Kelionė į Kauną
Su "Kauno dienos" skaitytojais kauniečiai nusprendė pasidalyti istorija, kaip jie atrado tėvo prieš karą paslėptą, vėliau dingusią Lietuvos vėliavą.
Danutė Andziukevičienė pasakojimą apie šeimai itin brangią trispalvę pradėjo nuo savo tėvelio Juozo Balaišio. Jis gimė 1901 m. Anykščių rajone, Svėdasų valsčiaus teritorijoje. Nuo pat mažumės J.Balaišis mylėjo gamtą ir buvo labai smalsus, sekėsi ir mokslai, todėl baigęs Kunigiškių pradinę mokyklą pėsčias iškeliavo į Kupiškio gimnaziją.
"Būdamas 17 metų, mano tėvas stojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Kauno Panemunės karo mokyklą. Tačiau dėl silpnų akių teko tarnauti Panemunėje esančiame vaistų sandėlyje. Čia dirbdamas baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą", – pasakojo ponia Danutė.
Būdamas studentu jos tėvas sukūrė šeimą, gavęs Fredoje žemės sklypą pasistatė namelį. Čia užaugino keturis vaikus – tris dukras ir sūnų. J.Balaišis ir toliau išliko aktyvus, tarnavo Krašto apsaugos departamente, dirbo revizoriumi – kontrolieriumi, priklausė Šaulių organizacijai.
"Atgavus Vilnių, tėvelis dirbo komisijoje, perimančioje valstybės žinion esančias įstaigas. Į Lietuvą įžengus sovietams, buvo atleistas iš darbo", – pasakojo D.Andziukevičienė.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Valstybės akcentas
Danutė užsiminė, kad jos tėvas namą Fredoje pasistatė apie 1925 m. ir maždaug tuo laiku įsigijo Lietuvos vėliavą. Per visas šventes visa šeima pagarbiai keldavo trispalvę. Vasario 16-ąją į namus suvažiuodavo visa šeima ir paminėdavo Lietuvos gimtadienį.
"Visada atsistodavome, sugiedodavome himną. Tėvelis mums visada vadovaudavo. Net būdamas ligos patale, per valstybines šventes vis tiek atsistodavo. Visada pažymėdavome, iškepdavome kokį pyragą, visi sueidavome. Tėvelio meilė Lietuvai, matyt, dar iš jo tėvo ir broliai patriotais buvo", – pasakojo J.Balaišio dukra.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Balaišių šeimai teko laikinai apleisti namus Kaune. Žmonės bijojo, kad pro jų namus gali eiti fronto linija, todėl susikrovę būtiniausius daiktus iškeliavo.
"Tėvukas kartu pasiėmė ir tą vėliavą. Mūsų namai nebuvo subomborduoti, tad kai pagrindinis frontas jau buvo atsitraukęs, grįžome namo. Tėvas vėliavą suvyniojo ir paslėpė, nes rusai galėjo nubausti už Lietuvos simbolių laikymą namuose. Nunešė ją į sandėliuką ir kažkur giliai padėjo", – prisiminė D.Andziukevičienė.
Beveik 100 metų skaičiuojanti vėliava puikiai išsilaikiusi.
Vėliavos paieškos
Lietuvos trispalvė ilgus metus gulėjo saugiai paslėpta sandėliuke. Atgavus nepriklausomybę, J.Balaišis norėjo vėl ištraukti jam brangią vėliavą ir pakabinti prie namų, tačiau jos nepavyko rasti.
"Jis pasigedo vėliavos ir ėmė jos ieškoti sandėliuke. Būdavo, iš ryto atsikeldavo, pavalgydavo pusryčius ir iš karto į tą sandėliuką lįsdavo. Su mama vis klausdavome, ką jis ten veikia, o jis vis ieškodavo vėliavos ir vis grįždavo nelaimingas, kad vėl nerado. Nesuprato, kur ji galėjo dingti, nes atrodė, kad labai gerai suvyniojo, o ji tiesiog dingo kaip į ugnį. Dar galvojome, kad gal kas nors per karą paėmė", – apie vėliavos paieškas pasakojo D.Andziukevičienė.
J.Balaišis mirė 1993-iaisiais, taip ir neradęs prieš sovietų okupaciją paslėptos vėliavos. "Tėvas taip tos vėliavos ilgėjosi, vargšas taip ir numirė jos nesuradęs", – pridūrė J.Balaišio dukra.
Ji pasakojo, kad jos sūnus Giedrius Andziukevičius ir tėvas J.Balaišis buvo labai artimi, todėl vėliava turėjo atitekti būtent šiam anūkui, kuris taip pat pasižymėjo smalsumu.
"Giedriui dar rusų laikais, kai jis studijavo Medicinos institute, kartą Šiluvoje į rankas įdavė nešti Lietuvos vėliavą, tai kiti sakė, kad už vėliavos nešimą jį galėjo pašalinti iš instituto. Tad, kaip ir senelis, buvo didelis patriotas", – apie sūnų kalbėjo ponia Danutė.
Ypatinga šventė
Kaunietė pasakojo, kad jos tėvas žemės sklypą Fredoje buvo padalijęs vaikams. Ten, kur buvo senasis tėvo namukas ir šalia jo buvęs sandėlis, dabar gyvena ponios Danutės sesuo Birutė Balaišytė-Žentikienė. Jos vyras griovė minėtą sandėliuką ir aptiko keistą ryšulėlį.
"Mano vyras darė tvarką, griovė sandėlį ir ji iškrito, iš pradžių net nesupratome, kas ten viduje", – sakė moteris.
"Iš po sijos iškrito ta vėliava, tad buvo didelis džiaugsmas. Vėliava buvo susukta, apvyniota medžiagomis ir celofanu, kad nesušlaptų. Ji puikiai išsilaikiusi, nei kandys nesukapojo, nieko neatsitiko", – antrino kita J.Balaišio dukra.
Tėvas vėliavą suvyniojo ir paslėpė, nes rusai galėjo nubausti už Lietuvos simbolių laikymą namuose.
Iš tiesų beveik 100 metų skaičiuojanti vėliava puikios formos, po tiek metų šiek tiek pablukusi raudona spalva, keli tvirtinimo raištelių galai pabrizgę, tačiau didesnių defektų nėra. O ir pati vėliavos medžiaga visai kitokia nei dabar. Ano meto vėliava gana standi, nepermatoma, pagaminta iš tvirtos drobės. Skiriasi ir trispalvės atspalviai. Neaišku, ar vėliava per tiek metų pašviesėjo, ar tuo metu jos tiesiog buvo gaminamos kiek šviesesnio atspalvio.
Kai į kauniečių šeimą sugrįžo paklydusi Lietuvos vėliava, visi žinojo, kad ji atiteks J.Balaišio pirmajam anūkui G.Andziukevičiui. Jis ne tik gerai sutarė su seneliu, buvo prie jo prisirišęs, bet ir gydė jį, nes kitų medikų senelis neprisileido.
"Kandangi mano tėvelis labai norėjo padovanoti vėliavą mano sūnui Gedriui, kai ji atsirado, niekam nekilo abejonių, kam ji turi atitekti. Tad Giedrius tą vėliavą prie namų visada keldavo. Tačiau draugai pasakė, kad reikia ją saugoti, nes čia yra didelė vertybė, tad dabar tik ypatingomis progomis ją iškeliame", – sakė D.Andziukevičienė
Vilmanto Raupelio nuotr.
Kauniečių šeima Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iškėlė senąją Lietuvos vėliavą. Nešventinėmis dienomis trispalvė laikoma senovinėje skrynioje.
