Muzikantas scena ne kartą dalijosi su garsiais Lietuvos ir užsienio atlikėjais – Arkadijumi Gotesmanu, Daliumi Naujokaičiu, Liudu Mockūnu, Kenny Wollesenu, Haakonu Berre, Anne Liis Poll ir kitais. Jo kūrybinėje biografijoje – ir bendri projektai su šiuolaikinio alternatyviojo teatro bei hepeningų kūrėju Justinu Kalinausku, o vienu svarbiausių ir pastoviausių kūrybinių projektų galima laikyti "Fluxus" estetikos įkvėptą trio "Ąžuoliniai berželiai".
Apie A.Mikalkėną ir jo veiklą galima kalbėti daug ir ilgai, tačiau kur kas įdomiau yra kalbėtis su juo pačiu. Šįkart muzikantas pasidalijo ne tik mintimis apie savo kūrybą, bet ir gyvenimą Kaune, šiuolaikinį jaunimą, kultūros reikšmę ir prasmę ir daugelį kitų įdomybių.
– Kaip atsirado "Jazz Academy", prieš dvejus metus įkurta kartu su verslininke Daiva Masaityte?
Jaunas žmogus susidaro įvaizdį, kad viskas ir gyvenime yra pasiekiama lygiai taip pat lengvai, tačiau iš tiesų taip nėra.
– Pedagoginį darbą labai mėgstu, tad stebėdamas aplinką ėmiau mąstyti, kad atsirasti tokiai įstaigai buvo būtinybė, ypač Kaune, nes dauguma čia užaugusių muzikantų išvažiuoja į Vilnių ir Kaunas lieka šiek tiek nuskriaustas. Pagrindinė mano idėja buvo burti jaunimą – tam tikra prasme padėti susiformuoti meninei-muzikinei bendruomenei, šią liniją labiausiai vystome iki šiol. Ši bendruomenė vienija ne tik mokinius, bet ir "Jazz Academy" veikloje dalyvaujančius dėstytojus, organizuojame daug koncertų, į kuriuos ateina ir klausytojai iš pašalės, tad džiaugiuosi, kad akademijoje besiburiančių žmonių ratas pamažu plečiasi. Bendrystė išlieka ir tarp studijas baigusių studentų, nors ne visi renkasi muzikanto kelią. Pagrindą sudaro nuolatinės studijos – studentai per mėnesį gauna tam tikrą kiekį paskaitų, be jų, turi galimybę ateiti repetuoti, kada nori (ne karantino metu, red.past.). "Jazz Academy" vyksta ir daug įvairių seminarų bei meistriškumo kursų, kurie yra atviri visiems, ne tik mūsų studentams.
– Improvizacijos mokslai tarp jaunimo populiarūs ar vis dėlto jais susidomi tik alternatyvesnis jaunimas?
– Susidomėjusių yra gana daug, tad vykdome atranką. Turime aiškią viziją, todėl esame nusistatę tam tikrą studentų, kuriuos galime priimti, skaičių, ir planą visuomet įvykdome. Tokius tikslus keliame ne dėl savęs – stengiamės, kad iš esamo kontingento pavyktų suformuoti ansamblius, kad studentai turėtų visas galimybes muzikuoti kartu. Žinoma, siekiame kokybės, tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl ne visi pereina atranką – egzistuoja labai daug stereotipų, kas yra džiazas, tad kartais gauname ir gana absurdiškų prašymų, iš kurių akivaizdu, kad žmonės ne ten pataiko nežinodami, kiek daug erudicijos ir nuoseklaus darbo reikalauja improvizacinė muzika.
– Kaip vieną pagrindinių valstybinių muzikinio ugdymo įstaigų problemų kažkada įvardijote studentų ir mokinių motyvacijos stygių. Kaip savo studentus motyvuojate jūs, "Jazz Academy"?
– Su motyvacija yra labai įdomu: kartais ji yra savotiška spekuliacija, o dėstytojams šis žodis neretai tampa keiksmažodžiu, nes tarsi yra tikimasi, kad nersiesi iš kailio, kad tik rastum būdų, kaip sudominti. Ypatingų pridėtinių būdų mes tikrai nenaudojame ir laikomės požiūrio, kad jaunas žmogus turi būti smalsus, o motyvacija jam turėtų būti nuolatinės žinios, aktyvumas, abipusiškai kuriamas dėstytojo ir studento santykis. Valstybinėse įstaigose studijos gana dažnai neatitinka tam tikrų kokybės kriterijų, tuomet mažėja ir motyvacija arba jos nėra visai, nes sunkiai tobulėjama aplinkoje, kuri tavęs neugdo. Mes stengiamės būti labai įvairiapusiški ir siekiame, kad dėstytojų kontingentas būtų kuo platesnis – svarbu, kad jie įneštų kuo įvairesnių požiūrių, į džiazą žiūrime kaip į platų muzikos žanrą su visais subžanrais. Tad manau, kad suteikiama žinių įvairovė ir jų kokybė ir yra pagrindinė motyvacija "Jazz Academy" studentui.
Kūryba: grupės „Ąžuoliniai berželiai“ pasirodymai paprastai įvardijami ne kaip koncertai, o tam tikras improvizacinis aktas. Tomo Tereko nuotr.
– Dažnas pedagogas pastebi, kad šiandieninis jaunimas yra smarkiai paveiktas populiariosios kultūros – nori greito rezultato ir tikslingai kopijuoja savo dievaičius, manydamas, kad taip greičiau ateis išsvajota šlovė. Tenka su tuo susidurti ir jums?
Noriu auginti tokią kartą, kuri mane kritikuotų ar specialiai darytų priešingai nei mano požiūris, nes man tai atrodo normalu.
– Tikrai taip. Jauni žmonės patiria nekontroliuojamos informacijos srautą, kuriame daug kas yra pasiekiama labai lengvai. Tad jaunas žmogus susidaro įvaizdį, kad viskas ir gyvenime yra pasiekiama lygiai taip pat lengvai, tačiau iš tiesų taip nėra. Su savo studentais nuolatos kalbamės apie tai, kad privalu išmokti informaciją atsirinkti ir įdėti labai daug darbo, be to, svarbu ir labai norėti. Natūralu, kad jaunimui viskas atrodo paprasta, nes turėdamas išmanųjį telefoną jau gali filmuoti gana geros kokybės vaizdo įrašą, o jeigu kompiuteryje įsidiegi dar ir tam tikras audioprodukcijos programas, gali savo kūrybą patobulinti skaitmeniškai. Lygiai tas pats vyksta ir su išvaizdos kultu. Gyvename tokiais keistais laikais, kad norėti greito rezultato kartais tampa pagrindiniu siekiu, todėl kalbėtis apie tai būtina.
– Kartą užsiminėte, kad jaunimas turėtų kovoti su stereotipais, tačiau taip nėra. Kodėl tai vyksta?
– Taip ir yra, todėl aš labai noriu auginti tokią kartą, kuri mane kritikuotų ar specialiai darytų priešingai nei mano požiūris, nes man tai atrodo normalu. Aš taip pat daug ką darau kitaip, nei mane auklėję žmonės, nes taip vyksta ne tik meninis, bet ir gyvenimo progresas. Be abejo, į istoriją privalu žiūrėti pagarbiai, tad labai kritiškai ar anarchistiškai nusiteikti vyresniosios kartos atžvilgiu nereikėtų, bet prieštaravimo metodas, keičiantis kartoms, yra visai naudingas. Stebėdamas šiandieninį jaunimą susidariau nuomonę, kad problema ta, jog jis neturi smalsumo jausmo. Ir tai sugalvojau ne aš pats – kartą Vytautas Landsbergis sakė nesuprantąs jauno žmogaus, kuris yra nesmalsus, ir man ši mintis labai įstrigo. Nesmalsus žmogus niekada nelaužys jokio stereotipo, nes jam bus paprasčiausiai neįdomu – eis pasroviui ir naudosis jam teikiamais informaciniais srautais. Ir labai gaila, bet jo gyvenimas nebus labai įdomus ir kūrybiškas.
– Kūryboje jums nesvetima ironija. Ar tai savotiška protesto išraiška, ar ėjimas prieš stereotipus?
– Mano kūryboje tikriausiai daugiau yra saviironijos nei ironijos, nukreiptos į aplinką. Kartais juokiuosi iš savęs, nes žiūrėdamas į savo kūrybą suvokiu, kad joje esu pernelyg rimtas, nors iš tiesų toks nesu ir pan. Pasižiūrėti į save iš šono per sveiko humoro prizmę yra labai sveika.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado avangardas ir laisvoji improvizacija?
– Mane visą laiką domino dalykai, kuriuos gali atrasti pats, tad niekada nebuvau klasikinės mokyklos šalininkas, be to, muzikos mokytis pradėjau vėlai, tad buvau brandesnis nei mano muzikos mokyklos klasiokai, kuriems buvo penkeri ar šešeri – nelabai jaukus momentas buvo. Bet vis dėlto pradėti teko nuo klasikinės muzikos, tačiau net ir tuomet mane labiau domino šiuolaikinių lietuvių kompozitorių pavyzdžiai nei klasicizmo ar romantizmo opusai. Tikriausiai ši linija ir tęsėsi. Žinoma, prie mano interesų rato prisidėjo ir kiemo kultūra: augau Vilijampolėje, draugai klausėsi "Sonic Youth", aplinkui buvo daug triukšmingo roko ir panašios muzikos gerbėjų, vėliau – ir "Nirvana". Vis gilinausi ir ieškojau įvairių eksperimentų muzikoje, tad natūraliai priėjau prie avangardinių akademinės muzikos pavyzdžių, kurie inspiravo ir tai, ką atlieku dabar.
Norėdamas išlikti savitas, visur taikau savo išgrynintus atlikimo ir komponavimo metodus, skirtinguose kontekstuose keičiasi tik estetika ir idėjos.
– Nors ir pradėjote muzikuoti būdamas dvylikos, o į muzikos mokyklą jus priėmė nelabai noriai (nes stojote per vėlai), šiandien esate puikus pianistas, o būgnais išmokote groti savarankiškai. Kiek improvizacinėje muzikoje svarbus formalus muzikinis išsilavinimas, be kurio vargiai apsieinama klasikoje?
– Įgūdis yra įgūdis, kurį vienaip ar kitaip reikia formuoti ilgai. Man pasisekė, nes besimokant viskas išeidavo labai greitai. Tačiau prie instrumento praleisdavau labai daug laiko – buvau keistas paauglys, nes labai norėjau groti, tad ir reikiami įgūdžiai formavosi gana greitai. Išmokęs groti fortepijonu, savo įgūdžius pritaikiau ir būgnams – juk muzika ta pati, skiriasi tik atlikimo technika. O kalbant apie įgūdį – atlikėjui jis labai svarbus, tačiau gali turėti įvairių formų, ir tai nebūtinai turi būti puiki atlikimo technika. Aš pats kartkartėmis vis atsiverčiu ką nors ir iš klasikinio repertuaro, norėdamas atšviežinti techniką ir koncentraciją, nes tai labai praverčia interpretuojant šiuolaikinę muziką.
Improvizacinėje muzikoje įgūdžio sąvoka yra šiek tiek platesnė – čia gali neturėti jokio klasikinio išsilavinimo bagažo, bet būti puikus atlikėjas pagal savo pasirinktą estetiką, tačiau ar grosi šiuolaikinę improvizaciją, ar Mozartą, ar Beethoveną, įgūdžio formavimas bus lygiai toks pats ilgas ir varginantis procesas, jau nekalbant apie mentalinius įgūdžius – požiūrius, kūrybiškumą, koncentracijos lavinimą, reakciją ir t.t., kurie taip taip yra labai svarbūs.
– Savo muzikinį kelią pradėjote su akordeonu. Kartais paimate jį į rankas ar jis paliktas liūdėti spintoje?
– Paimu, bet labai retai. Neseniai buvau pakviestas dalyvauti Kauno J.Gruodžio konservatorijos šimtmečio minėjimo renginyje, tad grojau solo – kažkas dar pavyko. Akordeonas yra labai puikus instrumentas, bet para teturi 24 valandas, nebelieka laiko formai palaikyti, o groti būnant blogos negaliu sau leisti. Akordeoną dažniausiai prisimenu tada, kai kūryboje reikia tam tikros spalvos.
– Jūsų veikla labai plati – komponuojate, improvizuojate, dėstote, organizuojate koncertus, net Kauno valstybiniame dramos teatre esate vaidinęs. Menininkai šiandien daug kalba apie universalumo svarbą. Kas padeda gausoje veiklų nepasiklysti ir išlaikyti savitumą?
– Hibridiškumas ir universalumas šiuolaikiniame meno pasaulyje yra labai svarbus, nes menininkas susiduria su pernelyg didele įdomių dalykų pasiūla. Jeigu apsiribočiau tik viena veikla, man būtų labai liūdna ir kūrėjo karjerą tikriausiai labai greitai baigčiau. Kai pradedu analizuoti kokį nors reiškinį, atrandu jame daug įdomių dalykų, o giliau pasidomėjęs šiais – dar daugybę įdomesnių, ir t.t. Tad, norėdamas išvengti paviršutiniškumo ir išlikti savitas, visur taikau savo išgrynintus atlikimo ir komponavimo metodus, skirtinguose kontekstuose keičiasi tik estetika ir idėjos. Tuomet išeina labai įdomus rezultatas – tie patys dalykai įgauna visiškai kitokią meninę išraišką, kartais net visiškai priešingą, nei tikiuosi pats. Pavyzdžiui, jeigu komponuoju elektroakustinę muziką, nenaudoju realių instrumentų – tik sumedžiotus garsus. Improvizuodamas stengiuosi mąstyti tuo pačiu principu, tik priemonės jau bus kitos. Būtent šis momentas mano kūryboje ir yra esminis.
– "Ąžuoliniai Berželiai" – taip vadinasi eksperimentinės muzikos trio, su kuriuo neseniai baigėte naujo albumo įrašus (drauge su Klaipėdos džiazo orkestru). Iš kur toks folkloriškas pavadinimas?
– Kai susikūrėme, buvome trise, visi – iš skirtingų Lietuvos regionų: aš kilęs iš Rokiškio, bet nuo mažens gyvenu Kaune, Tomas Razmus užaugo Plungėje, o Nerijus Ardzevičius (kurį vėliau pakeitė Simonas Kaupinis) – dzūkų kilmės. Labai norėjome lietuviško pavadinimo, tad toks ir gimė.
– Lietuviškumas pačioje jūsų kūryboje kaip nors skleidžiasi?
– Manau, kad skleidžiasi. Aš nekalbu apie folkloristiškumą, kai reharmonizuojamos ar kaip nors kitaip perteikiamos lietuvių liaudies dainos, bet mūsų kūryba savo intonacijomis ir mentalitetu ar net tam tikrais improvizaciniais momentais yra lietuviška. Daug kas pastebi, kad lietuviai improvizatoriai turi savo kūrybos braižą – kažkokį kuklų, bet jis ryškus. Lietuviškumo sąmoningai pabrėžti tikrai nesiekiame, jis tiesiog yra.
– Tad galbūt jau galime kalbėti ir apie lietuvišką džiazo mokyklą?
Turiu rekomendaciją – į koncertą ateiti be jokio išankstinio nusistatymo ir labai labai atidžiai klausyti.
– Daug kas kalba apie Vilniaus džiazo mokyklą, kuriai pradžią davė GTČ (Ganelino trio – red.past), nes jų įtaka smarkiai jaučiama ir šiandien. Tačiau ar tikrai tai yra mokykla, aš nežinau. Kai važiuoju vesti meistriškumo kursų į užsienį, lygindamas ten besimokančius ir mūsų studentus ar jau baigusius Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir aktyviai muzikuojančius atlikėjus matau, kad skirtumas tikrai yra – mūsiškiai turi savitą braižą, kuris nesunkiai atpažįstamas, tačiau mokykla tai vadinti galbūt dar per anksti, nes mokyklos sąvoka siejama su tam tikra metodika. Pavyzdžiui, Niujorko džiazo mokykla turi labai aiškią tradiciją ir požiūrį, ši kultūra turi ir labai gilią istoriją. Daug kas išskiria ir lenkų džiazo mokyklą, tačiau man tai panašiau į savito braižo apibūdinimą. Tad manau, kad, kalbant apie lietuvišką džiazą, mokyklos identifikuoti kol kas dar negalime.
– Maždaug prieš dešimtmetį jūsų iniciatyva Kaune radosi "Improdimensija" – renginių, skirtų džiazui ir improvizacinei muzikai, ciklas. Kodėl jis persikėlė į Vilnių?
– "Improdimensija" atsirado kaip pogrindinis judėjimas, lydimas gana anarchistiškų idėjų ir savotiško sarkazmo – su bendražygiais Julijumi Grickevičiumi ir Justinu Kalinausku norėjome tarsi ir pasipriešinti dideliems džiazo festivaliams. Vėliau pasidarė kiek sunkoka vystyti šią veiklą, nes keitėsi erdvės, jų vadovai, o ir mūsų pačių prioritetai, atsiradus asmeniniams projektams, persikėlė kitur, tad ėmė vykti ir bendražygių kaita. Kartą su Liudu Mockūnu pasikalbėjome, kad galbūt į "Improdimensijos" veiklą reikėtų pasižiūrėti kiek plačiau – dalį jos perkelti į Vilnių, tad šią idėją pamažu ir išgryninome. Pastaruoju metu labiau koncentravomės į renginius Vilniuje, tačiau, pasibaigus karantininui, būsime aktyvesni ir Kaune. "Improdimensijos" reiškinys smarkiai išaugo, tad dabar turi visai kitokią poziciją – šalia koncertų vyksta daug meistriškumo kursų, įrašų kompanijos, kurioje leisime tiek lietuvių, tiek užsienio improvizatorius, paruošiamieji darbai. Pastaruoju metu rengiame ir koncertų vaizdo transliacijos, tad planuojame turėti dar ir muzikos archyvą.
– Gana dažnai muzikantai skundžiasi, kad Kaune neverta organizuoti koncertų, nes jie susilaukia labai mažo susidomėjimo.
– Panašiai ir yra. "Improdimensijos" pradžia buvo gana sėkminga – dėmesio sulaukdavome nemažai, bet tai buvo bemaž prieš dešimt metų, kai Kaune buvo pastebimas kažkoks kultūrinis pakilimas. Tuomet čia pradėjome ir veiklą su "Ąžuoliniais berželiais", buvo aplankiusi labai pozityvi nuotaika. Laikui bėgant viskas kažkaip nutilo, nors Kaunas yra puiki erdvė kultūrai tiek erdvių, tiek lokacijos prasme, nes čia lengvai pasiekiamos įvairios miesto vietos, nuo centro nelabai nutolę miegamieji rajonai, tačiau kultūros politikoje yra rimtų spragų.
– Bet gyventi pasilikote čia. Kodėl?
– Nes Kaunas yra Kaunas. Nematau priežasčių jame negyventi. Mano kūrybinė veikla koncentruojasi aplink Vilnių, tačiau kelias iki jo nėra toks jau tolimas.
– Viename interviu sakėte, kad užaugote labai subkultūriškoje aplinkoje. Tačiau Kaunas (ypač Vilijampolė, kurioje augote) turėjo visai kitokį ir gana neigiamą įvaizdį – omenyje turiu marozus.
– Bet juk marozų ar urlaganų kultūra irgi yra savotiška subkultūra, ir ji tuo metu buvo labai gaji. Tačiau jai atsvarą sukūrė centre besibazuojantys reiveriai, metalistai, kurie iki šiol Kaune yra gana aktyvūs, nors ir užsislaptinę. Buvo ir daug pankų bei reperių. Augau tuo laikotarpiu, kai buvome ką tik atgavę nepriklausomybę, tad jauni žmonės buvo ypač ištroškę saviraiškos – eidavai per miestą apsivilkęs "Nirvanos" marškinėlius ir tai buvo labai svarbi, nors ir maža detalė. Daug muzikinių krypčių būriavosi aplink Raimundo Eimanto asmenybę – triukšmo orkestras "N!N!N!", Darius Čiuta su savo elektroniniais eksperimentais ir daugelis kitų. Tas metas buvo labai įdomus. Šiandien jau nebegyvenu subkultūrinio gyvenimo, bet tikriausiai nelabai galėtume identifikuoti, kokios subkultūros yra paplitusios tarp jaunimo dabar. Galbūt grįžta kažkokie hipsterių momentai, tačiau tai yra labiau mados, o ne ideologinis dalykas, repo subkultūra irgi tapo įvaizdinė, joje figūruoja tik apranga, bet ne tam tikras elgesys ar idėjos.
– Daugelis subkultūrų tyrinėtojų mano, kad subkultūra randasi pogrindyje, o pogrindis atlieka rezistencinę funkciją, tad galimas tik politinės priespaudos akivaizdoje. Šiandien gyvename laisvoje demokratinėje visuomenėje, priešintis lyg ir nėra kam, tad ir akstinas rastis subkultūrai taip pat išnyko.
– Manau, kad kam nors priešintis rastume visuomet. Kai viskas yra leidžiama, suvoki, kad yra labai daug draudžiamų dalykų, ir pamatai, kad tavo asmeninė laisvė yra visai ne tokia, kokia deklaruojama. Pavyzdžiui, panaršęs socialiniuose tinkluose, imi gauti suasmenintas reklamas – tai juk ne tik keista, bet ir šiek tiek baugina. Man kartais atrodo, kad asmeninės laisvės žymiai daugiau turėjau tuomet, kai daug kas buvo draudžiama. Tad, man atrodo, čia vėl grįžtame prie jauno žmogaus smalsumo, nes subkultūros turi rastis jaunų žmonių aplinkoje. Tik jaunimas per smalsumą atranda protesto formas arba požiūrių skirtumus, o vyresni žmonės diktuoja išmintį, vertybes ar asmeniškai išgyventas patirtis. Tik galbūt šiais laikais subkultūra nebūtinai turi būti agresyvi ar vedama anarchistinių idėjų, kaip, pavyzdžiui, pankai, nes juk subkultūriniai dalykai atsiranda ir iš bendrų idėjų. Šiuo atveju netgi galime kalbėti ir apie mažesnius momentus: tarkime, nedidelė grupelė improvizatorių turi labai aiškų požiūrį ir groja remdamiesi tik juo, – tai jau savotiškas subkultūrinis mąstymas.
– Šiuolaikinė muzika – labai plati ir kompleksiška sąvoka, tačiau eiliniam žmogui veikiausiai siejasi su disonansais, triukšmais ar tiesiog pernelyg nesuprantama estetika, todėl šiek tiek baugina ir kartu atstumia. Ką patartumėte didelės klausymosi patirties neturinčiam potencialiam klausytojui?
– Turiu rekomendaciją – į koncertą ateiti be jokio išankstinio nusistatymo ir labai labai atidžiai klausyti. Jeigu muzika ar improvizacija sudėliota kokybiškai, klausytoją vienaip ar kitaip ji tikrai pasieks. Manau, kad šiuolaikinė muzika dažniausiai atstumia todėl, kad jos klausomasi jau iš anksto suprojektavus, kad ji yra atstumianti, arba į tokius renginius einama ieškoti atsipalaidavimo. Jokiais būdais nesakau, kad atsipalaidavimas nebūtinas, bet yra daug kitų jo formų – kultūra yra savęs papildymo sfera, kuriuoje susipažįsti su įvairiomis estetikomis, imi labiau pažinti ir save. Nekultūringa tauta vargiai gali būti nepriklausoma. Tad į kultūros renginius negalime eiti mąstydami, kad ten pailsėsime ir atsipalaiduosime, – jų paskirtis yra visai kitokia.
