Šiurpinanti statistika
Nurodydamas 50 tūkst. galūnių netekusių ukrainiečių JAV laikraštis remiasi didžiausia pasaulyje protezų galūnėms gamintoja, Vokietijos bendrove „Ottobock“, ir su ja dirbančiais medikais. Tikėtina, skaičius netikslus, tačiau gali būti koreguotinas į didesniąją pusę: protezavimas užtrunka, o kai kurie pacientai laukia amputacijos kelias savaites ar net mėnesius po sužeidimo.
Anot „The Wall Street Journal“, protezų kaina gali siekti iki 50 tūkst. eurų, Ukrainos valdžios institucijos kiekvienam sužeistam kariškiui moka iki 20 tūkst. eurų. Civiliai dažnai apskritai negali sau leisti gydymo ir yra priversti kreiptis į labdaros organizacijas. Kyjive įsikūręs „Houp Foundation“ – viena tokių.
Fondo skaičiai kiek mažesni. Nuo plataus masto invazijos sunkiai sužeistų ukrainiečių skaičius, fondo teigimu, siekia 200 tūkst. Kas dešimtas patyrė sužeidimų, dėl kurių reikia amputuoti galūnes, kartais ir ne po vieną.
Šiuos skaičius leidinys lygina su Pirmojo pasaulinio karo metais, kai galūnių neteko 67 tūkst. Vokietijos ir 41 tūkst. Didžiosios Britanijos gyventojų.
XX a. pradžioje dėl nepakankamos medicinos pažangos amputacija dažnai būdavo vienintelė išeitis išvengti sužeistojo mirties, šiandien dažniau tenka šalinti per artilerijos, raketų atakas suniokotas galūnes, kurias ne tik sunkiai įmanoma rekonstruoti – patirti itin sunkūs sužalojimai kelia grėsmę visam kūnui.
Poreikio šuolis
Su kolegomis iš Ukrainos patirtimi besidalijantis Pasaulinės chirurginės ir medicininės pagalbos grupės įkūrėjas dr. Aaronas Epsteinas sako, kad su tiek amputacijų Vakarų karo medicina nesusidūrė nuo pat Antrojo pasaulinio karo.
Dauguma kareivių yra dešiniarankiai, jie ir ant minų užlipa dešine koja.
Pasak „Reuters“, bendrovė „Ottobock“, nuo plataus masto invazijos pradžios apmokanti ukrainiečius gaminti įvairių rūšių protezus ir reabilituoti pacientus, antrąjį 2022 m. pusmetį pristatė beveik dvigubai daugiau kojų protezų nei per visus 2021 m. Iki karo apatinių ir viršutinių galūnių protezų santykis buvo maždaug 9:1, dabar abiejų rūšių jų reikia bemaž vienodai.
Kyjive įsikūrusios protezų komponentus gaminančios įmonės savininkas Nagenderas Parasharo žurnalistams pasakojo, kad pernai nuo birželio iki gruodžio jo kompanija pagamino tiek produkcijos, kiek per visus 2021 m., tačiau rinkai to nepakanka. Nepakanka ir specialistų, kurie galėtų dirbti su pacientais: protezuotojų, reabilitacijos specialistų.
Kariai, civiliai, vaikai
Šią sausą, nors ir grėsmingą statistiką iliustruoja per socialinius tinklus, žiniasklaidą pagalbos prašančių herojų pasakojimai ar jau protezuotų žmonių sėkmės istorijos, nors karo kontekste apskritai sunku kalbėti apie sėkmę.
„Šiandien iš ligoninės gavau sąrašą – reikia skalbimo priemonių, tualetinio popieriaus ir panašių dalykų. Tarp sauskelnių ir šiukšlių maišų minimas keistas dalykas – „šlepetės, kair. 1:4“. Rašau: viskas aišku, viską atnešiu, tik dėl šlepečių visai nesupratau. Jie man atsako: „Dauguma kareivių yra dešiniarankiai, jie ir ant minų užlipa dešine koja“, – neseniai ją sukrėtusia patirtimi pasidalijo žurnalistė iš Charkivo Ana Gin.
Su agentūra „Reuters“ bendravęs Denisas Krivenka buvo tarp spalį iš Bachmuto pasitraukusių, atakos taikiniu tapusių karių. 24 metų vyrui vėliau teko amputuoti ranką ir koją. Po kelių mėnesių Vokietijos Duderštato mieste jis iš naujo mokėsi vaikščioti. Dmytrui Zilko buvo naujai pritaikytas dirbtinis protezas vietoj dešinės kojos, amputuotos po mūšių netoli Bachmuto.
Ruslana Danilkina iš Odesos šiandien instagrame dalijasi nuotraukomis iš kelionės po Izraelį. Jei ne kairės kojos protezas, nė neįtartum, kad į kalną kopianti ar jūroje besimaudanti, gyvenimu besidžiaugianti mergina – viena iš dešimčių tūkstančių sunkią traumą patyrusių ukraniečių. Kojos ji neteko per vieną priešo ataką fronte, į kurį savo noru išėjo būdama vos aštuoniolikos.
Sunkių sužalojimų, dėl kurių netenka galūnių, patiria ne tik kariai, bet ir civiliai. Per rusų rengiamas atakas sugriuvusių pastatų konstrukcijos prispaudžia galūnes, sunkias kojų, rankų traumas patiria netoli fronto linijos dirbantys ūkininkai. Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos karinės žvalgybos duomenimis, nuo invazijos pradžios užfiksuota apie 800 civiliams nutikusių nelaimingų atsitikimų dėl minų. Kas aštuntas jų – vaikas.
Per vieną priešo ataką devynmetis Artiomas kartu su tėvu ir broliu bėgo į rūsį, kai netoliese sprogo raketa, pražudžiusi jo artimuosius ir nuplėšusi jam kairę ranką. Dvylikmetis Saša žaidė kieme, kai nukritusios raketos šrapnelis sunkiai sužeidė koją. Šešiametė Aleksandra Paskal iš Odesos srities tapo vienos pirmųjų atakų prieš uostamiestį aukų. Ištrauktai iš po sugriuvusio pastato mergaitei teko amputuoti koją. Šiandien ji jau įvaldė protezą, grįžo prie meninės gimnastikos ir net dalyvauja varžybose. Dar vienas žurnalistų pasakojimų herojus – prie Bachmuto dešinės rankos netekęs 25-erių metų Aleksandras. Įvaldęs bioninį protezą sūnaus geležiniu žmogumi pramintas karys grįžo į frontą.
Tačiau visos tokios įkvepiančios istorijos – pasakojimai ne tik apie žmogaus valią, bet ir apie Ukrainos žmonių dramas.
Ateities iššūkiai
Anot Antoninos Kumka, labdaros organizacijos „Protez Hub“ įkūrėjos, kai kuriems pacientams tenka laukti iki šešių mėnesių, kol bus pritaikytas protezas. Suteikiant analogišką pagalbą užsienyje, išauga kaštai.
Apie išlaidas kalba ir ekonomistai, skaičiuojantys būsimas valstybės išlaidas. Ukrainai teks investuoti į protezuotiems žmonėms pritaikytą infrastruktūrą – reikės daugiau žemagrindžių viešojo transporto priemonių, nuovažų neįgaliųjų vežimėliams ir liftų, šaligatviai ir vieša aplinka turės būti pritaikyta ir regėjimo netekusiems žmonėms. Bus milžiniškas medicinos personalo, kuris ateinančius dešimtmečius rūpinsis tokių pacientų ne tik fizine, bet ir dvasine sveikata, poreikis.
Tačiau pirmiausia Ukrainai teks išvalyti didžiules užminuotas teritorijas. Pasak šalies premjero Deniso Šmyhalio, šiandien 250 tūkst. kv. km Ukrainos žemių yra užminuota. Nevyriausybinės organizacijos „Globsec“ skaičiavimu, kuriam pritaria ir Jungtinės Karalystės žvalgybos ekspertai, net ir taikiomis sąlygomis, pasibaigus karui, prireiks mažiausiai dešimties metų, kol šalis bus išvalyta nuo minų ir nesprogusios amunicijos.
