atlyginimas, deja, stovi vietoje“, – sakė apsipirkinėjanti moteris.

Dalis pirkėjų suka galvas, kaip sutaupyti. Biudžetą koreguoja ir darbingo amžiaus žmonės, o ypač senjorai. Kai kurie sako – įperka perpus mažiau.

„Jeigu mes lyginsime su praeitais metais, tas augimas tikrai yra žymus, to seniai Lietuvoje nėra buvę“, – kalbėjo „Norfos“ savininkas Dainius Dundulis.

„Kiekvienas yra laisvas savo prekei nustatyti kainą tokią, kokią jis nori, bet kiekvienas yra taip pat laisvas tą prekę pirkti arba nepirkti“, – sakė VU ekonomistas Algirdas Bartkus.

Statistikos departamentas fiksuoja daugiau nei 20 proc. infliaciją, o kainas stebintis „Pricer.lt“ sako, kad birželį pigiausių maisto produktų krepšelis brango daugiau nei 2 eurais, lyginant su praėjusiu mėnesiu. Per metus brangimas siekė 16 eurų, t. y. apie 30 proc.

„To krepšelio kainą į viršų pakėlė brangstantys pieno produktai. Žaliavinio pieno supirkimo kaina Lietuvoje kyla – jau yra didesnė nei ES vidurkis. Procentais – virš 60 proc. pakilo žaliavinio pieno supirkimo kaina“, – komentavo „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas.

„Labai nenormalus kainų augimas pieno segmente. Jei pažiūrėtume į pasaulines pieno kainas, nes mūsų pienininkai linkę jomis vadovautis, jos auga. Parduosime pieną Antarktidai“, – sakė A. Bartkus.

Dalis pirkėjų teigia apsipirkinėjimo įpročių nekeičiantys ir perkantys tose pačiose parduotuvėse tas pačias prekes, kaip tą darė prieš karą Ukrainoje. Būtent dėl tokio dažno pirkėjų lojalumo, anot A. Bartkaus, verslas išlošia labiausiai.

Jeigu vartotojų netenkina išaugusi kaina, tai jiems yra vienintelė rekomendacija – nusisukite nuo šitų prekės ženklų.

„Kodėl yra tas 40 proc. kainų prieaugis? Ko gero dėl labai didelio Lietuvos gyventojų lojalumo tam tikriems prekės ženklams. Iš inercijos perka tą patį „Dvaro pieną“, „Žemaitijos pieną“, – aiškino ekonomistas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Įpročiai nulemia, kad šalia stovintis pigesnis, bet galbūt mažiau išreklamuotas produktas ir lieka nuošaly, o populiariausiųjų kaina gali išsipūsti iki begalybės.

„Jeigu vartotojų netenkina išaugusi kaina, tai jiems yra vienintelė rekomendacija – nusisukite nuo šitų prekės ženklų“, – siūlė A. Bartkus.

Per metus labiausiai brango saulėgrąžų aliejus, malta kava „Jacobs“, grietinė, kiaušiniai, pigiausi makaronai, avižiniai dribsniai. Mėsa (kiauliena ir vištiena) brangsta taip pat – per metus apie 20 proc. 

Pigiau galime tik išgerti maltos skrudintos kavos. 

Visgi kai kurie prekybininkai pirkėjų suveržtų diržų kol kas nemato.

„Kol kas nepereina į žaliavinių produktų pirkimą, t. y. aliejus, miltai, cukrus. Jie perka paruoštą arba pusiau paruoštą maistą. Šiuo metu dar netaupo ir galiu tik tiek pasakyti, kad pagal oro uosto keleivių skaičių ir lėktuvų skrydžių skaičių tikrai taupymas nesijaučia“, – šypsojosi D. Dundulis.

Pigiausių prekių krepšelio kategorijoje dvylika mėnesių iš eilės pirmauja „Maxima“, antroje vietoje šiuo metu rikiuojasi „Rimi“.

„Žaliavos, ištekliai, energetika, logistika, darbo jėga brangsta ir tai daro įtaką kainoms“, – komentavo „Maxima“ vadovas Tomas Bašarovas.

Aštuoni iš dešimties pirkėjų nuolatos seka akcijas.

Tad natūralu – dauguma pirkėjų tapo nuolaidų medžiotojais.

„Mūsų apklausos rodo, kad aštuoni iš dešimties pirkėjų nuolatos seka akcijas“, – tvirtino T. Bašarovas.

„Nenoriu būti blogio pranašas, bet tikiuosi ekonominio kolapso“, – sakė apsipirkinėjantis vyras.

Anot kainų stebėtojų, ruduo atskleis visas kortas, tačiau, kiek jos bus palankios, ekonomistai pasakyti negali, tad patarimas dabarčiai – neprisirišti nei prie prekinių ženklų, nei prie parduotuvių.

„Galvokime pozityviai, bet ruoškimės viskam, kas yra blogiausia“, – patarė A. Bartkus.

P. Čepkauskas: mes gyvename gandų ekonomikoje

„Lyginant su praėjusiais metais, pigiausių prekių krepšelio kaina augo 30 proc. ir 34 proc. augo žinomų prekės ženklų krepšelis. Tai ganėtinai didelės sumos – vienas pabrango 16 eurų, kitas – 14 eurų. Pieno produktų kaina augo 50 proc. ir daugiau“, – statistiką vardino „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas.

Mes gyvename gandų ekonomikoje – kur kažkas kažką pasakė, kur kažkas kažko neparduos, išveš arba neišveš ir iš karto ta kaina reaguoja.

Anot jo, maisto prekių rinkos kainas dabar nulemia sklandantys gandai, kurie ne visada objektyviai apibūdina esamą situaciją. Rudenį kainos turėtų tapti stabilesnės.

„Praeitą mėnesį saulėgrąžų aliejus buvo parduodamas pačia didžiausia kaina, o dabar šiek tiek atpigo. Aliejaus rinkoje matome kažkokį stabilumą, nes turbūt rinka „susikratė“ ir aukščiau nebėra kur kilti. Grūdai ir kviečiai – ant prekių mes nematome, bet žaliavinėse rinkose mes matome kainų pakritimą, nes grūdinės kultūros iš Ukrainos po truputį atvyksta, atskiros šalys prognozuoja derlius. Vėlgi, mes gyvename gandų ekonomikoje – kur kažkas kažką pasakė, kur kažkas kažko neparduos, išveš arba neišveš ir iš karto ta kaina reaguoja. Kaina bus aiškesnė rudeniop, kai ne prognozuojamas derlius, o realūs kviečiai atsidurs realiose vietose iš kurių bus galima išvežti. Tada tas spekuliacinis fonas išnyks, nes visiems bus viskas daugiau mažiau aišku“, – kalbėjo P. Čepkauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

P. Čepkauskas Ukrainos žemės ūkį palygino su kitomis pasaulio žemės ūkio milžinėmis. Anot jo, kainos kiltų tik tuo atveju, jei jos dėl tam tikrų priežasčių netektų didelės dalies žaliavų.

„Mes Ukrainą suprantame, bet nesuprantame realių Kanados derlingumų, kuri yra didelė žemės ūkio sektoriuje, tos pačios Amerikos, taip pat mūsų. Panašiai buvo ir metalo rinkose, kai kainų viršūnės buvo pasiektos, suvartojimas nekilo, o tik krito ir visi bandė atsikratyti nusipirktų brangių žaliavų. Tai ir maisto rinkoje rudeniop irgi šitas dalykas prasidės, nes kai kurios šalys, kurios mažino arba uždarė eksportą esant šitai neaiškiai situacijai, bandys parduoti ir ta kaina mažės. Iš kitos pusės, jeigu kviečius ar kukurūzus išdaužys kruša ar kažkas kito, tada gali būti kainų kilimas. Aš norėčiau į šviesesnę ateitį žiūrėti“, – aiškino P. Čepkauskas.

Infliacija rudenį jau bus mažesnė, tačiau, anot P. Čepkausko, pirkėjai to nepajus.

„Manau, kad visus vasaros mėnesius praeisime tame pačiame lygmenyje, kas liečia maisto produktų kainas. Bendrą infliacijos lygmenį, aišku, lems energetikos kainos. Dabar nuo liepos mėnesio pabrango dujos, elektra, kuras – bendra infliacija dar bus aukšta. Ji pradės mažėti rudeniop, tačiau kainų lygis pirkėjui nepasikeis. Tokios neapibrėžtos prognozės“, – teigė P. Čepkauskas.

Skirtumas tarp pigiausios ir brangiausios parduotuvės nebe toks ryškus, koks buvo dar šių metų kovo–balandžio mėnesiais. 

„Mažmenininkai jaučia spaudimą, nes pirkėjai ieško pigiausių prekių, todėl kai kurie jų šiek tiek nuleidžia kainas. Jeigu kainų lygį ir maisto produktų infliaciją mes skaičiuojame, kad gaunasi 30 proc., tai prekybininkai, kurie turėjo brangesnius produktus, įsiveda pigesnius ir mes skirtumą tarp realizacijos kanalų matome mažėjantį. Jeigu kovo–balandžio mėnesiais mes matėme tarp pigiausios ir brangiausios parduotuvės 30 proc. skirtumą, tai dabar matome 18 proc. skirtumą. Prekybininkai, ypač pardavinėjantys brangiau, jaučia klientų spaudimą. Statistika rodo, kad kiekiniai pardavimai krenta 5 proc.“ – aiškino P. Čepkauskas.

„Jei paskelbiama totali dujų blokada Europai, ko gero, nepakaks sureguliuoti dujų stygių namuose sumažinant šildymą dviem laipsniais Celsijaus. Tokiu atveju reikia žiūrėti į realistiškus scenarijus ir Vokietijoje jie yra „pragroti“. Vokietijoje jie yra labai aiškūs – dviem mėnesiams visiškai uždaroma chemijos ir metalurgijos pramonė“, – pirmadienį „Žinių radijui“ kalbėjo A. Bartkus.

Ekonomistas aiškina, kad tokiu atveju Europoje itin išaugtų ribota suskystintųjų gamtinių dujų paklausa, o tarp žemyno valstybių dėl jų kiltų didelė konkurencija.

„Dėl suskystintųjų dujų būtų didelė kova visur, kiekvienas norėtų gauti tuos kontraktus, patraukti tiekėjus į savo pusę. Tai nėra gera išeitis, situacija nėra gera“, – pastebėjo A. Bartkus, pridūręs, kada Vakarų Europa apie tokį scenarijų galvoja.

„Čia yra katastrofos scenarijus. Tai pats blogiausias dalykas, kuris gali įvykti. Bet nebijokite – šitas dalykas Vakarų Europoje yra labai rimtai svarstomas“, – pridūrė ekspertas.

Optimistiniu scenarijumi, A. Bartkaus teigimu, Maskva siektų išlaikyti „Gazprom“ tarptautine įmone, kadangi pati Rusija neturi techninių galimybių kompensuoti dujų eksportą į Europą kitomis rinkomis.

Algirdas Bartkus. / D. Labučio / ELTOS nuotr.

„Šitas žingsnis (dujų blokada Europai – ELTA) yra galutinis „Gazprom“ pavertimas lokalia, vietine įmone. (…) Jei jie galutinai užblokuoja dujas Europai, „Gazprom“ nebus daugiau tiekėjas niekada niekam. Jis išsibraukia pats iš pasaulinių bendrovių sąrašo. Žengdami tokį žingsnį jie patys sugriauna savo ekonomiką“, – dėstė ekonomistas.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Kremlius nuosekliai mažina dujų tiekimą Europos valstybėms. Atsisakius už jas atsiskaityti rubliais rusiškos dujos jau keletą mėnesių nebetiekiamos Lenkijai, Bulgarijai Danijai. Dujų tiekimas dujotiekiais apribotas Prancūzijai, Vokietijai, stipriai priklausomoms nuo rusiškų dujų.

Dėl to birželio pabaigoje Vokietija pranešė padidinsianti pavojaus lygį pagal savo nenumatytų atvejų dujų tiekimo planą, kad tiekimas būtų užtikrintas. Trečiuoju etapu šalyje, kurios ekonomika didžiausia Europoje, dujos gali būti normuojamos.

Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus teigė, kad bet kokios papildomos lengvatos reiškia didesnes išlaidas valstybės biudžetui, kuris ir taip yra deficitinis, todėl dėl naujų lengvatų kalbėtis neverta.

„Bet kokios lengvatos yra praradimai mūsų biudžetui, kuris ir taip yra deficitinis, o lengvatos reiškia, kad tektų skolintis. Jeigu valstybės skola yra maža, tai nebūtina ją užauginti. Dėl to aš esu prieš lengvatas ir į visas kitas kalbas nereikėtų leistis“, – BNS sakė A. Bartkus.

Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, finansų analitikas Marius Dubnikovas opozicijos siūlymus vadina populizmu ir primena, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) ruošiasi didinti bazines palūkanų normas – brangindamas skolinimąsi siekia stabdyti vartojimą ir dėl jo augančią infliaciją.

„Manau, kad tai itin negražaus populizmo pavyzdys. Reikia pažiūrėti, ką daro tokia autoritetinga įstaiga ECB, kuri pradėjo bazinių palūkanų didinimą. Iš esmės tai restrikcinė priemonė sumažinti vartojimo apimtis tam, kad pagaliau pradėtų kontroliuoti infliaciją. Tuo tarpu opozicijos pasiūlymai yra pataikavimas būsimiems rinkėjams įpilant žibalo į infliacinį procesą, kad žmonės jį jaustų mažiau ir nekeistų savo įpročių“, – BNS sakė M. Dubnikovas.

Mano pasiūlymas – luktelėkime šiek tiek, duokime šansą OPEC.

Anot jo, siūlomas paketas Lietuvos biudžetui gali kainuoti kelis šimtus milijonų eurų, kurių gali prireikti ateityje, jeigu situacija šalyje pablogėtų.

„Jeigu tokiems planams būtų pritarta, jiems prireiks šimtų milijonų eurų iš biudžeto, o tada galime prieiti tokį liepto galą, kad kai reikės paremti iš tikrųjų sunkiai gyvenančius žmones, iš biudžeto gyvenančius žmones, tai mes ne tik neturėsime iš ko, bet gali prireikti peržiūrėti įvairius mažinimus. Tie siūlymai yra prieš bet kokią logiką“, – kalbėjo ekonomistas.

M. Dubnikovo teigimu, vartojimas jau stabdomas šalyse, kuriose infliacija yra kur kas mažesnė nei Lietuvoje, kurioje gegužę suderinta metinė infliacija siekė 18,5 proc. ir buvo antra pagal dydį Europos Sąjungoje.

„Vokietijoje ar Prancūzijoje, kuriose infliacija siekia 6-8 procentus, jau yra priimamos vartojimą mažinančios priemonės, tuo tarpu Lietuvoje vis dar gyvename iliuzijomis, kad pinigai yra begaliniai. Ir jeigu iki šiol galėjome skolintis gana patraukliomis palūkanomis, tai dabar akivaizdu, jog pasaulis suka aukštesnių palūkanų keliu, o tokiomis sąlygomis biudžetą dar ne vienerius metus temps žemyn, nes įsipareigojimai kainuos daugiau“, – teigė M. Dubnikovas.

Vertindamas siūlymą mažinti akcizą degalams, A. Bartkus atkreipė dėmesį į birželio pradžioje paskelbtus Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) planus, pagal kuriuos liepą-rugpjūtį naftos gavyba bus padidinta 650 tūkst. barelių per dieną. Tokiu atveju, anot ekonomisto, degalų kaina sumažės dėl išaugusios pasiūlos.

„Mano pasiūlymas – luktelėkime šiek tiek, duokime šansą OPEC. Jeigu naftos gavyba tikrai bus padidinta, ateities sandoriai naftos rinkoje vyks žemesne kaina ir kuro kaina mažės“, – kalbėjo jis.

Antiinfliacinių priemonių paketą, kuriame numatytos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos, didesnis neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), mažesni akcizai kurui ir didesnės pensijos, opozicija nutarė rengti po pirmojo dialogo grupės posėdžio antradienį.

Dialogo grupė suburta spręsti konfliktui tarp valdančiųjų ir opozicijos, kuris kilo po to, kai Seimas praėjusią savaitę svarstė opozicijos inicijuotą interpeliaciją žemės ūkio ministrui.

– Ar Jus stebina tokia infliacija, kokią mes turime šiai dienai? Ar tai buvo labai netikėta palyginus su tuo, kokios prognozės buvo anksčiau?

– Ne, tai nebuvo netikėta. Jeigu paimtume visą mūsų kainų dinamiką, kurią stebėjome praeitais metais, dabar yra sugrįžimas prie mums būdingo normalaus kainų lygio. 2015-2017 m. turėjome gana stabilų kainų lygį. Kainų augimas buvo ypač mažas. Atitinkamai, kada pas mus kainos ilgą laiko tarpą yra spaudžiamos, vėliau jos sugrįžta prie savo būdingo ilgalaikio lygio.

– Tai kaip spyruoklės efektas, ilgą laiką spaudėme, viskas lėtėjo ir vis tiek pašokome iki tokio procento, kuris ir turėjo būti. Tačiau kodėl mes esame pirmi ES?

– Pas mus nelabai palankiai susiklostė kai kurios aplinkybės. Kai pas mus jau buvo pradėta projektuota šių metų pirmo ketvirčio kainų augimo lygio stabilizacija, prasidėjo Rusijos karas. Užpuolusi Ukrainą Rusija pas mus papildomai akceleravo visus kitus infliacinius procesus. Todėl taip sutapo, kad esame pirmaujantys ES, kadangi kainų lygis labai ilgą laiką pas mus buvo nenormaliai suspaustas. Visada turėjome infliaciją žiemą. Lygindami šių metų kai kuriuos mėnesius su praėjusių metų pradžia mes lyginame dugną su viršūne, nes tuo metu kainos nebuvo labai šoktelėjusios. Todėl ir gauname tuos procentus. Tai nereiškia, kad kainų augimas nėra problema pas mus. Stabilizacijos procesą nutraukė agresyvūs Rusijos veiksmai Ukrainoje. Todėl visame pasaulyje šoktelėjo energinių išteklių kainos. Turime labai didelę problemą, kurią sunku išspręsti patiems, nes tam, kad stabilizuotųsi energinių išteklių kainos, reikalingi sprendimai ne Lietuvoje, o visos ES mastu. Turi tapti aišku, kuo mes keisime Rusijos energinius išteklius, kas yra yra tie tiekėjai, per kiek laiko tai padarysime. Nebūtina visoms valstybėms tai padaryti per vienerius metus. Kai kurioms, tokioms kaip Vokietija, tai tiesiog neįmanoma dėl šalies dydžio. Tačiau turi atsirasti labai aiškus planas: italai persėda ant Alžyro naftos, ispanai – taip pat, kas nors paima Libijos dujas, vokiečiai ima Katarą ir per tris metus atsisako visų rusiškų energinių išteklių. Kada atsiranda toks planas, tai padeda sumažinti energinių išteklių kainų kintamumą, kadangi dabar jis yra stipriai išaugęs, nes neaišku, kuo bus keičiama. Aišku, kad bus keičiama brangesniais ištekliais, bet nežinia, kiek brangesniais. Tai nuimtų kintamumą, neaiškius, nelauktus ir audringus šuolius aukštyn bei padėtų kainų lygio stabilizacijai. Čia ne kalneliai, mes tikrai nesusidursime su katastrofa, bet tai ir nereiškia, kad mes turime sėdėti rankas nuleidę ir nieko nedaryti.

Čia ne kalneliai, mes tikrai nesusidursime su katastrofa, bet tai ir nereiškia, kad mes turime sėdėti rankas nuleidę ir nieko nedaryti.

– Ar pradėsime važiuoti žemyn, ar mums prognozuojama defliacija ateityje, ar kainos stabilizuosis? Kada tai galėtų įvykti?

– Jeigu ES pagrindinės valstybės, ypač tos, kurios sėdi ant rusiškų energinių išteklių, pasakys, kuo jos pakeis šiuos išteklius, kas bus tie kiti tiekėjai ir kada pereis ant kitų išteklių, tai į rinkas atneš daugiau aiškumo, daugiau prognozuojamumo. Kuro bei energinių išteklių kainos šiek tiek koreguosis žemyn. Nors nesugrįš ten, kur buvo, bet taps gana stabilios ir numatomos. Tad sprendimas – ne mūsų rankose. Čia klausimas politikams, kada europiečiai sugebės šitą dalyką padaryti. Mes juos renkame tam, kad jie kažką darytų, o ne sėdėtų, o mes po to komentuotume, kad dėl jų neveiklumo mes turime šį bei tą. Paskambinkite vokiečiams į ambasadą, paklauskite, ar jie kažką daro, ar jie laukia, kol ateis ir kas nors jiems atneš dujas, ar jie galvoja, kad šitas karas pasibaigs ir jie toliau pirks rusiškas dujas.

– Vokiečiai kol kas laukia, jie pasakė, kad iki 2023 m. nėra pajėgūs atsisakyti rusiškos energetikos. Sakykite, koks galėtų būti pats blogiausias scenarijus?

– Pirmiausia, apie kažkokius blogus scenarijus – nė kalbos nėra. Blogiausia gali būti, kad į mus bus nutaikyta kokia nors branduolinė galvutė. Arba jeigu rytoj atsikėlę sužinotume, kad mūsų šalis yra užpulta. Iš ekonominės pusės, mes neturėtume ruoštis kokiems nors ypatingai blogiems scenarijams. Reikia pasižiūrėti į faktus. Rusijos ir Ukrainos indėlis Lietuvos ekonomikai yra mažas. Mūsų eksportas į Rusiją ir Baltarusiją sudaro apie 2,3 proc. Tai yra labai mažai. Mums yra daug svarbesnė Ukrainos rinka, į kurią mūsų prekių eksportas sudaro virš 4 proc. Mes netenkame šių rinkų. Ukrainos netenkame dėl karo, mūsų eksportas į ją bus mažesnis, Rusijos ir Baltarusijos mes patys atsisakome, su tokiomis šalimis  nenorime turėti nieko bendro. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų ekonomika atitinkamai susitrauks visais šiais procentais. Mūsų verslininkai susiras kitas rinkas ir perkels savo prekes ne į kitą rinką, ne rusams pardavinės, o pardavinės bulgarams ar kitiems. Visi pamiršta tokį dalyką: taip, kaip dabar vystosi karo veiksmai, Rusijos laukia neišvengiamas pralaimėjimas. Reikia suprasti, kad ne sutriuškinimas, o pralaimėjimas. Tai – skirtingi dalykai. Niekas Kremliaus neužims, niekas nepadarys su jais taip, kaip buvo padaryta su fašistais, kurie buvo pažeminti. Jie pralaimės, jie atsitrauks ir pradės laižytis savo žaizdas. Mes šiais metais pradėsime atstatinėti Ukrainą. Ukrainos atstatymui mes būsime reikalingi. Ukrainos sugriovimo mastai yra milžiniški, tai reiškia, kad vieni jie atsistatyti negalės. Visi jos draugai padės, o mes esame vieni pagrindinių draugų. Mūsų ištekliai ten keliaus, mūsų įmonės ten dirbs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Visiškai neseniai Lietuvoje pristatytas infliacinis paketas, pinigai gyventojus turėtų pasiekti birželį. Šiemet Lietuvą pasieks ir Europos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo paramos lėšos, kurios buvo skirtos švelninti pandemijos poveikį. Mūsų fiskalinė ekonomika  leidžia gyventojams skirti šiek tiek pinigų, kad padidėtų perkamoji galia. Ar tie žingsniai, ar tas infliacinis paketas yra tinkamas ir pakankamas žiūrint į tai, kaip atrodo mūsų ekonomika?

– Tai nėra infliacijos priežasčių šalinimas. Mes, ekonomistai, gydome ligą, priežastį, o ne prišeriame pacientą paracetamoliu, kad jisai nejaustų temperatūros ir sakytų, kad yra sveikas. Tai yra skirta pasekmių švelninimui, bet ne priežasties eliminavimui.

– Kas galėtų išgydyti priežastį?

– Pagrindinė priežastis – energinių išteklių kainų kintamumas. Aiškumas, kuo Europa pakeis Rusijos energinius išteklius. Šitas dalykas automatiškai nulems tai, kad biržose naftos ir dujų kainos koreguosis žemėjimo linkme. Tai turės kainas stabilizuojantį efektą visose tolimesnėse plotmėse. Mes dabar galime duoti žmonėms pinigų, mūsų vyriausybė gali pasiskolinti, nes šalis nėra labai stipriai prasiskolinusi. Tai yra tas kelias, kuriuo dabar ir einama. Bet tai nesprendžia infliacijos priežasties. Mes nesame pajėgūs ją išspręsti. Todėl daugiausia, ką galime padaryti, yra pabandyti kompensuoti žmonėms.

„Tas vadinamas premija arba tryliktasis atlyginimas yra normali praktika, kuri yra sutinkama tiek komercinėse įstaigose, tiek valstybinėse struktūrose. Klaipėdos uostas, Lietuvos geležinkeliai – tai įmonės, kurios yra konkuruojančios rinkoje, tad mes galime pamatuoti rezultatus: papildomai pritrauktas klientų srautas, didesnis krovinių srautas, aukštesnės vertės sutartys ir t. t. Jos visą laiką turi pamatuojamus parametrus ir nepamirškime, kad tai yra pelno siekiančios įstaigos“, – sakė A. Bartkus.

A. Bartkus/Ž. Gedvilos/BNS nuotr.

Piniginė išraiška metų pabaigoje ar per metus tokioms įstaigoms yra tikrai didelė. Tačiau, anot pašnekovo, Registrų centro vadovas tokio paskatinimo nesusipelnė.

„Registrų centro motyvacija yra nauda valstybei per įplaukas į biudžetą, bet nepamirškime, kad Registrų centro papildomai sukurtas pelnas – tai nuostoliai kitiems ūkio subjektams. Registrų centras – tai įstaiga, kuri turėtų veikti ir siekti nulinio pelno, kas reikštų, kad jie išsilaiko save, padengia savo sąnaudas ir suteikia visuomenei reikiamas funkcijas, kurias ir turi suteikti. Tai, kad praėjusiais metais turėjome didesnį deklaruojančių nekilnojamojo turto sandorį asmenų skaičių, nėra Registrų centro nuopelnas. Tai, kad daugiau įmonių registravo savo nuostatus, irgi nėra Registrų centro nuopelnas“, – aiškino vyras.

Registrų centras – tai įstaiga, kuri turėtų veikti ir siekti nulinio pelno, kas reikštų, kad jie išsilaiko save, padengia savo sąnaudas ir suteikia visuomenei reikiamas funkcijas, kurias ir turi suteikti.

Registrų centras prisidėjo prie pandemijos suvaldymo, galimybių paso įgyvendinimo, skiepų registracijos, tačiau šie motyvai, anot pašnekovo, nėra pagrindas tokiai didelei piniginei išraiškai skirti.

„Didelė dalis jų pelno yra dėl didesnio besikreipiančių asmenų skaičiaus, kurie norėjo registruoti nekilnojamojo turto sandorius. Tai – ne jų rezultatas: žmonės sudarė sandorius, juos reikėjo kažkur registruoti, todėl ėjo ir registravo tenai. Dabar dėl galimybių paso. Visi mes dirbome pandemijos metu ir visi turėjome pakeisti savo veiklą, pritaikyti ją prie naujų formų, reiškia, švietimo įstaigų nuopelnas yra nemenkesnis negu Registrų centro. Negana to, jeigu galimybių pasas yra užsakymas, kurį įgyvendino tam tikra informacinių technologijų įmonė, tai tokiu atveju premija turėtų tekti šitai informacinių technologijų įmonei, o ne Registrų centrui. Ir trečia, dažniausiai įmonių darbuotojai ar organizacijos nėra premijuojami, jei jie yra sukėlę tam tikrų problemų netolimoje praeityje. 2020 metais Registrų centras sukūrė milžinišką problemą, t. y., neveikė e-sveikata. Negana to, mes žinojome, kur yra saugomi e-sveikatos serveriai, o tai, kalbant apie valstybės saugumą, jau yra milžiniška žala. Tokių serverių vietų neturėtų žinoti niekas – netgi per avarijas jos niekada neturėtų būti skelbiamos. Tai yra sudedamoji saugumo dalis. Kai 2020 metais įvyksta tokia avarija, 2021 m. yra skiriama premija dėl to, kad daugiau žmonių atėjo deklaruoti nekilnojamojo turto sandorių, tai jau atrodo šiek tiek keistai. Kita vertus, gal čia yra kažkas tokio, ko mes irgi nežinome. Tačiau ši įmonė ar Regitra – tai yra nulinio pelno įmonės, kurios iškrenta iš konteksto“, – nuomonę išsakė ekonomistas.

Ž. Gedvilos/BNS nuotr.

Registrų centro įgyvendintos galimybių paso ir skiepų registracijos sistemos pandemijos pradžioje veikė ne itin sklandžiai, buvo susidurta su daugybe trikdžių. Tačiau kad paskatinimas pinigine išraiška paskatins geresnius darbo rezultatus, ekonomistas abejojo.

„Supraskime tai, kad pandemija visiems sukūrė įvairių papildomų darbų, funkcijų. Mes visi tas savo funkcijas esame atlikę ir įgyvendinę. Lygiai taip pat padarė ir jie: strigo, strigo – tai yra normalūs darbiniai reikalai. Mes dėl to nei pykstame, nei ką, bet premijuoti čia, tiesą sakant, nėra už ką“, – tikino jis.

Esą Registrų centras – tarsi monopolininkas: neturi nei su kuo lygiuotis, nei su kuo konkuruoti.

„Priimkime tai, kad turi būti atliktos tam tikros registravimo ir teisinio patvirtinimo procedūros. Jie šitas procedūras įgyvendino. Žinoma, kad jie turi save išlaikyti – tai reiškia, kad už šitas paslaugas turi būti imamas tam tikras mokestis. Mokestis turi būti tokio dydžio, kad metų pabaigoje šita įmonė išeitų su nuliniu pelnu, o ne kad atneštų naudą biudžetui“, – teigė A. Bartkus.

Registrų centro komentaras

Vadovaujantis Registrų centro atlygio politikos, darbuotojų veiklos vertinimo politikos ir darbuotojų veiklos vertinimo tvarkos aprašo nuostatomis, įmonės darbuotojams šių metų viduryje buvo išmokėta kintamoji metinė atlygio dalis, priklausanti nuo darbuotojų metinių veiklos tikslų pasiekimo. Bendra darbuotojams už 2020 metais pasiektus individualius tikslus išmokėta suma siekė 1,9 mln. eurų.

Registrų centro generaliniam direktoriui premija skiriama vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 nuostatomis.