Matant jo įvairią veiklą, nekyla abejonių – tai tikrai įmanoma.

Kodėl gyventi Telšiuose geriau nei Vilniuje

Nežinantiems, kuo užsiimti Telšiuose, A. Dacius rodo pavyzdį – jis dirba Telšių Naujamiesčio mokyklos ūkvedžiu, taip pat yra Telšių kultūros centro partneris, Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas, kolekcininkas, o kartais ir gidas savanoris. O neseniai, gruodžio mėnesį, A. Dacius tapo vieno reikšmingiausių Lietuvos apdovanojimų kultūros srityje – „Auksinio fenikso“ – laureatu.

Telšiškis užsiima daug kuo, bet LRT RADIJO žurnalistams nelengva išpešti, kuri iš veiklų jam yra pagrindinė.

„Patinka būti žemaičiu. Patinka eiti į darbą. Kai yra geras kolektyvas, geras vadovas. Patinka, kai žmonės ieško, kada skambina iš Vilniaus“, – paprastai atsako telšiškis, aktyviai besirūpinantis žemaičių kalbos, tradicijų, papročių saugojimu.

A. Dacius tikina, kad laisvą nuo darbo laiką skirti savam kraštui – malonumas.

„Jei nesi žvejys, medžiotojas ar neturi kažkokių sportinių pomėgių, laiką gali skirti savo kraštui. Pavyzdžiui, šiandien pietų pertraukos metu „Džiugo“ gimnazijos dešimtokus pravedžiau per Telšių miestą. Šiek tiek pašnekėjome apie miesto istoriją, migraciją, signatarą iš mūsų krašto Stanislovą Narutavičių, jo brolį Gabrielių Narutavičių. <...> Tos veiklos yra visiems“, – pasakoja A. Dacius.

Telšiškis teigia, kad, nors atlyginimai regionuose gerokai kuklesni nei didmiesčiuose, tokie miestai, kaip Telšiai, turi daug privalumų, ir gyvenimas čia yra, kaip jis sako, „dėdlē geras“.

„Mažame mieste mes turime žymiai daugiau laiko sau. Jūs, pavyzdžiui, Vilniuje į darbą – valandą, iš darbo – valandą. Dvi valandas jūs jau išbraukiate, – pastebi telšiškis. – Mažame miestelyje turime daug privalumų. Gal neturime daug profesorių, bet turime daug šiltų žmonių, kurie visi yra savotiškai įdomūs. Tikrai atvykus į Telšius yra ką pamatyti, su kuo pašnekėti, ką nuveikti.“

Meilė dvarams ir istorija apie lietuvišką likerį

Savo krašto kultūros tema A. Daciui neabejotinai yra viena mėgstamiausių. Ypač, jei kalba pakrypsta apie dvarus.

„Mane pašnekinkit apie dvarus, tai aš jums dar tris valandas galiu šnekėti“, – juokauja telšiškis.

Apie dvarus, krašto gamtą, įvairias legendas ir kitas istorijas A. Dacius mielai pasakoja per savo laisvu laiku vedamas ekskursijas, kurias, tiesa, jis labiau norėtų vadinti kitaip.

Esu padaręs eksperimentą: kada žmonėms per pasivaikščiojimą pasakai penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausi, tai iš viso būrio atsimena gal dvi pavardes ir vieną vardą.

„Žmonėms sakau: ekskursijos nebus – bus pasivaikščiojimas po Telšius. Tada neįsipareigoji, negauni priekaištų, kad nepasakei kažkokių datų ar pavardžių. Kada žmonės atvažiuoja labai trumpam, reikia viską parodyti linksmai, su legendomis, šposais. Esu padaręs eksperimentą: kada žmonėms per tą pasivaikščiojimą pasakai penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausi, tai iš viso būrio atsimena gal dvi pavardes ir vieną vardą“, – pasakoja telšiškis.

Laikas nuo laiko gidu tampantis Telšių šviesuolis džiaugiasi, kad šiuos pasivaikščiojimus žmonės mėgsta. Kartais viskas pasibaigia net kavinėje užsisakant pusšimtį taurelių populiaraus lietuviško likerio.

„Buvome užėję į kavinę, kur Kipras Petraukas kadaise, kai atvažiuodavo į Telšius, paragaudavo taurelę Kaune pagaminto krupniko. Neseniai su sušalusiais kauniškiais rudenį sumušėm rekordą, kai 51 žmogus iš Kauno užėjo į kavinę ir užsakėm 49 taureles krupniko. Iš čia ir turi ateiti ta mūsų gėrimų kultūra, nebūtina 20 valandą uždaryti parduotuvių. Turime iki to užaugti, turime žinoti, kad per ekskursiją tai galima. Tai ir smagu, ir prisiminimai, taip prisiliečiame prie istorijos“, – smagią istoriją prisimena A. Dacius.

Svarstyklių kolekcininko amplua

Įvairias veiklas mėgstantis A. Dacius pasižymi ir tuo, kad jaučia meilę seniems daiktams. Pavyzdžiui, svarstyklėms. Telšiškis tikina, kad nesistengia „kaip į Valdovų rūmus“ surinkti 500 metų senumo eksponatų, tačiau jam svarbu atrasti sau ir kitiems įdomių senovinių objektų.

Pavyzdžiui, jis neseniai į Šiaulius atvežė unikalią savo senovinių svarstyklių kolekciją. Joje – vienos iš seniausių Lietuvoje – dar XIX a. vidurio – Šiaulių miesto ir Šiaulių pašto istoriją menančios svarstyklės. Taip pat XX a. pradžios svarstyklės, rastos tarp šiukšlių apleistame Vilniaus name. Dabar draugai įvairiausių meistrystės šedevrų, civilizacijos progreso įrodymų parveža iš viso pasaulio.

„Kartais, atrodo, surūdijęs metalinis daiktas, bet gražiai parodai ir būna įdomu. Taip pat kaip ir su miestu. Galėčiau jums sakyti dabar – ačiū, viso gero ir labanakt, bet aš jums dar parodysiu pora unikalių vietų, todėl kada nors, ko gero, jūs vėl su traukiniu grįšite į Telšius“, – LRT RADIJUI sako A. Dacius.

„Mes ne katalonai ir ne baskai“

Pakrypus kalbai apie žemaičius ir kartais daugiau ar mažiau juokais išsakomą mintį apie užsispyrėlius, norinčius turėti atskirą nuo Lietuvos kraštą, A. Dacius patikina – nėra noro būti panašiais į atsiskyrėlius Ispanijoje.

„Visiems atvažiavusiems gražiai sakau – mes ne katalonai ir ne baskai. Kada koks pyktelėjęs lietuvis sako: ai, jūs čia turite savo pasus, pinigus, jau atsiskirti norite, mes visuomet Žemaičių kultūros draugijoje sakome: kai Lietuvoje bus blogai – junkitės prie mūsų, žemaičių. Mes nuo jūsų niekada nenorėjome atsiskirti. Esam viena buvusi didelė gentis“, – sako telšiškis.

Kada koks pyktelėjęs lietuvis sako: ai, jūs čia turite savo pasus, pinigus, jau atsiskirti norite, mes visuomet Žemaičių kultūros draugijoje sakome: kai Lietuvoje bus blogai – junkitės prie mūsų, žemaičių. Mes nuo jūsų niekada nenorėjome atsiskirti. Esam viena buvusi didelė gentis.

A. Dacius pripažįsta, kad savotiškas ginčas tarp žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių jam visada buvo įdomus. Ypač būna įdomu, anot jo, kai nustebini suvalkietį.

„Kai sakai, kad Šakių miestas senovėje buvo mūsų Žemaitijos teritorijoje, jie visi labai nustemba...“ – sako A. Dacius.

Sarmata dėl „Maltiečių sriubos“

Paklaustas apie skaudžią emigracijos problemą Lietuvoje, A. Dacius pripažįsta, kad ši tema yra palietus ir jį patį.

„Mano dukra ir žentas buvo išvažiavę. Kai jie kartą grįžinėjo trumpam į Lietuvą ir lėktuve jauna lietuvė moteris su savo mažiukais vaikais kalbėjo angliškai, tai jiems kilo klausimas, ar mes taip irgi norim? Nenorim, sako“, – prisimena telšiškis.

Anot jo, jaunam žmogui čia pradėti gyvenimą yra sunku, o tuo pačiu turėtų būti gėda ir dėl pagyvenusių žmonių situacijos.

„Senam žmogui pinigėliai reikalingi. Kai mums rodo, kad dar reikia prie „Maltiečių sriubos“ prisidėti, tai, manau, čia yra mūsų sarmata. Reiškia, kažkas valdžioje neišspręsta. Tie žmonės turi turėti laimingą senatvę, nes jie pašėlusiai daug nusipelnę mūsų kraštui“, – sako telšiškis, prisimindamas, kad jo senyvi tėvai „dirbo ir nedejavo, visokiais niekais mokėjo džiaugtis.“

„Durnių prožektorius“

Žurnalistams atkreipus dėmesį į paprastą telšiškio mobilųjį telefoną, šis tikina, kad yra seno sukirpimo žmogus.

„Žmonės nebemato savo vaikų, gamtos, o tik rašinėja pirmyn atgal atsakymus kažkokius... Aš telefonu naudojuos tiek, kiek reikia“, – paprastai atsako telšiškis.

A. Dacius pasakoja, kad televizijos žinių neignoruoja, nes įdomu, kas vyksta Lietuvoje, tačiau tuo pačiu jam patinka ir pašiepti perdėtą žmonių dėmesį televizoriaus dėžutei.

„Siūlyčiau žmonėms tuo neužsikrėsti, nes televizorius daug laiko suėda. Man patiko vienas senukas, jis televizoriaus nevadino televizoriumi. Jis sakė, kad televizorius – durnių prožektorius“, – šypsosi telšiškis.

Pasigenda krašto kalbos pamokų

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Telšių šviesuolis teigia turintis idėją valdžiai. A. Dacius sako norintis mokyklose matyti daugiau dėmesio kiekvieno regiono kultūrai.

„Esu sakęs – kiekvienas turime savo gimtinę. Žemaičiai, suvalkiečiai, aukštaičiai, dzūkai... Sakiau ir sakysiu – kažkada kažkurioje vyriausybėje prašviesės kažkam protas ir bus kiekvieno krašto kalbai ir kultūrai skirta ne viena, ne dvi, bet kelios pamokėlės. Kai mes mylime savo gimtinę, mes tada visai kitaip žiūrime į Lietuvą, tada atsiranda bendra didelė meilė“, – įsitikinęs A. Dacius.